Šią savaitę visoje Lietuvoje vyksta globos savaitės renginiai, skirti supažindinti su globa, o liepos 4-ąją, pirmąjį liepos sekmadienį, minima Globėjų diena. Globos savaitės renginius organizuojanti ir 66 globos centrus vienijanti organizacija „Vaikai yra vaikai“ dalijasi asmeniškomis globėjų ir jų globotinių istorijomis.
Viena iš jų – apie Ukmergėje gyvenančią Ireną, kuri su vyru, tolimųjų reisų vairuotoju Sergėjumi, duris į savo šeimą atvėrė net keturiems globotiniams. Vyriausioji iš jų – 19-metė Ana, 7-metė Ernesta, 5-metis Erikas ir mažiausiasis, dvejų metų Jonukas.
Irena su vyru prieš trejus metus persikraustė į namą, tačiau iki šiol taip ir nespėjo atlikti jo remonto. „Jau buvau pedantė, viską susitvarkydavau, kiekvienas daiktas savo vietoje. O kai į šeimą atėjo vaikai, pamiršome apie namo remontą. Reikia pasidžiaugti šia diena, o remontas suspės. Sakau vyrui, paprašyk Jonuko, jis tau dizainą padarys“, – juokiasi Irena.
Globoja brolį ir seserį
Vaikams belakstant po kiemą ir šokinėjant ant batuto, Irena savo globotinių istoriją pradeda pasakoti nuo Eriko, kuris ir paskatino šeimą prisiminti apie globą.
„Mano draugė, taip pat globėja, kartu su tuo metu dvimečiu Eriku buvo atvykusi į svečius. Jis neturėjo nuolatinės šeimos, juo rūpinosi institucija. Viešnagės metu abu su vyru jį taip įsimylėjome, visą laiką žaidėme. Po mėnesio skambina draugė, sako, Erikui ieškoma nuolatinė globa. Aš iš karto skambinu vyrui. Sakau, pameni tą blondiną, gal imame globoti? Vyras iš karto sutiko“, – istoriją pasakoja Irena.
Ji paskambino į vaikų gerovės centrą „Pastogė“ Kaune, kuris rūpinosi Eriku. Irena sužinojo, kad jis taip pat turi ir sesutę Ernestą. „Sakau, palaukit, perskambinsiu, turiu pasitarti su vyru. Skambinu jam, šiaip beveik visas mūsų gyvenimas yra nuolatiniai skambučiai. Klausiu, ar kartu paimame ir Eriko sesutę? Jis pritaria, sako, namas didelis, vietos užteks. Skambinu „Pastogei“. Sakau, mes norime globoti abu“, – globotinių atvykimą prisimena Irena.
Pradžioje tiek Erikas, tiek Ernesta buvo laikinojoje globoje, o vėliau tapo ir nuolatiniais globotiniais. „Jeigu kas nori globoti, aš visą laiką paklausiu, ar esate pasiruošę pagimdyti dar vieną vaiką ir pradėti viską iš naujo? Keičiasi visa diena, turi gaminti, ką jis mėgsta valgyti, žinoti, koks šampūnas tinka, kad akių negraužtų, pirkti drabužius, žaislus. Atsisakiau pardavėjos darbo ir, kol vaikai dar nėra dideli, visą dėmesį nusprendžiau skirti jiems. Tas pereinamas laikotarpis, kai jie lanko darželį, apsipranta su mumis – jiems labai svarbus. Tad aš ir būsiu jų mama, kad padėčiau jiems šiame svarbiame gyvenimo etape“, – pabrėžia globėja.
Jam reikėjo parodyti, kad mes turime savo pasaulį
Irena labai nuoširdžiai ir entuziastingai pasakoja apie savo globotinius, kol jie laksto nuo batuto prie globėjos ir atgal. „Erikas niekada neturėjęs šeimos, keliavęs per įvairias įstaigas, tad jam reikėjo parodyti, kas yra prieraišumas. Dabar jis sako, čia mano mama, čia mano namas. Jis tokios geros širdies. Mes kartu eidavome miegoti, pasišnibždėdavome, jam reikėjo parodyti, kad mes turime savo pasaulį“, – savo auklėjimo subtilumus atskleidžia Irena.
Pasak jos, Eriko sesuo Ernesta kietesnio charakterio. „Mūsų gimtadieniai tą pačią dieną, mes abi po Avino ženklu. Aš į ją pažiūriu ir jau žinau, kokią išdaigą iškrės. Sakau, na kodėl taip padarei, sako, taip išėjo. Labai ją jaučiu. Rodydavo ožiukus anksčiau, nesutikdavo galvą plauti. Sakau, jeigu tau bėga vanduo į akis, padaryk stogelį iš rankų. Ir mus tas stogelis suartino. Radome kartu tokią išeitį. Dabar Ernesta kokia tvarkinga, ji eidama į mokyklą susitvarko, puiki mergaitė“, – globotinę giria Irena.
