Sakantiems, kad dauguma pasakų šiuolaikiniams vaikams – jau nebeaktualios, nebesuprantamos, o dėl sutinkamų baisybių – netinkamos, ji atkerta: „Nenuvertinkime vaikų vaizduotės, jie puikiai įvertina ir suvokia išgalvotą ir realų pasaulį. Nenuvertinkime ir savęs, kaip tėvų, nes mes savo vaikams galime paaiškinti ir pačius sudėtingiausius klausimus.“
Su K. Savickyte-Damanskiene kalbėjomės apie pasakų svarbą vaikams ir tai, kaip jos turėtų būti skaitomos.
– Papasakokite, kodėl pradėjote kolekcionuoti būtent pasakų knygas?
– Nemažai pasakų turėjau, kai dar buvau vaikas, tad jas pasiėmiau iš tėvų namų. Vaikystėje aš labai mėgau skaityti ir tas pasakų knygas buvau perskaičiusi ne po vieną kartą. Žinoma, skaičiau ir Astridos Lindgren knygas, daug kartų mano skaitytas jos „Karlsonas“, „Broliai Liūtaširdžiai“, „Pepė Ilgakojinė“, labai patiko Ganni Rodari „Čipolinas“. Paskui atsirado rimtesnės knygos – Hectoro Malot „Be šeimos“, Woldietricho Schnurre's „Kai tėvo barzda dar buvo ruda“, Katherine Paterson „Smarkuolė Gilė Hpkins“, buvo tokių mylimų knygų, kurias vis skaičiau ir skaičiau iš naujo. Ir visada buvo pasakos. Paauglystėje buvo lyg ir gėda skaityti pasakas, bet dabar, kaip suaugęs žmogus, aš galiu pasakyti, kad tada tikriausiai man to reikėjo.
Kai įkūriau savo studiją „Šilkaus pupa“ ir pradėjau dirbti su vaikais, pasakas tikslingai pasirinkau kaip savo darbo įrankį. Todėl natūraliai atsitiko taip, kad man tų pasakų namie pradėjo trūkti. Būna, atsivertęs pamatai, kad iš visos knygos galėsi dirbti tik su viena ar dviem pasakomis. Pavyzdžiui, mažesniems reikia surasti trumpų pasakų arba prisireikia tam tikros temos. Taip atsirado poreikis ir pradėjau dairytis daugiau knygų, dažnai ieškodama jų užsuku į naudotų knygų knygynus.
Kad nepasimesčiau, kiek ir kokių tų knygų jau turiu, teko susidaryti katalogą. Dabar žinau, kad pasaulio šalių pasakų jau turiu 75 knygas, lietuvių pasakų – 25. Dar yra autorinės pasakos – arba autorių, kurie pasakas rašė, arba tų, kurie jas rinko. Tokių knygų turiu 30. O tokias pasakas, kurios yra perpasakotos, supaprastintos ir stipriai iliustruotos, aš praleidžiu, į savo kolekciją nerenku.
– Ar gerai suprantu, kad verčiau palaukti, kol vaikas paaugs ir tada jam perskaityti pilną originalios versijos pasaką, nei skaityti mažiems vaikams adaptuotą knygą?
– Tą ankstyvąjį etapą irgi galima išbūti su pasakomis. Vietoj sutrumpintos pasakos galime rinktis trumpą pasakėlę apie gyvūnus arba autorines paveikslėlių knygas, kurių dabar yra tikrai nuostabių ir turinčių didžiulę vertę. Tikrai nebūtina mažiems vaikams skaityti Anderseno pasakų, juk yra ir trumpų įdomių pasakų patiems mažiausiems – kad ir „Katinėlis ir gaidelis“.
– Dabar toks didžiulis vaikiškų knygų pasirinkimas. Nemanote, kad jos gali nukonkuruoti pasakas?
