– Papasakokite, kaip iš Kolumbijos atsidūrėte Lietuvoje?

– Kolumbijos sostinė Bogota turi daugiau nei 9 milijonus gyventojų, o kur dar kasmet atvykstantys turistai. Šis miestas pasižymi ne tik daugybe kontrastų, skonių, spalvų, kultūrų, bet ir nepaliaujamu smurtu bei nesaugumu. Šis miestas – lyg sunkiojo roko daina. Gyvenau Bogotoje ilgus metus, dirbau švietimo srityje meno teatro mokytoju ir nepriklausomos teatro grupės aktoriumi, kol vieną dieną, grįždamas namo po darbo, nesutikau žavios lietuvaitės. Nuo tos akimirkos mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Vadovaudamasis savo nuojauta išvykau į Lietuvą. Nė neįsivaizdavau, kas tai per šalis, bet tą akimirką instinktai ir meilė privertė eiti šiuo keliu. Dabar džiaugiuosi savo pasirinkimu ir, nors meilė baigėsi, atradau dar daugiau.

– Papasakokite, kaip čia gyvenate?

– Vilniuje dirbu vaikų darželyje „Mažųjų valdos“, kartais prisidedu prie įvairių aktorinių projektų. Gyvenu čia kartu su savo sese ir dviem jos vaikais. Be abejo, būna sunkių akimirkų, kai atrodo, kad viduj – tokia painiava, kai norisi tik užsirakinti tamsoje, bet galiausiai supranti, kad būtent tokie momentai, klaidos yra tai, kas mus moko, stiprina ir leidžia kilti. Todėl tu vėl keliesi, vėl krenti. Tai ir yra gyvenimas. Galiausiai vieną dieną supranti, kad turi kažką priimti, kad galėtum pradėti keistis. Tada susirandi tinkamus žmones, gyvenimo kelias tampa aiškesnis. Visas šis laikotarpis, kurį gyvenu Lietuvoje, leido man atsiverti, suprasti save. Esu dėkingas likimui bei moteriai, kuri mane atvedė iki čia.

Hugo Caicedo
Foto: Asmeninins albumas

– Negaliu nepaklausti: kaip prisitaikėte prie mūsų orų, žiemos?

– Žmonės yra prisitaikantys gyvūnai, nepaisydami sunkumų, galų gale prisitaikome prie skirtingos aplinkos, kurioje esame. Aš naudojuosi strategija nesiskųsti, nekonfliktuoti su oru, jei šalta, tai šalta, negaliu nieko padaryti, kad būtų kitaip. Kai išgirstu žmones, kurie skundžiasi dėl šalčio ir klausia, ar man nėra šalta, atsakau jiems, kad oras yra toks, koks yra, ir kad neturiu dėl to jokių problemų, jis mano draugas, o ne priešas.

– Kokie čia buvo didžiausi iššūkiai pradžioje?

– Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susidūriau, buvo bendravimas. Toks sunkus laikotarpis truko beveik 8 mėnesius. Nors mano ir lietuvės, dėl kurios čia atvykau, santykiai nutrūko, toliau bendravome. Jos šeima, draugai mane kviesdavo į susitikimus, bet aš nekalbėjau nei angliškai, nei lietuviškai. Taigi tie susitikimai, vakarienės buvo tikras iššūkis. Bet išmokau būti kantrus ir nespausti savęs. Tai padėjo.

– Dabar jūs dirbate darželyje. Lietuvoje darželiuose vis dar įprasta matyti moteris, o ne vyrus. Kaip yra jūsų gimtinėje?

– Turime suprasti, kad šis laikotarpis yra pokyčių metas. Ateina nauja tėvų ir darželių vadovų karta, švietimo srityje atsiranda daug naujovių, kinta gyvenimo būdas. Nepaisant to, svarbu išlaikyti tradicijas, bet nesivadovauti stereotipais. Manau, kad nieko neturėtų stebinti darželiuose dirbantys vyrai. Mano gimtajame krašte tai darbas, kurį gali atlikti tiek vyrai, tiek moterys. Darželyje dirba universitetines studijas baigę žmonės. Aš turėjau galimybę dirbti darželyje, pradinėje mokykloje ir vidurinėje mokykloje, kur susidūriau tiek su vyrais, tiek su moterimis, iš kurių daug išmokau.

Hugo Caicedo
Foto: Asmeninins albumas

– Šis stereotipas jums netrukdė?

– Negaištu laiko galvodamas apie stereotipus, mieliau praleidžiu laiką žaisdamas su vaikais.

– Kokios reakcijos sulaukiate sakydamas, kad dirbate darželyje? Ką žmonės sako? Ar jie vis dar stebisi?

– Kai pasakoju apie tai, kur ir su kuo dirbu, tai darau emocingai, su aistra. Džiaugiuosi galėdamas daryti tai, ką darau. Jei sutinku nustebusį ar neigiamai reaguojantį žmogų, jis manęs neveikia. Kai žinai, ką darai ir kodėl tai darai, randi tame prasmę. Aš manau, kad nesvarbu, ką kiti galvoja, svarbu daryti tai, kas tau patinka, gyventi tuo ir džiaugtis. Jei tavo veikla tau neša laimę, ko daugiau gali benorėti?

