„Dvidešimties metų tiesiog išvažiavau pamatyti kitos šalies, šiek tiek užsidirbti. Net minčių nebuvo, kad Airija taps mano namais, nes tuomet studijavau, o savaitgaliais dirbau Agluonėnuose vienoje karčemoje. Tiesiog vieną dieną į darbą pas mane atėjo buvusi bendraklasė ir pasakė „skrendu į Airiją padirbėti.“ Panorau pamatyti pasaulio. Sakau – pasiimk ir mane. Ji sutiko ir jau kitą dieną ėjome pirkti bilietų“, – gyvenimo planus apvertusia avantiūra dalijasi Asta.
Dvidešimtmetė sulaukė ir tėvų palaikymo, nors Airija tuomet buvo dar sunkiai pasiekiama lietuviams. Net bilietus teko pirkti per kelionių agentūrą, o apie tiesioginius skrydžius buvo galima tik pasvajoti.
„Tėvai palaikė mano norą, davė bilietui pinigų ir mes išskridom. Dabar pati esu mama, įsivaizduoju, kaip tėvams buvo nelengva, jie mane palaikė „sukandę dantis“. Pačiai baisu skristi į nežinią nebuvo – kol esi jaunas ir entuziastingas, daug ko nežinai, tai dėl to ir galvos neskauda. Aišku, pasižiūrėjau žemėlapyje, kur ta Airija yra. Anglų kalbą gimnazijoje mokiausi sustiprintu lygiu, universitete taip pat gerai mokiausi, tačiau nuskridusi supratau, moku, bet ne airių dialektą. Jie vartoja labai daug tarmiškų žodžių, kurių nėra mūsų vadovėliuose. Kone iš gestų ir lūpų skaitydavome, ką sako, gerai, kad kaukių nebuvo“, – prisimena Asta.
Pašnekovė sako, kad apie prabangą nuo pirmų dienų tikrai nesvajojo. Pateko į kuklius gyvenamus vagonėlius darbininkams, netoliese brokolių laukų, kur ir dirbo.
„Neplanavau likti ilgam, tiesiog buvo planas užsidirbti ir grįžti į studijas. Dirbom brokolių laukuose. Man nebuvo svarbu, koks darbas. Esu kilusi iš kaimo, tad darbo nebijau, tėveliai tais laikais turėjo ūkelį. Sunkaus darbo mažiausiai bijojau. Tiesiog tai buvo jaunatviška avantiūra“, – prisipažįsta dabar dviejų mergaičių mama ir priduria, kad vargu ar pakartotų aferą žinodama visus laukiančius sunkumus.
Drąsa rizikuoti ir kurti savo gyvenimą, anot Astos, atėjo iš šeimos. Moteris neslepia, kad šeima jai yra labai svarbi, o jos tėvų ir dabartinio sutuoktinio palaikymas yra tas „varikliukas“, kuris jai suteikia sparnus veiklai ir pamokas auginant savo vaikus.
„Manau, jei ne tėvų palaikymas, nebūčiau išaugusi tokia, kokia dabar esu. Taip pat stengiuosi auklėti vaikus, turime dvi dukrytes – vienai 11, kitai 6 metai. Auginu jas tokiu pavyzdžiu, kokį turiu iš savo šeimos – palaikau, bet vis norisi „žiūrėti pro plyšį“, ar viskas gerai, kaip mergaitėms sekasi. Mokau ne tik laisvės, bet ir atsakomybės, abi mergaitės turi savo pareigas. Noriu, kad jos išaugtų savarankiškos, pasitikinčios savimi ir rastų savo kelią. Mažoji neseniai paklausė: „Mama, o mes turėsime dirbi pas tave, kai užaugsime?“ Pasakiau, kad tikrai ne, noriu, kad jos atsiskleistų per kūrybą, žaidimą, būtų judrios, atrastų, kas joms gyvenime patinka, – dalijasi netoli gimtinės, Gargžduose, nedidelį verslą prieš keletą metų sukūrusi moteris. – Nenorėjau, kad vaikai augtų Airijoje. Vis kirbėjo širdis, kad ten negali vienas vaikas į mokyklą eiti, jei taip paleistume, kaip Lietuvoje – tuoj vietiniai įskųstų, būtume stebima šeima, tad norint dirbti, mums reikėjo auklės. O motinystės-tėvystės atostogos ten trunka vos pusę metų. Taigi, jei nori save realizuoti, Airijoje nėra taip lengva, kaip atrodo. O aš manau, kad kaip tekantis vanduo ima rūgti, taip ir nedirbantis žmogus ima degraduoti.“
Vasaros nuotykis, apvertęs gyvenimą aukštyn kojomis, dabar Astai atrodo itin romantiškas. Jauni, entuziastingi, smalsūs žmonės susitiko dirbdami brokolių laukuose, kur užgimė meilė, išlaikiusi ir atstumo egzaminą.
