„Pirmiausia mano pačios patirtis išmokė nebijoti. Jei anksčiau išgirdęs apie kažkokias sunkias ligas iškart išsigąsdavai, nes tai atrodė toks nepakeliamai skaudus dalykas ir kartu toks tolimas, nutinkantis tik kitiems, tai dabar tai tavęs jau nebegąsdina. Visa tai tu priimi labiau filosofiškai ir tiesiog mažiau bijai. Supranti, kad viskas priklausys nuo to, kiek tu tikėsi ir kiek pastangų į tai įdėsi“, – kalba prieš penkerius metus pati kitoje pusėje pabuvojusi M. Mizarienė. Moteris džiaugiasi galėjusi prisijungti prie socialiai atsakingos veiklos, apie kurią svajojo jau kurį laiką.
Sunkiai sergančių vaikų šeimoms padedanti „Happimess“ labdaros iniciatyva pastaruoju metu ne tik pakeitė komandą, bet ir ėmėsi globoti daugiau sunkiomis ligomis sergančių vaikų šeimų. O dar didesnę auditoriją tikimasi pasiekti pačią parduotuvėlę iš sunkiai pasiekiamos vietos perkeliant į vienu mylimiausių vilniečių traukos vietų jau spėjusį tapti Paupį.
„Labai norime padidinti iniciatyvos ir labdaros parduotuvės žinomumą, o kartu pakviesti bendruomenę prisidėti prie mūsų veiklos. Bet kokia parama mums šiuo metu – neįkainojamos svarbos. Kad ir įrengiant naują mūsų parduotuvę – labai lauktume visokeriopos pagalbos“, – prisidėti prie kilnaus tikslo kviečia M. Mizarienė.
Su labdaros iniciatyvos vadove Delfi kalbėjosi apie iniciatyvos veiklą, asmeninę patirtį atsidūrus kitoje pusėje ir tai, kuo prie kilnaus tikslo galėtų prisidėti kiekvienas mūsų.
– Milda, greičiausiai iki šiol ne visi vilniečiai yra girdėję apie šią parduotuvę. Papasakokite, kuo ji išskirtinė.
– „Happimess“ labdaros vaikams parduotuvė Vilniuje veikia jau penktus metus ir yra pirmoji tokia visoje Lietuvoje. Ji įkurta kūrybinės agentūros „Clinic 212“ iniciatyva nusižiūrėjus tokio modelio pavyzdį iš užsienio. Pirmiausia šios iniciatyvos tikslas – paskatinti tvarų vartojimą, t.y. nebepirkti vaikams naujų daiktų, nes jų puikių galima rasti ir nebenaujų ar iš senesnių kolekcijų, taip pat – mokyti vaikus dalintis savo daiktais dėl kilnaus tikslo, o svarbiausia tai, kad iš parduodamų daiktų surinktos lėšos keliauja labdarai.
Vidurvasarį persikraustome į naujas patalpas. Išsikeliam ne dėl to, kad išaugome, o dėl to, kad norime būti labiau matomi. Dabar Čiurlionio gatvėje klientams būdavo nelabai patogu, pavyzdžiui, sunkiai tilpdavo mamos su vežimėliais, čia nėra kur statyti automobilio. Todėl kelsimės į Paupį, kur mus pasiekti bus gerokai patogiau. Labai norime plėsti atsakingai vartojančių šeimų bendruomenę.
Apskritai parduotuvėlė yra lyg mūsų labdaros iniciatyvos namai. Čia organizuodavome įvairius renginius, susitikimus. Būna, kad atnešusios nebereikalingus savo vaikų daiktus mamos pasisiūlo ir pasavanoriauti – visada laukiame pagalbos iš šalies ir džiaugiamės, kad esame sukūrę tokią gražią iniciatyvą.
