Olandijoje su šeima gyvenanti ir asmeninėje „Instagram“ paskyroje apie gyvenimą svetur su gausia sekėjų bendruomene besidalijanti Miglė Rijkhoek DELFI sutiko papasakoti apie čia esančią nėščiųjų priežiūrą, savo pačios gimdymo patirtį vietinėje ligoninėje ir su tuo susijusias čionykštes tradicijas.

M. Rijkhoek šeima

– Ar galėtumėte palyginti savo patirtį Amsterdamo ir Londono, kur prieš trejus metus pagimdėte savo pirmagimį, gimdymo namuose? Ar čia esanti tvarka smarkiai skiriasi nuo Lietuvos?

– Aš nežinau, kokia tvarka Lietuvoje, net ir mano sesuo gimdė svetur, Norvegijoje. Bet esu girdėjusi, kad Lietuvoje nėščiosios per kiekvieną apžiūrą pasveriamos ir netgi sulaukia replikų iš gydytojų, kad per daug bandelių valgė ir priaugo per daug svorio. Čia nieko panašaus, manęs besilaukiančios nesvėrė nė karto, aš visada sulaukdavau pagyrimų, kad gražiai atrodau. Kaskart manęs klausdavo, kaip jaučiuosi, kokia mano psichologinė būsena, ar viskas gerai.

Kitas dalykas, kuris lietuvėms gali pasirodyti keistas, tai, kad aš nežinau, kokio ūgio gimė mano vaikai, mat nei Anglijoje, nei Olandijoje naujagimių niekas nematuoja, tik pasveria.

Taip pat esu girdėjusi, kad Lietuvoje sunku išsiprašyti, kad leistų pakeisti gimdymo pozą. Tiek Londono ligoninėje, tiek Amsterdame aš pati galėjau pasirinkti, kaip man patogiau. Kadangi sūnų greit ir sklandžiai, be jokių plyšimų, padedant natūraliam gravitacijos dėsniui, pagimdžiau klūpėdama, taip įsitaisyti paprašiau ir šįkart. Gimdžiau ant specialios kėdės, net ne lovoje, o gydytojos įsitaisė greta ant grindų. Iš jų neišgirdau nė žodžio, kad joms nepatogu, kad taip nedarys, žiūrėjo, kad kuo patogiau ir kuo mažiau skausmo būtų man. Apskritai, viso gimdymo metu manęs vis klausinėjo, gal ko noriu – ar gerti, ar valgyti. Aš paprašiau kokokolos – pačiai net keista, nes niekad šiaip negeriu, – tai net ir jos man iškart atnešė.

Beje, pajutus pirmuosius gimdymo požymius, Olandijoje tau pačiam nereikia iškart važiuoti į ligoninę. Pirmiausia pati akušerė atvažiuoja pas tave į namus, patikrina vaiko širdelės dūžius, mamos spaudimą ir t.t. Jei nenori pasilikti gimdyti namuose, kas čia labai populiaru, tik tuomet ir vyksti į ligoninę.

– Papasakokite apie pačius Amsterdamo gimdymo namus.

– Šią ligoninę pasirinkau todėl, kad čia gimdyvių sąrėmių skausmams palengvinti naudojamos „linksminančios“ dujos, o vietinėje Zandamo, kur mes gyvename, ligoninėje tokios galimybės nėra. Londone toks skausmo malšinimo būdas man labai padėjo, dujų ten man davė iki pat gimdymo pradžios. Tačiau šįkart tokia pagalba pasinaudoti nepavyko – kai nuvažiavau į ligoninę, pasakė, kad jau per vėlu taikyti epidūrinę nejautrą, leisti dujas ar morfiną, kurį čia irgi įprasta siūlyti.

M. Rijkhoek gimdymo palatoje.

Čia, Amsterdame, labai didelį įspūdį paliko pati palata, kuri greičiau jau priminė ne ligoninės patalpą, o didelį viešbučio kambarį – palata buvo išklijuota gražiais tapetais, kabojo paveikslai, viskas taip jauku. Net šviesos pritemdytos – sukurta tokia romantiška aplinka. Joje stovėjo dvivietė lova, kurioje galėjo prigulti ir vyras, kad padėtų man iškvėpuoti sąrėmius. Buvo atskiras dušas.

