Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vien praėjusiais metais Lietuvoje išsiskyrė 7544 poros, iš jų – net 4219 išsituokusios poros, turėjusios bendrų vaikų. Po skyrybų su vienu iš tėvų praėjusiais metais liko gyventi 6118 vaikai iki 17 metų.
Mišrios šeimos, kuriose vaikai kartu auga nebūtinai turėdami abu tuos pačius tėvus, tapo gana įprasta. Kaip jose sugyvenama – jau kitas klausimas. Redakciją pasiekusio laiško autorė, panorusi likti anonimė, atvirai papasakojo, ką jai reiškia rūpintis savo vyro iš pirmosios santuokos vaikais.
Laiške ji papasakojo savo istoriją. „Taip jau nutiko, kad pamilau vyrą su „bagažu“. Iš pirmosios santuokos jis turi du mokyklinio amžiaus vaikus ir abu su buvusia žmona rūpinasi jais pagal teismo nutartį. Vaikai pas mus praleidžia šiek tiek mažiau nei pusę laiko, kas antras savaitgalis, visos mūsų atostogos – su jais. Ir taip jau penkeri metai.
Anksčiau, kol neturėjome savų vaikų ir kol vyro vaikai buvo mažesni, buvo lengviau. Dabar man tokia situacija pasidarė pernelyg sudėtinga. Visų pirma man pikta, kad per juos mūsų vaikai, kurie yra dar maži, gauna ne visą dėmesį, kuris jiems priklauso. Nes didiesiems broliams dabar, kai jie pradėjo lankyti mokyklą, nuolat reikia padėti, visur juos vežioti, jie užsimano vis naujų žaislų, kitų daiktų, kyla begalė rūpesčių, dėl kurių vyras pradėjo ir dažniau bendrauti su savo buvusia“, – vardijo skaitytoja.
Moteris laiške liejo pyktį ir apmaudą atvirai prisipažindama, kad tokia situacija jai tapo nebepakeliama.
„Paaugę tie vaikai su manimi ėmė nebesiskaityti – elgiasi kaip su tarnaite. Grįžę iš futbolo treniruotės tiesiog prieškambaryje numeta purvinus savo rūbus, batus ir eina tiesiai prie stalo. O man kaskart būnant tokiai gausiai kompanijai nuolat didžiausius puodus maisto virt, galvot, kuo užkimšt tiek burnų.
Aš verdu iš pykčio, kai vyro vaikai pas mus atvažiuoja sirgdami ar apsisnargliavę – gydyk juos, slaugyk, o išvažiuoja sėkmingai perdavę virusą mūsų mažiukams.
Aš pykstu, kad per juos mes su savo vaikais negalim išvykti paatostogauti kur nors į užsienį, nes visad atostogaujam ir su vyro vaikais, o tokia kelionė mums būtų jau ne pagal kišenę. Apskritai jei ne tie vaikai, mes galėtume gyventi daug geriau – dabar vyras moka jiems alimentus, jis moka už jų būrelius ir naujus žaislus, mes juos maitinam ir išlaikom, kai būna pas mus.
Žinau, taip gyvenančių šeimų dabar daugybė, ir aš netikiu, kad kitiems pavyksta susitvarkyti geriau. O gal aš iš tiesų esu žiežula, kaip kartais man vis tik pratrūkus, vadina mano vyras?“
Situaciją pakomentavo psichologė Ramunė Žumbakienė:
Gyvenant tokiose šeimose neįmanoma padaryti taip, kad visiems būtų gerai. Čia tas pats, kas padaryti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avys sveikos. O jie juk dar visi gyvena ir po vienu stogu.
Norint pasakyti, ar tokia situacija yra gerai, ar blogai, pirmiausia reikia pagalvoti – kam gerai, o kam blogai. Galbūt gerai yra man, bet blogai kitam? Bet gal jei aš darau gera kitam, tai man blogai ? Šioje situacijoje taip ir yra – aš darau gerai, bet viduje jaučiuosi blogai. Tai reiškia – aš išduodu save ir man yra blogai. Ar aš blogas žmogus? Čia pirmiausia reikėtų paklausti, kam – ar blogas kitiems, ar sau? Svarbiausia reikia supratingumo, susivokti jausmuose ir išsiaiškinti, kas už jų slypi.