– Sutinku, kad dabar knygų pasirinkimas milžiniškas. Apskritai, manau, kad knygų leidyba dabar išgyvena puikų laiką. Vaikų literatūra su puikiomis iliustracijomis – taip pat. Kartais iš tėvų girdžiu, kad pasakos – atgyvena, pasenusios, bet aš tikiu, kad jos kalba apie daugiau dalykų nei tik tą plokščią siužetą. Aš tikiu simboliniu pasakų veikimu, kuris veikia kitu lygiu, negu mes racionaliai suvokiame. Tos pasakos, kurios atėjo iki mūsų laikų, buvo perduodamos iš lūpų į lūpas ir perpasakojamos todėl, kad jos turėjo prasmę, jomis norėta pasakyti tam tikrus svarbius dalykus – apie pasaulio sąrangą ar kokias nors vertybes. Taip keliaujant iš lūpų į lūpas išliko tik geriausios pasakos, kitos nubyrėjo, pasimetė.
– Ar turite savo pačią mėgstamiausią pasaką, kurią galėtumėte išskirti kaip visų pasakų etaloną?
– Turiu tokių pasakų, kurias man vis patinka naudoti, bet man jos ir nusibosta, todėl neturiu tos vienos pasakų pasakos. Dirbu su skirtingo amžiaus vaikais, todėl pasakas turiu parinkti pagal jų amžių. Jei tai visai maži vaikai – žinau, kad jiems patiks pasaka apie ropę, nes ten daug pasikartojimo. Didesniems parenku ilgesnes pasakas. Na, o jei visada reiktų sekti vis tą pačią pasaką, man tai tikrai nebepatiktų, nes būtų paprasčiausiai nuobodu.
– Daugybėje pasakų galima perskaityti tikrų siaubo istorijų. Ar vaikams tikrai galima klausytis visų tų baisybių?
– Pirmiausia reikia pasakyti, kad vaikai pasakas girdi kitaip nei mes. Mes baisumus suprantame vienaip, vaikai – kitaip, mat jie dar neturi realaus vaizdinio. Tarkim, vienoje pasakoje pasakojama, kaip vilkui nukirto galvą. Jei mes įjungtume savo vaizduotę, kaip tai atrodo, tai tikrai tas vaizdas išgąsdintų. Tačiau vaikas tą vilko galvos nukirtimą supras kitaip – kad blogis buvo nugalėtas. Tai jam tebus simbolinis veiksmas, o ne realus siaubo filmo vertas vaizdinys.
Vaikai nori išgyventi net ir sunkius jausmus, ir pasakos leidžia tai padaryti – ar tai būtų didelė baimė, ar susijaudinimas. Tačiau labai svarbi laiminga pabaiga, ji būtinai turi būti. Taip ta baimė išgyvenama ir ji praeina. Todėl, pavyzdžiui, „Eglė žalčių karalienė“ yra netinkama ikimokyklinio amžiaus vaikams, nes ji neturi laimingos pabaigos.
Be to, labai svarbu, kad vaikui tokią pasaką sektų gyvas žmogus, su kuriuo vaikas turėtų asmeninį ryšį. Skaitydami vaikui tėvai greit pajaučia, jei jam pasidaro nejauku, todėl iškart gali sustoti, galbūt aptarti kažką, paaiškinti. Svarbu, kad ir tas skaitantis gerai jaustųsi, nebūtų išsigandęs, susijaudinęs ir skaitytų pasaką sunkiai versdamas liežuvį, nes vaikas visa tai labai greit pajunta ir perima. Todėl visada tėvams pabrėžiu – jei jums nemalonu skaityti kokią nors istoriją, tai jūs ir neskaitykite. Pasirinkite tokį repertuarą, kad patys jaustumėtės patogiai.
– Ar nesutinkate su nuomone, kad kai kurios senosios pasakos jau gali būti nebeaktualios šiuolaikiniams vaikams – ir savo tematika, ir keliamomis problemomis?
– Visada sakau, kad pirmiausia reikia atsižvelgti į savo vaiką, pažinti jį ir pagalvoti, kas jam tiks. Iš kitos pusės, manau, kad mes, kaip tėvai ir ugdytojai, turime ne tik pataikauti vaikui ir jo skoniui. Jeigu aš paklausčiau savo devynerių sūnaus, ko jis labiausiai norėtų, tai jis atsakytų, kad jis norėtų nuo ryto iki vakaro sėdėti prie kompiuterio ir žaisti savo kompiuterinius žaidimus bei valgyti vien tik saldainius. Taigi patys suprantame, kad vaiko sveikatos, mitybos, režimo klausimais reikia tam tikro lankstumo. Lygiai taip pat yra su turiniu. Jeigu aš noriu, kad mano vaikas turėtų platesnį suvokimą, aš bandysiu eiti į derybas, ieškoti balanso – jeigu jam įdomios knygos apie „Minecraft“, tegul skaito, bet šalia turi paskaityti ir kitų, mano parinktų.