Šioje palatoje nebedėjo ant pilvo jokių aparatų, viskas atrodė taip natūraliai ir aš tikrai pasijaučiau lyg gimdydama namuose. Tačiau kadangi mano gimdos kakleliui prasivėrus visiems 10 cm aš vis dar nejaučiau jokio poreikio stumti, reikėjo statyti lašelinę ir mano akušerė nenorėjo delsti, ji susitarė su ligoninės vadovu, kad aš pereičiau į kitą palatą. Ten patekau jau į tikrą palatą, tačiau vis tiek jautėmės lyg viešbutyje. Personalas net apie vyrą šokinėjo – ateidavo ir vis klausdavo, gal jis nori kavos ar sumuštinių, dar ko nors skanaus. O atėjus vakarui jis net gavo karštą vakarienę – išsirinko iš meniu kotletų su padažu ir pupelėmis, taip pat atnešė sulčių, jogurto, vaisių. Kaip kokiame restorane (juokiasi).

– Ar šiuo metu Olandijoje gimdymo namuose įvesti kokie nors apribojimai dėl koronos?

– Tiesą pasakius, prisiklausę visokių pasakojimų, kas vyksta Lietuvoje, mes pirmiausia klausėm, ar bus galima gimdyme dalyvauti ir vyrui. Apsidžiaugėme sužinoję, kad čia tai daryti leidžiama. Ne pandemijos metu, jei tik pageidauji, gali susikviesti pusę giminės (juokiasi).

Žinoma, ligoninėje turi būti su kauke, bet tik iki pačios palatos – būnant joje kaukių nereikėjo nei man, nei vyrui, jas dėvėjo tik pačios daktarės ir slaugės. Jokių kitų apribojimų dėl pandemijos nepajutome.

– Pasakojote, kad po gimdymo beveik iškart išvykote namo.

– Taip, kitaip nei Londone, kur gimus sūnui ligoninėje išbuvome tris dienas, iš Amsterdamo mus paleido jau po trijų valandų. Apie pusę aštuonių pagimdžiau, o jau pusę vienuoliktos mane su vežimėliu privežė prie mašinos ir išvažiavau namo. Labai nustebau, tikrai negalvojau, kad mus paleis taip vėlai vakare. Olandijoje tokia tvarka – jei viskas gerai, greit išrašo iš ligoninės, tačiau vėliau į namus pagelbėti ateina asmeninės slaugės, o jei tik prireikia – ir gydytojai.

Per tas tris valandas po gimdymo gydytojai spėjo apžiūrėti mūsų dukrytę, suleido jai vitamino K, pasvėrė. Kadangi visą dieną buvau nevalgiusi, pagimdžiusi ir aš gavau karštą vakarienę. Taip pat mums atnešė padėklą vaišių – kavos, kokokolos, mažą buteliuką šampano, jogurto, vaisių ir tradicinių džiūvėsėlių su sviestu ir spalvotais pabarstukais – jei gimsta mergaitė, pabarstukai būna rožiniai, jei berniukas – žydri.

Gimdymo namų Amsterdame vaišės.

Taip trumpai atšventėme naujos gyvybės atsiradimą ir išvykom namo. O gerai išsimiegoję ryte paskambinome slaugei ir ji jau po valandos buvo pas mus.

– Kuo šios asmeninės slaugės pagelbėja?

– Tai labai sena Olandijos tradicija. Motinų ir kūdikių priežiūrą šimtmečiais teikė kepėjai. Tuo rūpindavosi įgudusios ir šiai profesijai atsidavusios moterys. Pirmieji tokie kepėjų kursai buvo įsteigti dar 1900 m.

Dabar tokios asmeninės slaugės į tavo namus ateina 7 dienas ir priklausomai, kiek tu nori jų pagalbos, gali išbūti nuo 3 iki 8 val. per dieną. Atėjusios jos rūpinasi mama ir kūdikiu, kasdien atlieka jų sveikatos patikrinimą, padeda, jei būna sunkumų maitinant krūtimi, atsako į visus tėvams iškylančius klausimus, išmoko, kaip patiems prižiūrėti kūdikį. Be viso to, jos gali atlikti ir lengvus namų ruošos darbus, priimti svečius, jei reikia, pasirūpina kitais šeimos nariais. Jei moteris gimdo namuose, šios slaugės padeda akušerei, rūpinasi gimdyve.