Jonukas atkeliavo dešimties dienų
Jauniausias Jonukas į šeima atkeliavo, kai jam tebuvo dešimt dienų, 1,7 kg. „Jis buvo ankstukas. Buvau socialinė jo globėja. Kai atvežė Joną, nežinojau, ar jis liks šeimoje. Galvojau apie tai, kaip priauginti jam svorio, pamaitinti. Po savaitės pasakė, kad ieškos globėjo. Sakau, nejuokinkite, jis jau mano kvapą pažįsta, aš jam kaip mama. Dabar Jonas labai judrus, pats piešia, neseniai pradėjo eiti darželį. Buvome su juo zoologijos sode, jam labai patiko, kaip liūtas riaumoja, atkartojo jo garsus“, – nesustabdomai savo globotinius pristato Irena.
Po mažųjų eilė ateina ir vyriausiajai Anai, kuri yra Irenos sesers dukra, jos krikštaduktė. Ją Irena augina nuo gimimo, o oficialiai pradėjo globoti nuo trylikos. „Buvo labai maištinga paauglė, bet užaugo ir aš ja didžiuojuosi. Ji turi tikslą – baigti mokslus, tarnybą kariuomenėje ir ten likti dirbti“, – globotinės tikslais džiaugiasi Irena.
Dabar Ana tikra pagalbininkė. Atvažiuoja ir pašienauti, ir pabendrauti. Pasak Irenos, Anai buvo daug stiprių išgyvenimų, tad dabar ji turi ką patarti tiek Ernestai, tiek Erikui.
Iš vaikų išmokau džiaugtis, pasitikėti
Globėja atkreipia dėmesį, kad daug dėmesio skiria vaikų lavinimui. Ernesta jau treti metai lanko pramoginių šokių būrelį, Erikas neseniai pradėjo eiti į futbolo treniruotes.
„Mane erzina, kai sakoma, kad vaikai auga priklausomi nuo genų. Kiekvienas iš mūsų turime genus, ir tu nežinai, kokius genus paveldėsi. Manau, kad daug kas priklauso ir nuo aplinkos, kurioje vaikas auga, auklėjimo. Parodykite vaikams kitą gyvenimą, mokykite priimti ir spręsti problemas. Jeigu globėjai rodo tinkamą pavyzdį, manau, kad vaikai gali nenueiti biologinių tėvų keliu“, – įsitikinusi globėja.
Irenos vyras dažniausiai būna išvykęs darbo reikalais, tačiau tiek vaikai, tiek ji su vyru dažnai bendrauja nuotoliniu būdu. „Dažnai Erikas pats pirmas paklausia, kada tėtis atvažiuos. Kai būna namuose, vyras labai įsitraukia į vaikų auklėjimą. Jis keldavosi ir naktį, kai reikėjo Jonukui sauskelnes pakeisti. Atrodėm kaip jauni tėveliai“, – šypsosi globėja.
Paklausa, kas labiausiai padeda užmegzti ryšį su globotiniais, ji neabejoja – nuoširdumas, atvirumas ir jokio melo. „Jeigu noriu atsakyti ne, bet negaliu, visada sakau, kad pagalvosiu. Nemeluoju jiems. Vaikams labai svarbūs ir apkabinimai, fizinis kontaktas, išklausymas, jie juk turi tiek naujienų ir nori jomis pasidalinti“, – atvirauja globėja.
Ji prisipažįsta, kad, pradėjus globoti Eriką ir Ernestą, buvo momentų, kai pagalvodavo apie ilgesnį miegą. Bet kai išgirsdavo, kaip vaikai šaukia ir prašo kokių skanėstų, visi miegai iš karto išgaruodavo ir ji pasinerdavo į žaidimus su mažaisiais. Irena atskleidžia, kad Erikas mėgsta blynus su šokoladu, Ernesta – silkę, o Jonas – avokadus, gurmanas nuo vaikystės.
„Pusryčių anksčiau iš viso negamindavau, o kai atsirado vaikai, ir lėkštutes išdėlioji, ir šokolado širdeles ant blynų nupieši. Iš vaikų išmokau džiaugtis, pasitikėti. Žmogui bijai kažką pasakyti, o vaikai atbėga, išsipasakoja ir nebijo tą daryti. Jie priminė man apie pasitikėjimą kitais“, – savo kasdiene laime džiaugiasi Irena.
