– Papasakokite, kaip sutikote žinią, kad turėsite dvynukus?
– Pamenu, su neįgaliųjų sporto klubu buvau krepšinio stovykloje. Žinia buvo tikrai netikėta. Paskambino žmona, pasakė, kad persėsčiau iš vežimo į lovą, nes galiu iškristi. Aš jau įtariau, kad naujiena bus susijusi su vaikais, bet apie dvynukus net kalbos nebuvo. Maniau, eisime klasikiniu keliu, bet žmona pasakė, kad plaka ne viena, o dvi širdutės. Tai sunkiai apibūdinamas jausmas – viena vertus, norėjosi dalintis su visais, kita vertus, pasilikti šią žinią sau, kol viskas susigulės.
– Kokie pokyčiai jūsų laukė? Ar aplinkiniai negąsdino dėl sunkumų, kurie jūsų lauks, gimus vaikams?
– Matyt, čia yra dvi tiesos. Viena – mano, kaip tėčio, kita – Daivos, kaip mamos. Jai iš aplinkos, matyt, teko sulaukti daugiau stereotipų apie sunkumus su vyru neįgaliojo vežimėlyje ir dviem kūdikiais. Bet nekreipėme dėmesio į gąsdinimus. Atvirkščiai – tai buvo labai geras ir produktyvus laikas. Pradėjau domėtis, kas mūsų laukia, į ką reikia koncentruotis, kokiu tėčiu norėčiau būti. Iki tol gyvenau pas sesę, nes po traumos buvo praėję vos porą metų. Bet, sužinojus apie nėštumą, supratau, kad dvi šeimos vienuose namuose neišsiteks. Nesinorėjo trinties. Reikėjo išsinuomoti butą, prisitaikyti jį sau. Domėjomės, skaitėme knygas apie tai, kaip auginami dvyniai, ką reikia daryti, ko – ne.
– Dabar gal jau ir iš savo patirties galėtumėte pasakyti, ką daryti, o ko – ne?
– Paskubėjote. (Šypsosi.) Apie tai galėsiu papasakoti, kai berniukams bus 18 metų, nes dabar dar niekas nežino, kaip viskas baigsis. Be to, kuo daugiau žinai, tuo daugiau klausimų kyla. Kol vaikai buvo visai maži, pasitikėjome specialistais, gydytojais, dabar, kai jie ūgtelėjo, po truputį atsiskleidžia jų asmenybės, matau, kad aš vis daugiau tampu tokiu pakeleiviu, kuris jiems gali tik patarti, kaip elgtis geriau. Gal ir keistai skamba, juk jiems dar tik 7 metai, bet norisi juos auginti šiek tiek kitaip, nei buvome auginami mes. Aš atėjau iš terpės, kurioje buvo kitokios tradicijos. Tarybų Sąjungos laikais tėvystė buvo visai kitokia. Be to, ir mano šeima nebuvo geriausias pavyzdys: skyrybos, alkoholio kultas, be kurio neapsieidavo nė viena šventė. Mes gi šampaną ragavome iš kamštelių, lakstėme po stalais tarp mišrainių... Dabar matai, kad šventės gali būti visai kitokios. Kai akcentas yra ne tai, kaip prigirdyti ir primaitinti kuo daugiau žmonių, o kaip perduoti emociją, sugalvoti veiklą, kuri savyje neštų dar nepatirtą jausmą. Vis dėl to, ar viską teisingai darome, ar berniukai – laimingi, parodys laikas. Kita vertus, tas laimės indeksas irgi toks realiatyvus dalykas. Matyt, kokiems karo pabėgėlių vaikams Sirijoje laimė yra, jei pamatė tėtį ar mamą, jau nešneku apie dovanas. Mes gyvename savoje terpėje.
– Anksčiau ir tėčiai nebuvo tie žmonės, kurie daug dalyvavo vaikų auklėjime. Kiek dalyvaujate jūs?
– Nesutikčiau. Manau, kad tėčiai visada dalyvavo, tik tais Tarybų Sąjungos laikais tėvystės kultas buvo kitoks. Sistema buvo kitokia, niekas nenorėjo išsišokti, geriau patylėdavo. Žmogiškumą buvome padėję po tokiu šydu, pirmoje vietoje buvo darbas ir partija. Bet buvo šeimų, kurios neatitiko šio stereotipo, kurios laikėsi tų amžinųjų vertybių. Aš pats, ko negavau tada, noriu kompensuoti savo vaikams dabar.