Tokiose situacijose pykstama ne tik ant vaikų. Ne, kažkas yra santykiuose su tuo vyru. Svarbu susivokti, ką aš galvoju apie tą buvusią savo sutuoktinio istoriją, apie kitą moterį – yra daug dalykų, kurių mes nesuvokiame, o apie tai pagalvoti yra būtina. Atskaitos taškas yra jausmas.
Ar įmanoma tokią susiklosčiusią situaciją pakeisti? Taip. Bet pirmiausia reikia susivokimo, nes jei mes patys nesusivoksim, tai ir nežinosim, ką keisti, todėl jokie pokyčiai neįmanomi. Na o paskui jau būtina atvirai kalbėtis su sutuoktiniu.
Visos pasakos apie pamotes mums parodė, kad tai nėra taip paprasta. Kylantys jausmai sunkiai sprendžiami. Ar jie išsprendžiami? Yra pavyzdžių, kad taip. Ar visiems tai gali pavykti? Tai yra siekiamybė.
Jei vis lipsim per save, nebus gerai. Jei žmogus nuolat blogai jausis, galiausiai ateis metas, kai jis vis tiek sprogs kaip bomba. Gal tas sutuoktinis pradės gerti, gal prasidės nesąmoningos išvykos ar štai – ims rašyti laiškus į redakciją, nes netvers savyje. Kartais perlipti per save gali, bet ne ištisai.
Taigi tokioje situacijoje vienas yra kaip auka. Jis viską daro, bet jaučiasi blogai. Dėl to jis gali įkąsti kitoje vietoje, kai niekas to nesitikės, arba padarys kažką netikėto iš principo. Gal net pats supras, kad toks sprendimas kvailas, bet išsiverš kaip užviręs katilas. Tas poelgis bus nesąmoningas, padarytas vien iš principo, kai užgniaužiami jausmai.
Vienintelis mano patarimas – atvirai kalbėtis apie tai, kaip jaučiatės. Kuo aiškiau vyrui ištransliuokite, kaip yra, kaip jūs jaučiatės. O vyro užduotis – išgirsti ir priimti tuos jausmus. Galbūt taip ir prieisite sprendimų, ką toliau daryti.
Tikrai yra ir gražių pavyzdžiui, kai išsiskyrę žmonės puikiai sutaria, tačiau kol jie iki to prieina, tikrai nebūna lengva. Tie žmonės daug apie tai kalbasi ir ieško kompromisų. Pažįstu net tokių išsiskyrusių porų, kur abu yra psichologai ar psichoterapeutai, – net ir jiems nėra lengva.
O pasiruošti tokiam gyvenimui – iš anksto numatyti, kas tavęs lauks pasirinkus žmogų, kuris jau turėjo šeimą, neįmanoma. Čia lygiai tas pats, kas bandyti paruošti vaiką kito vaiko atėjimui į šį pasaulį. Mes jam pasakojam, kartu laukiam kito vaikelio, o paskui netikėtai sulaukiam daug pykčio, kitokių reakcijų, vaikas užsisklendžia. Taigi viena yra apie tai galvoti, o visai kas kita – tai patirti. Galima apie save galvoti gerai, kad aš su tuo susitvarkysiu, tai įveiksiu, o vėliau jausmas kyla toks, koks kyla. Ir tai susiję su mūsų asmenine istorija – ką mes išgyvename konkurencinėje situacijoje nuo pat mažumės, kokie mūsų sprendimai padaryti jau kažkada. Mes galim tai įtarti, bet tiksliai sužinoti galime tik psichoterapeuto kabinete, nes pačiam reflektuoti save yra sudėtingas procesas.