„Iš pradžių Airijoje dirbau tik vasarą, studijavau, tad grįžau į Lietuvą. Pabaigus studijas atvažiavo mano draugas ir mes su juo ir mano seserimi išvažiavom į Airiją jau žinodami, kad ten gyvensime. Gavus diplomą jau norėjosi geresnio darbo nei brokolių laukuose. Padėjau ieškoti darbo ir seseriai, tačiau taip susiklostė, kad man paskambino iš vienos kavinės ir sako: „Reikia tavęs, ne sesers.“ Taip pradėjau dirbti italų restorane, kur išmokau vadybos, išmokau, kad kiekvienas klientas yra svarbus. Italai labai temperamentingi – buvo, kad ir keptuvės krito ant grindų“, – su šypsena prisiminimais dalijasi Asta.
Tuomet, moteris sako, dar nežinojusi, kad patirtis kavinėje taps itin svarbi jos gyvenimo pokyčiams. Išmokusi Droghedoje vartojamos kalbos moteris vienu metu dirbo ne viename darbe. Tuo metu iš Latvijos kilęs jos sutuoktinis ėmė kurti savo verslą – išmokęs pas ūkininką prižiūrėti landšaftą, tapo nepriklausomas nuo buvusio darbdavio. Abu planavo pirkti nekilnojamą turtą Lietuvos pajūryje, tad darbavosi turėdami tikslą. Tačiau dar viena jaunatviška afera nuvedė moterį į nuosavo verslo kūrimą.
„Kartą Londone susitikau su viena drauge ir jos vyru – tiesiog sumanėme pasimatyti, o susitikusios ėmėme svajoti, kaip tapsime verslininkėmis. Smagiai praleidome laiką, maniau, pasvajojome ir viskas baigsis. Tačiau mano draugė su antra puse po pusmečio atvyko pas mus į Airiją, apsižiūrėjo, sako – kraustomės. Tais pačiais metais, po kokio pusmečio planų, birželį grįžom atostogų į Lietuvą. Iš čia jau keliavome su draugų šeima į Airiją, kur jie pradėjo kurtis. Airijoje prie durų dažnai paliekami nemokami laikraščiai, tad grįžus ėmiau juos tvarkyti. Pamačiusi vieną skelbimą susidomėjau, o ryte parodžiau draugei. Sakau – tai likimas – buvo parduodama verslas, viena kavinė.
„Užsidegėme“, o nuo ko pradėti, pačios nežinojome. Galvojome, kad parduodamo verslo suma 100 tūkstančių – čia jau su pastatu, tačiau paaiškėjo, kad parduoda tik verslą, patalpas teks nuomoti. Kainą mums sumažino, nes verslas buvo ant bankroto ribos. Tas neišgąsdino. Su vyru ėmiau paskolą, draugė irgi gavo pinigų. Mano vyras, kaip ir tėvai, visą laiką mane palaiko ir skatina. Nė karto nėra pasakęs „ne“. Visada sako – tu galėsi, tu padarysi. Ir surizikavome, pradėjome su drauge mokytis verslauti“, – apie dar vieną drąsų sprendimą pasakoja Asta.
Moteris prisimena, kaip su drauge mokėsi ne tik autentiškų receptų iš verslą parduodančių savininkų, bet ir esamų klientų vardų, pomėgių, kad kiekvienas ateinantis žmogus jaustų esantis svarbus.
„Gal ir gerai, kad verslas buvo bankrutuojantis, turėjome laiko įsivažiuoti. Kartu pasamdėme dirbti dar vieną lietuvę, ir galiu pasakyti, kad lietuviai – geriausi darbuotojai. Tikrai nebuvo lengva, pirmus metus kone gyvenome darbe. Įsigijome vieną seniausių kavinių Airijoje, tad norėjome išlaikyti autentiškumą, išmokome gaminti pusryčius, kepti airiškas bandeles „Scone“, kurių receptą paveldėjome, o mūsų konditerė dar skanesnes pagamino, kepėme ir airišką sodos duoną. Labai stengėmės, dirbome su meile. Įgyta patirtis pravertė ir grįžus į Lietuvą“, – atvirauja Gargžduose nediduką „Amam“ bistro įkūrusi moteris.
Atrodė, šeimai nieko netrūko, abu su vyru Ivu turėjo pragyvenimo šaltinį, susilaukė dviejų dukterų. Tačiau namų ilgesys augant vaikams vis stiprėjo.
„Gimė Urė (antroji dukra) ir dabar galvoju, kad kiekvienas vaikas mamų protui kažką padaro. Jau su dviem mergaitėm vieną vasarą grįžau atostogų pas mamą. Gulėjau sode, valgėme slyvas, vaikai basi paleistais plaukais šokinėjo ant batuto ir taip gera buvo. Supratau, kad čia mano idilė. Juk po studijų išlėkėm iš Lietuvos, tėvai, užauginę tris vaikus, liko vieni. Aš visus išsivežiau, dabar noriu visus partempti. Grįžusi į Airiją vyrui pasakiau, kad noriu gyventi Lietuvoje“, – sako Asta ir atvirauja, kad tąkart vyro palaikymo sulaukė – jis dar paprašė gerai pagalvoti. Visgi apie metus trukęs pasiruošimas, kur įsikurti grįžus ir kam parduoti verslus Airijoje, nuomonės nepakeitė.