– Kokių turite tradicijų su berniukais?
– Mamai ši tradicija nepatinka, bet mus „veža“. Turime tokius išdykavimus – „kutulių sesijas“, kai dūkstame, užkutename vienas kitą, jie – ant manęs ar aš – ant jų. Tai tokie berniukiški dūkimai, kuriuos matydamos visos moterys susiima už galvų, bijo, kad tuoj vaza kokia suduš, tuoj kas nors susitrenks. Aišku, dažnai viskas baigiasi ašaromis, bet berniukams tai patinka. Be to, man patinka su jais važinėtis dviračiais. Dažnai pasivažinėjame ir motociklu.
– Neįgalumas jums netrukdo užsiimti su vaikais?
– Gal keistai skambės, bet aš dėkingas šiai situacijai, kuri su manimi atsitiko. Iš dalies jos dėka aš gavau juos. Po avarijos ėmiau galvoti, vertinti, kaip gyvenu, ko noriu, ką veiksiu toliau. Negaliu pasakyti, kad neįgalumas mane nuramino, bet jis koncentruotai parodė, į ką turėčiau atkreipti dėmesį. Taip prasidėjo mano pirmieji žingsniai sąmoningos tėvystės link. Vaikai yra mano mentoriai, jie mane priverčia paskaityti knygas, pasitempti, pasistengti, rasti jėgų kažką su jais veikti ar bent jau norėti veikti. Aš žinau, kad yra neįgaliųjų, silpnesnių už mane, kurie dar daugiau daro su vaikais. Yra tų, kurie daro mažiau. Bet aš nesilyginu nei į vienus, nei į kitus, darau tai, kas man išeina. Kartais pjaunu pro šalį, kartais elgiuosi neteisingai. Bet pagaunu save ir sustabdau. Dvyniai labai gerai moka išvesti iš kantrybės. Jie jaučia, kai tėtis yra ant ribos. Pagauni save, kai balsas jau kyla. Tada įjungi sąmonę ir susitvardai.
– Papasakokite apie avariją.
– Prieš dešimt metų motokroso su priekaba varžybose patekau į avariją. Bandėme gilintis, kodėl taip nutiko. Gal techninis gedimas, gal dar kažkas. Krūtininėje dalyje man lūžo stuburas. Buvo pažeistos stuburo smegenys. Tada laukė operacijos, reabilitacijos. Reikėjo apsispręsti, kaip noriu gyventi: skęsti ar kapstyti.
– Kaip berniukai žiūri į jūsų negalią, vežimėlį?
– Labai normaliai, aš jiems esu tėtis, jie labai dažnai naudojasi vežimėliu, važinėjasi su juo po namus, žaidžia. Vienas geriau už mane jį įvaldęs. Jiems tai tik papildomas žaislas. Mes dažnai vasaras leidžiam prie jūros kur poilsiauja daugiau žmonių su įvairias neįgalumias. Aš galvoju, kad tai yra vienas iš savotišku privalumų, nes mato aplink save ir daugiau tokių žmonių. Jiems tai yra normalu. Apskritai visi vaikai priima vežimėlius geranoriškai, jie nori pavažinėti, užlipti.
– Esate karys. Ar tai turi įtakos vaikų auklėjimui?
– Taip, esu atsargos karys. Gal dėl to ir mano gyvenimo būdas toks, bet aš nesivadovauju stereotipais. Pakalbame su berniukais ir apie jausmus, ir paverkiame, jei skauda. Aš labiau akcentuoju žmogiškumą, o ne vyriškumą. Pasakoju, kad jei esi stipresnis, privalai apginti ir padėti silpnesniajam, o ne pasinaudoti juo. Kalbame apie patyčias, smurtą. Gal ta idėja, kad reikia rūpintis vieniems kitais, atėjo iš kariuomenės, bet nėra taip, kad muštruočiau savo vaikus kaip kareivinėse: lygiuot, ramiai, esi vyras, nežliumbk. Esame šeima, kuri diegia laiko patikrintas vertybes.