Užsukę pas mus galite paaukoti savo kokybiškus ir antrą gyvenimą gyventi dar tinkamus daiktus – kviečiame tą daryti ir tėvelius, ir pačius vaikus. O pirkėjai, kurie čia apsilanko, jau žino, kad tai nėra eilinė dėvėtų drabužių parduotuvė, kur galima rasti daiktų vos po kelis eurus. Pastebėjome, kad mūsų klientai nuolatiniai, tie, kurie mus jau puikiai žino arba ateina išgirdę iš draugų. Čia jie gali surasti išskirtinės kokybės tiek dėvėtų, tiek ir naujų daiktų: vaikiškų rūbų, avalynės, žaislų, knygų, įvairiausių aksesuarų. Labai džiaugiamės, kad turime ir nemažai partnerių – tiek lietuvių kūrėjų, kaip kad „Made by Ugne“, „Unlabel“, „Šponkė accessories“, tiek tokių prekės ženklų, kaip „Zara“ ar „Mayoral“, dažnai naujų daiktų labdarai paaukoja ir Pigu.lt, kiti rėmėjai. Todėl mūsų parduotuvėlė – puiki vieta ir ieškantiems dovanų. Pavyzdžiui, kartais sulaukiame naujutėlaičių vaikiškų virtuvėlių ar didžiulių lėlių namų ir pasiūlome juos įsigyti bemaž už pusę įprastos parduotuvinės kainos. Taip jūs gaunate puikų sandėrį ir dar pirkdami prisidedate prie kilnios iniciatyvos.
– O kokius savo daiktus čia galima paaukoti?
– Vaikiškus rūbus, avalynę, žaislus, knygas, transporto priemones. Svarbiausia, kad visa tai būtų kokybiška. Vienu metu žmonės pradėjo nešti savo daiktus ne iš širdies, o tada, kai susitvarkę spintas galbūt patingėdavo nuvykti iki specialaus tekstilės konteinerio arba tiesiog pagailėdavo tais daiktais atsikratyti juos išmesdami.
Mes nenorime būti tokia vieta, kuri bus užkrauta niekam nebereikalingais daiktais. Norime būti estetiška parduotuvėlė, kurioje būtų galima rasti kokybiškų, patikimų prekės ženklų daiktų – arba dėvėtų, tačiau dar puikios būklės, arba naujų. Dėl to drabužių priėmimą šiuo metu pradėjome riboti. Taigi prieš atnešdami kokį nors daiktą, pagalvokite, ar tokį patys norėtumėte nupirkti savo vaikui atėję į tokio tipo parduotuvę. Įvertinkite, kad drabužėliai nebūtų nuskalbti, suplyšę, su dėmėmis. Kalbant apie žaislus, galioja tos pačios taisyklės.
– Kokių gražių tikslų savo labdaringa veikla jau esate pasiekę?
– Viskas prasidėjo nuo parduotuvėlės, bet po kelerių metų išsišakojo dvi atskiros iniciatyvos kryptys. Parduotuvė iki šiol skatina tvarų vartojimą ir čia surinkti pinigai keliauja labdarai, tačiau iš jos toli gražu negalėtume nudirbti tiek gražių darbų, kiek norėtume. Todėl atskira iniciatyva rūpinamės lėšų pritraukimu kitais būdais, darome įvairiausius projektus, ieškome partnerių.
Iki šiol rūpinomės šeimomis, kurias palietė onkologinės ligos, tačiau dabar nusprendėme padėti kitiems, nes yra ir daugiau sunkių ligų, kuriomis serga vaikai. Taip, onkologinių ligonių yra labai daug, tačiau yra ir nemažai fondų, kurie juos remia, o kiti tuo metu neretai paliekami užmaršty. O juk jiems ta parama irgi labai reikalinga. Sergančių vaikų šeimomis rūpinamės tiek stengdamiesi padėti morališkai, tiek finansiškai – ar pildydami vaikų svajones, ar pirkdami reikiamus medikamentus, slaugos priemones. Organizuojame įvairius renginius, dirbtuvėles – tiek mūsų remiamų ligoniukų šeimoms, tiek parduotuvėlės bendruomenei bei įmonėms, kurios palaiko mūsų iniciatyvą.