Naujas žingsnis lengvas nebuvo. Nors finansiškai pora buvo gana gerai apsirūpinusi, čia išsipirko savo senolės namą, kurį reikėjo remontuoti. Kurį laiką teko gyventi pas tėvus, o ieškodama darbo Lietuvoje moteris pajuto, kad nori kurti savo verslą, būti nepriklausoma nuo darbdavio. Sutuoktinis susirado darbą, kurio grafikas leidžia rūpintis namų statybomis. Abu nepraleido progos ieškoti sprendimų, kaip galėtų išnaudoti nenaudojamą statinį, nes laikyti gyvulių neketino.
„Ėmiau lankyti verslo seminarus ir parašiau projektą verslo paramai gauti. Sumanėme, kad prie namų kursime vaikų žaidimo kambarį, su virtuvėle, kad per gimtadienį būtų patogu suvalgyti tortą, su karstynėmis ir kitais žaidimais vaikams. Verslo paramą gavau gana negreit, bet man per vieną verslo seminarų paklausus, per kiek sulauksiu atsakymo – vos išėjus paskambino ir pranešė, kad paraiška patvirtinta. Taip ėmiau kurti „Voveriukų klubą“. Aišku, ta pandemija pristabdė, mat įrengimo darbus baigėme kaip tik prasidėjus antrai karantino bangai – atvirauja Asta. Tačiau lygiagrečiai kūrusi sau darbo vietą Gargžduose moteris sako per karantiną namuose neužsidariusi.
Į verslą įsisukusi moteris sako, kad jos gyvenime pakito tai, kad arti esanti šeima, tėvai, giminės, gyvena padėdami vieni kitiems. Karantinas pakeitė tik tai, kad teko kurį laiką nesimatyti, tačiau sau sukūrusi darbo vietą ji nepajuto, ką reiškia sėdėti namuose ir gyventi laukimu.
„Kavinė atsirado irgi nevisai planuotai. Pardavę verslą ir butą Klaipėdoje, turėjome kažkiek pinigų, kurių dalį nusprendėme investuoti. Ėmiau ieškoti patalpų, kurias nupirkę galbūt nuomotume, ar kurtume kokią parduotuvėlę. Dairiausi Klaipėdoje, net pamačiau, kad patalpos, atitinkančios mūsų turimą pinigų sumą, parduodamos Gargždų centre. Atėjau pažiūrėti, čia prekiavo pėdkelnėmis. Pamaniau, jei iš to padaro verslą, aš irgi ką nors sugalvosiu. Aišku, moteris, kuri ten dirbo, neapsidžiaugė, kad perku patalpas, tačiau rekomendavo padaryti dar vieną išėjimą, nes čia labai šalta. Nors pardavus verslą Airijoje sakiau, kad niekada negrįšiu prie maisto – niekada nesakyk niekada. Dabar čia ateina ir moterys iš metrikacijos skyriaus, kurios mus sutuokė, ir iš savivaldybės, ir iš teismo, ir kitų biurų. Ar yra verslo kūrimo skirtumų tarp Airijos ir Lietuvos? Tik tiek, kad čia mažiau žmonių. Visgi per karantiną, kai maistą buvo galima gaminti tik išsinešti, žmonės sakė, kad stovėjo ilga eilė prie durų. Tiesa, aš nemačiau, skubėjau suktis, kad visi gautų maisto“, – atvirauja pašnekovė.
„Voveriukų klubas“ netruks taip pat turėtų atverti duris. Sodyboje jau auga triušiai, vištos, pora svarsto apie dar daugiau įvairių gyvūnų. Kai tik bus atlaisvinti karantino ribojimai, moteris sako jau pasiruošusi atsidaryti. Asta juokiasi, kad negali sėdėti be veiklos. O spėja viską – su dukromis bendrauja ir kartu vaikščiodamos, važinėdamos dviračiais, ir dirbamos darže. Su sutuoktiniu turi savo laiką – savaitgaliais po pusryčių jie eina pasivaikščioti tik dviese, tuo metu aptaria bendrus planus, dalijasi savo norais ir siekiais. Štai vienas vyro norų – 100 riešutmedžių giraitė, kurią jie įkurdino Astos protėvių žemėje netoli seno ąžuolo, ant kurio pakabino sūpynes.
„Esu laiminga ir dėkinga už tai, ką turiu. Gera, kad vaikai auga Lietuvoje, šalia senelių. Nors yra posakis, niekada nesakyk niekada, dabar niekada nenoriu grįžti į Airiją“, – šypsosi pašnekovė.
