– Papasakokite, kada ir kodėl pradėjote rašyti tinklaraštį?

– Tinklaraštį pradėjau rašyti 2007 metais, kai po bakalauro studijų išsikrausčiau į Suomiją ir iki mamystės man dar buvo labai toli. Ten buvau visiškai viena, visiškai naujoje aplinkoje ir viskas buvo nauja. Suomiai man atrodė keisti, kartais juokingi. Bet tik dėl to, kad jų visiškai nepažinojau. O tinklaraščiai (blogai) Lietuvoje buvo pačiame kilime. Sugalvojau, kad gal reikėtų ir man vieną turėti, kur galėčiau dalintis suomių keistenybėmis. Iš čia ir kilo pavadinimas FINLANDija.

– Kokių reakcijų sulaukėte iš artimųjų? Ar niekas nebandė atkalbėti, kam čia viešai rodyti savo gyvenimą?

– Artimieji labai džiaugėsi, ypač tie, su kuriais nebendravau kasdien. Šiandien, būna, kad sulaukiu „na ar reikėjo dabar ten rašyti”. „Reikėjo, reikėjo”, – visada atsakau jiems.

– O komentarų iš nepažįstamųjų sulaukiate? Kokie jie dažniausiai būna? Kaip atsilaikote neįsiveldama į internetines diskusijas?

– Asmeninių žinučių sulaukiu labai retai. Komentarai po įrašais būna labai įdomūs. Dažniausiai žmonės dalinasi savo patirtimi, dažnai labai prajuokina. O į diskusijas su kitomis mamomis veliuosi labai retai. Visada sau kartoju, kad nepakeisi užsispyrusio žmogaus nuomonės (ypač tik komentarais socialiniuose tinkluose), bet visada gali rasti būdų, kaip jį ar ją priversti kvescionuoti tai, ką pats ar pati sako. Mūsų karta – nebuvome mokomi empatijos, nes mūsų tėvų niekas to nemokė. Mes esame linkę greitai teisti kitus, neįsigilinę į situaciją. Ir su visais jais nekovosi. Žinoma, būna, kad parašau kokį piktą komentarą, tada jį perskaitau ir ištrinu net nepaspaudusi „Enter“. Dvigubas efektas – pasakau, ką noriu, tik niekam su savo piktu komentaru nekvaršinu galvos. Būna, kad nesusilaikau ir pakomentuoju. Bet visada pagalvoju, ar tai, ką rašau, galėčiau tam žmogui pasakyti į akis. Jei ne – nėra ko komentuoti.

– Į kokį skaitytoją orientuojatės? Kam skirtas tinklaraštis?

– Ankščiau mano skaitytojai buvo žmonės, kurie domėjosi Suomija. Dabar, manau, kad mamos ir tėčiai, kurie augina mažus vaikus.

Tinklaraščio "FINLANDija" autorė
Foto: Asmeninins albumas

– Gal pastebėjote, kokios temos sulaukia didžiausios susidomėjimo? Kurios labiausiai kelia diskusijas?

– Kartais praleidžiu nemažai laiko rašydama įrašą, apgalvodama kiekvieną sakinį ir reakcija – minimali. Kartais – parašau įrašą stovėdama eilėje, parduotuvėje ir jis šoka į aukštumų aukštumas. Labiausiai žmonės reaguoja į įrašus apie kasdienes problemas, tokias, kurios visiškai žemiškos ir dažniausiai labai „užknisančios”. Prieš porą dienų parašiau apie vienus saldainius, kurių visiškai negaliu pakęsti. Grįžtamasis ryšys – vienas linksmiausių. Arba „eilėse besistumdantys senjorai”. Juk kiekvienas su jais susiduriame ir kiekvienas turime kokią linksmą istoriją. Pokalbiai su vaikais ar jų piešiniai pralinksmina ne tik mane pačią, bet ir skaitytojus. Žmonės skaito tai, kas jiems artima ir kas priverčia nusišypsoti.

– Ar yra temų, kurių vengiate savo tinklaraštyje?

– Nerašau politikos temomis. Palieku tai politologams.

– Papasakokite apie save: ar dirbate, kokia jūsų profesija? Ar ketinate grįžti prie darbų, o gal imtis kažko visiškai naujo?

– Dirbu marketingo srityje. O į darbus iš dalies grįžau, kai mažąjam nebuvo nei pusmečio. Jis labai gerai miegodavo dieną. Po 3-4 valandas iki pat 2 metų. Tad tikrai galėjau derinti darbą ir vaiko auginimą. Aš nemoku mėgautis vaikų auginimu. Man reikia žmonių, veiklos. Ir visiškai nesigėdiju to sakyti. Esu moteris, bet man iki mamiškų instinktų labai toli (taip, jau beveik girdžiu komentatorių „tikriausiai ne pati gimdė” ir pan., bet pasilaikykite savo komentarus sau, jei nežinote situacijos). Be to, tuo metu turėjau puikų darbdavį, kuris suprato mano situaciją, todėl galėjau derinti ir darbą, ir mažylio auginimą. Svarbiausia – atlikti darbai. Suomija mane išlaisvino. Parodė, kad kiekvienas galime ir turime gyventi taip, kad mums būtų įdomu gyventi, kad mėgautumėmės tuo, ką darome. O jei kažkas nepatinka, neprivalai to daryti tik dėl to, kad visuomenė to tikisi. Visuomenė neateis ir nepažiūrės tavo vaikų, kai nuo buvimo namie tau „čiuožia stogas” ir nori juos papurtyti, nes 8-tą kartą vėl susimušė dėl pliušinės beždžionės. Ir jei mamai norisi į darbą, o tėčiui pabūti su kūdikiu namie – palaikykime tokį jų sprendimą. Gal būtent tai išsaugos jų sąjungą.