Taip pat mes neturėtume nuvertinti vaikų iš anksto galvodami, kad jiems, pavyzdžiui, bus neįdomi kaimo tematika, kad jie bus nepajėgūs suprasti, kaip buvo seniau, kad ir kaime gyvenančių žmonių problemos yra bendražmoniškos, kad jie nesupras kokių nors žodžių. Tačiau tai kaip tik gali išeiti į gera. Juk jei vaikas nežino, ką reiškia pasakoje minimas divonas, jam tai gali paaiškinti močiutė. Taigi čia mes jau įtraukiame močiutę, ji jaučiasi svarbi paaiškindama, kad tai yra austa lovatiesė. O galbūt nuo šio žodžio ji pradės pasakoti, kaip gyveno kaime, kad būdavo ne tik divonai, bet ir vežimas, su juo važiuodavo į mišką ir parsiveždavo gausybę voveraičių... Taip nuo pasakos prasidės puikiausia popietė su turiningu pokalbiu.
Tai kodėl mes turėtume viską nubraukti sakydami, kad vaikas neturėtų žinoti negirdėtų žodžių – kas yra tas divonas, vyžos ar biednas. Net jei atrodo, kad tai nebeaktualu, nė vienam vaikui nepakenks žinoti apie kai kuriuos dalykus. Taip atsiranda ir platesnis žodynas, platesnis žinojimas.
Bet aš nesu kategoriškas žmogus – nesakau, kad jei šeimoje nebus skaitomos pasakos, tai vaikas užaugs kažkuo blogesnis ar neturės ryšio su artimaisiais. Gal jis pats išmokys močiutę žaisti „Monopolį“ ir tai bus puiku.
– Neseniai startavo jūsų tinklalaidė „Pasaka su uodega“. Papasakokite apie šį projektą.
– Tai yra tinklalaidė vaikams nuo 4 iki 8 metų. Joje aš pati seksiu įvairių tautų pasakas ir kviesiu pagauti jos uodegą – tą pridėtinę pasakos vertę. Noriu paskatinti atrasti pasakas iš naujo, išnaudojant jas pokalbiui su vaikais ir iššūkiams visai šeimai, įsitraukti į bendrą šeimos veiklą, pažinti pasakos išmintį ir simbolius šiuolaikiniame kontekste. Kad tai nebūtų tik pasaka, bet galėtų būti ir impulsas pasiklausti tų pačių nežinomų žodžių, pradėti kalbėtis, paskatinti kažką kartu nuveikti.
Tai yra bendras mano ir Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektas, ir aš labai džiaugiuosi, kad jie palaikė šį mano sumanymą, todėl aš galiu naudotis profesionalia jų garso studija. Visas pasakas seksiu aš pati, jos bus iliustruojamos ir autoriniais instrumentiniais kūriniais.
Aš labai noriu, kad tų mano sekamų pasakų klausytųsi visa šeima kartu. Abejoju, ar susėdusi namuose tai galėtų daryti kiekviena šeima, todėl kviečiu atrasti sau patogiausią būdą, pavyzdžiui, galbūt tai pavyktų visiems kur nors keliaujant mašina, kur nebūtų galima pabėgti ir palikti vaiką vieną. Kad kartu galėtumėte pasikalbėti pasakos vertybių temomis, tapatintumėtės su jos herojais, aptartumėte kitus iškilusius klausimus. O kitą kartą skaitant kad ir kitą knygą vaikas jau turėtų tą patirtį, žinotų, kad vėliau apie tai galima kalbėtis, ką nors nuveikti pagal tą knygą.
K. Savickytės pasakų galima klausytis „Spotify“, „Apple podcasts“ ir kitose platformose.