Man slaugė iš tiesų labai padėjo, nes vyras jau po dviejų dienų išėjo į darbą, o aš likau viena su dviem vaikais. Buvo smagu, nes turėjau ir su kuo pakalbėti. Ji prižiūrėjo mano ir dukrytės sveikatą, tikrino jos svorį, stebėjo, ar ji normaliai šlapinasi ir tuštinasi, ar gerai valgo, ar gerai krūtinę paduodu. Taip pat išvesdavo mūsų vyresnėlį į lauką, net neprašoma, jei dar likdavo laiko, prasiurbdavo namus, išplaudavo grindis, išvalydavo tualetą, pakeisdavo patalynę, išlygindavo skalbinius ir t.t.

Asmeninė slaugė padeda tėvams prižiūrėti naujagimę.

Tai išties didžiulė pagalba kiekvienai šeimai. Tėvams su naujagimiu nereikia niekur važiuoti. Viena pas mus atėjusi gydytoja patikrino dukros ausytes, kita paėmė kraujo. Jei eisi draustas, tau niekas nekainuoja – nei ligoninėje, nei slaugės paslaugos. Be to, prieš gimdymą į namus atsiunčiama didžiulė dėžė su visomis priemonėmis, kurių gali prireikti gimdant namuose ir prižiūrint naujagimį. Ji irgi nemokama. Viskas, kas mums kainavo, tai automobilio stovėjimas ligoninės aikštelėje – už pusdienį susimokėjome 30 Eur.

– Kokios Olandijoje motinystės atostogų sąlygos? Ar ir dėl jų lietuvės galėtų pavydėti?

– Šiuo atžvilgiu lietuvėms, manau, labai pasisekė, juk mamos su vaiku gali būti dvejus metus ir gauna dideles išmokas. Olandžių motinystės atostogos labai trumpos. Iš viso Olandijoje gaunama tik 16 savaičių apmokamų motinystės atostogų. Galima rinktis 4 arba 6 savaites iki nustatytos gimdymo dienos, o po gimdymo – atitinkamai lieka 12 arba 10. Todėl mamos labai dažnai negrįžta į darbus, o jei nenori prarasti gerų pareigų, palieka vaikus močiutėms arba veda į privačius darželius, kurie priima tokius mažus kūdikėlius.

Į namus atvykusi gydytoja tikrina naujagimės ausis.

Taigi šiuo atveju tikrai laimi Lietuva, o Olandijoje mamos nukenčia. Kita vertus, čia tokia sistema veikia jau labai seniai, tad olandės net neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.

– Gal olandai turi dar kokių nors išskirtinių tradicijų, papročių, susijusių su vaikų gimimu?

– Man labai keista buvo sužinojus, kad čia giminės aplankyti atvyksta jau pačią pirmą dieną. Pamenu, kaip pagimdžius vyro seseriai jis pasakė, kad vakare važiuosim pas ją į svečius – aš norėjau sulaikyt, sakiau, duokim jai laiko pailsėti. Bet čia taip įprasta, artimiausi šeimos žmonės tiesiog ateina pasidžiaugti kartu.

Dabar aš galvoju, kad gal ir gerai, nes tu pati tuo metu esi euforijoje, dar nesi pervargusi nuo bemiegių naktų, sunkios naujos rutinos. Pas mus irgi jau kitą dieną atėjo vyro mama ir sesuo su šeima. Svečiai pabuvo valandėlę, pasidžiaugė ir viskas. Vėl valgėm tų tradicinių džiūvėsėlių su pabarstukais, išgėrėme kas arbatos, kas vandens. Tikrai nereikėjo per daug apie svečius šokinėti. Gražu, kad atėjus aplankyti čia atnešama dovanų ne tik vaikui, bet niekada nepamiršta ir mama.

M. Rijkhoek šeima

Dar yra labai sena ir iki šiol gyvuojanti tradicija gimus vaikeliui padaryti ir artimiesiems išsiųsti atvirutes, kur parašai vaiko gimimo datą, svorį, ūgį, vardą. Kiti gimus vaikui ant langų klijuoja gandrus, kabina balionus ir praneša, kas gimė – ar mergaitė, ar berniukas. Taip daroma ne tik norint pasidžiaugti – šitaip galima ir kaimynams pranešti, kad jie suprastų ir būtų pakantesni už sienos girdėdami verksmą.