Paprastai globojame 5–6 šeimas – tol, kol vaikas pasveiksta. Yra keli ir nepagydomi atvejai. Su šiomis šeimomis susisiekėme per ligoninę, viena mama į mus kreipėsi pati. Šiuo metu dėl karantino jokie gyvi susitikimai nevyksta, geriausiu atveju atvykstame iki durų ir perduodame kokias nors dovanėles. Gaunam žinutę, kad sunku su maisto produktais, – važiuojam, padedam, kiek galim. Esam ir remontą darę vienai šeimai, kompiuterį, šaldytuvą pirkę – pagal poreikius ir mūsų galimybes.
Šiuo metu pradėjome bendradarbiauti su viena Vilniaus poliklinika ir imamės globoti keletą naujų šeimų, kurių ligos ir diagnozės nepagydomos – cerebrinis paralyžius, autizmo spektro sutrikimai ir kt. Šiose šeimose irgi reikia pagalbos – ir finansinės, ir palaikymo, to paties dėmesio mamoms. Labai norime įkvėpti šeimas patikėti stebuklais, prisidėti prie geresnės kokybės procedūrų, suteikti stiprybės ir palaikymo. Skatiname ir pačias šeimas kreiptis į mus, jei jaučiate, kad vieniems per sunku.
– Papasakokite, kada ir kodėl jūs pati prisijungėte prie šios labdaros iniciatyvos?
– Kaip ir visa nauja dabartinė mūsų komanda, aš taip pat čia pradėjau dirbti nuo kovo mėnesio. Jau kurį laiką svajojau apie kokią nors socialiai prasmingą veiklą. Ypač tokią, kuri būtų susijusi su sergančiais vaikais, nes prieš penkerius metus aš pati buvau atsidūrusi toje pusėje.
Aš puikiai žinau, ko tokiais atvejais reikia, nes prisimenu, ko aš pati tuo metu pasigedau labiausiai – ne finansinės pagalbos, o žmonių, į kuriuos galėčiau kreiptis, kas galėtų palaikyti. Šiandien jaučiu dideli dėkingumą ir norą pasidalinti gerumu. Dabar jau žinau, kad kai išgirsti sunkios ligos diagnozę, visi aplinkiniai, tavo draugai taip pat būna šokiruoti ir nežino, kaip elgtis. O tu pats labai pasimeti, nes iki šiol nebuvai susidūręs su panašiomis problemomis, tau niekada nebuvo tekę lankytis nei tose ligoninėse, nei tuose skyriuose, kuriuos buvai matęs nebent tik kur nors nuotraukose.
Mūsų atveju, galima sakyti, nutiko tikras stebuklas, ir aš iki šiol jaučiuosi labai dėkinga likimui. Dėl to ir panorau kažkaip prisidėti ir palaikyti tas sunkioje situacijoje atsidūrusias mamas – juk suprantu, kaip jos jaučiasi, galiu išklausyti, užjausti. Kai mane pakvietė prisijungti prie „Happimess“ komandos, labai apsidžiaugiau, kad galėsiu daryti tai, apie ką svajojau. Neabejoju, kad taip ir bus, tik jau žinau, kad nebus lengva, kad teks ne kartą peržengti per save – na, kad ir kalbant su sergančių vaikų tėvais. Juk kai norėdamas padaryti gera tokioms šeimoms tu, perskaitęs kokį straipsnį ar pažiūrėjęs reportažą, pervedi kažkokią sumą pinigų – tai yra viena, bet pačiam eiti ir kalbėti taip bandant toms šeimoms padėti yra visai kas kita. Tu turi pats surasti tuos sprendimus, kaip būtų galima pagelbėti.
Visi galime daryti gerus prasmingus darbus, ne žygdarbius, bet mažus kasdienius darbus, nuo kurių ir prasideda dideli dalykai – padėti kitam, išklausyti, tvariau vartoti, savanoriauti, jei leidžia galimybės – paaukoti. Tai ir norisi paskatinti daryti.