Tinklaraščio "FINLANDija" autorė
Foto: Asmeninins albumas

– Gal turite patarimų šeimoms, kur ir kaip šiuo metu turiningai praleisti laisvalaikį su šeima

– Vaikams daug nereikia. Jiems reikia dėmesio. Su vyru esame visiški miesto žmonės. Ir niekada nebuvome tie, kurie inicijuoja iškylas gamtoje. Tačiau nuo pirmojo karantino pradėjome važinėti aplink Vilnių ir vaikščioti visais įmanomais pažintiniais takais. Buvimas namuose tikrai gali „dabaigti” visus. Tiek vaikus, tiek tėvus. Dirbantys tėvai pratę prie savaitgalių su vaikais, kai visi miega kiek nori, pusryčiams valgo vaflius ir visą dieną žaidžia visus įmanomus žaidimus. Mes nepratę prie kiekvienos dienos kartu, į kurią turi sutilpti nuotolinis mokymas, darželinuko užimtumas ir dar darbas iš namų. O kad tie pasivaikščiojimai gamtoje būtų lengvesni visiems, kombinuojame juos su kakava termose, lobių paieškomis (ieškome juokingiausio akmens ar tvirčiausio pagalio), ar žaidimais „žemė yra lava”, kai reikia visiems šokinėti nuo vienos medžio šaknies iki kitos. Jei oras visiškai baisus, namuose darome eksperimentus. Sodos ir acto vulkanai, tėčio skutimosi putos, virtusios debesimi, nindzių varžybos kambariuose, gazelių medžioklė (kai du šeimos nariai yra liūtai, o kiti du – medžiojamos gazelės). Savaitgaliais darome kino teatrą ir žiūrime filmuką. Tiek, kiek vaikams užtenka kantrybės.

Supratau, kad veikla su vaikais gali būti netgi įdomi, jei ją renkiesi tokią, kuri yra įdomi ir tau. Pvz., aš visiškai nekenčiu Lego. Tai aš ir nebeorganizuoju žaidimo su juo. Palieku tai vyrui ar dėdžiams ir tetoms. Man įdomu eksperimentuoti, tai ir ieškau internete eksperimentų. Win-win. Svarbiausia – dėmesys ir buvimas su vaikais be telefono rankoje.

– Ar turite receptą, kaip atsipūsti nuo buities? Ką tokiomis akimirkomis darote pati?

– FINLANDija man yra vieta, kur aš išsilieju, kai kažkas „užknisa”. Nebūtinai buitis. Būna, kad užknisa kolega ar kaimynas. Bet priklausomai nuo situacijos, su vyru pakaitomis išeiname iš namų ir važiuojame į kokią aikštelę paskaityti knygos. Taip ir pasakome: „važiuoju skaityti knygos”. Ar tiesiog pasėdėti automobilyje be kitų žmonių. Karantino metu būtina pabūti su savimi. Visiems to reikia. Svarbiausia – laiku tai suprasti ir pasisakyti antrajai pusei.

– Kur semiatės žinių apie motinystę? Knygos, kitų patirtis, internetas?

– Gimus dukrai labai daug skaičiau. Buvau perskaičiusi tikriausiai visas tuo metu lietuvių kalba išleistas knygas apie vaikų auklėjimą. Dabar dar pasiimu pavartyti kai kurias iš jų tam, kad pasisemčiau įkvėpimo ir priminčiau sau, kad nėra vienos tiesos, kad visi vaikai skirtingi. Bet labai daug naudingų įžvalgų sulaukiu ir iš vyro, kuris yra švedas. Jis jau augo toje „skandinaviškoje utopijoje”, kurios mes, lietuviai, dabar labai vaikomės. Visada turime labai įdomių diskusijų, kaip pasielgti skirtingose situacijose ir kodėl. Ne tik vaikų auklėjime, bet ir, pavyzdžiui, bendraujant su kolegomis. Mano mamytė ir tėvelis – pedagogai. Jie vaikus mato „kiaurai”. Kartais tikrai paima pyktis, kai pradeda aiškinti, bet visada stengiuosi pergalvoti, ką jie pasakė ir kodėl. Dažniausiai jie būna teisūs.

– Kokius tinklaraštininkus pati sekate?

– Neseku daug, nes tiesiog neturiu tam laiko. „Ciao Teo“ labai daug veikia ir visada publikuoja paprastus, bet nuostabius žaidimus su vaikais. Taip pat visada įdomu paskaityti „Pterodaktilis”, „Ne Kopūstų vaikai”. Aš pati visada ieškau turinio, kuris man kažką duotų. Ar pralinksmintų, ar pamokytų. Pastarieji du – labai sielai artima pasaulėžiūra ir mąstymas.

– Ar turite kokių nors didesnių planų, susijusių su savo tinklaraščiu?

– Nesiekiu būti nuomonės formuotoja. FINLANDija man atlieka terapijos funkciją. Žinoma, norėčiau jam skirti daugiau laiko, rašyti dažniau, turėti temines dienas. Bet šiuo metu man nereikia dar vienos prievolės, tad labai mėgaujuosi rašymu kada noriu ir kiek noriu.