– Ką veikiate su vaikais darželyje?

– Pagrindinis tikslas – kad kalbėčiau su jais ispaniškai. Atlieku keletą pamokų konkrečia tema. Lydžiu vaikus įvairiuose dienos užsiėmimuose. Man atrodo, kad svarbiausias mano uždavinys – leisti vaikams būti. Man patinka stebėti jų natūralų potencialą. Jie turi fantazijos ir spontaniškumo, jie yra laisvi. Vaikai puikiai sukuria žaidimo erdvę, į kurią ir aš įsitraukiu. Būtent tada jie mokosi.

– Kuo šis darbas jus praturtina?

– Didžiausias turtas, kurį ten galiu rasti, yra žaidimas, perpildytas vaikų kūrybiškumu. Tai man atrodo stebuklinga, jų vaizduotė neįtikėtina. Ši veikla padeda ir man pačiam užmgegzti ryšį su savo vidiniu vaiku. Atrandu žaidimų džiaugsmą, kurį suaugusieji būna dažnai pamiršę. Kaip aktoriui man tai tikras aukso luitas. Vaikai yra žaidimo meistrai.

Hugo Caicedo
Foto: Asmeninins albumas

– Gal turite patarimų tėvams, ką daryti, kai trūksta kantrybė?

– Auklėjimas yra gyvas mokslas, jis nuolat tobulėja. Mes visą laiką mokomės auginti vaikus, daug kartų klystame, prarandame kantrybę. Bet galiu pasidalinti su tėvais, kad didžioji auklėjimo dorybė ir yra kantrybė. Mes visada turime to reikalauti iš savęs, kad rastume tinkamą priemonę sunkiomis akimirkomis.

– Ar auklėjimas čia ir Kolumbijoje labai skiriasi?

– Tėvai tiek čia, tiek Kolumbijoje savo vaikams nori viso ko geriausio. O skirtumų yra, bet man neįdomu į juos gilintis. Lietuvoje ir Kolumbijoje vyrauja skirtinga istorija, kontekstas, kultūra, skirtingos socialinės šeimų situacijos. Skirtumų daug, bet vieną, ką pastebiu, kad ši naujoji tėvų karta yra išties neįtikėtina.

– Kuo apskritai lietuviai jus stebina iki šiol?

– Nesakyčiau, kad stebina. Man patinka pažinti Lietuvos kultūrą, jūsų folklorą, tradicijas, istoriją, kuri turi labai daug varančios jėgos. Čia gyvena daug moterų, vyrų, senelių ir močiučių, jaunų žmonių, kurie ieško savęs muzikos, meno srityje.

– O tradicijos? Ar pavyko kai kurias perimti?

– Man patinka jūsų liaudies dainos, vadinamos sutartinėmis, tokie instrumentai kaip kanklės, taip pat – kasmetinės Kaziuko mugės, tradiciniai kostiumai. Man patinka kai kurių žmonių būdas bendrauti su gamta, kaimas, šių žmonių paprastumas ir nuolankumas.

Hugo Caicedo
Foto: Asmeninins albumas

– O maistas? Kokie lietuviški patiekalai jums patinka?

– Man patinka viskas. Mėgstu rožinę sriubą su kiaušiniais ir bulvėmis. Jūsų virtuvė yra paprasta, bet yra kūrybingų žmonių, kurie suteikia tam tikrų slaptų prisilietimų ir viskas tampa skanu. Manau, kad patiekalo skonis priklauso nuo rankų ir meilės žmogaus, kuris juos paruošia. Be to, man patinka jūsų duona ir jos gaminimo tradicijos.

–O kalba? Ar sunku išmokti?

– Lietuvių kalbos nėra lengva išmokti, ji yra neįtikėtina. Girdėjau, kad joje nėra blogų žodžių, kad šie blogi žodžiai kilę iš rusų kalbos. Kol kas aš pats stengiuosi tobulinti anglų kalbą, lietuvių – dar priešakyje.

– Dirbate ne tik darželyje, bet ir esate aktorius. Papasakokite apie savo patirtį šioje srityje?

– Bogotoje mokiau aktoriaus, o čia, Lietuvoje, turėjau galimybę dalyvauti Emilio Vėlyvio filme, įvairiose reklamose.

– Ar manote, kad Lietuva jau yra jūsų paskutinė stotelė, ar dar planuojate keliauti kur nors kitur?

– Šiuo metu mano gyvenimas yra čia. Niekada nežinai, kas bus rytoj. Galbūt ateis ta akimirka, kai dar kartą paklausysiu savo vidinio balso, kuris pasakys, kad šį savo gyvenimo etapą jau baigiau. Tokią akimirką, kaip visada, seksiu paskui savo intuiciją.