– Esate septynių vaikų tėtis. Ar dar sulaukiate nuostabų, komentarų iš aplinkinių?
– Dabar jau mažiau, nes visi daugmaž apsipratę su tuo, kad turime tiek vaikų. Be to, mūsų aplinkoje esame ne vienintelė tokia didelė šeima. Žinoma, kartais vis dar ką nors nustebiname. Vienas paskutiniųjų tokių kartų buvo, kai neseniai rinkausi sofą baldų parduotuvėje. Pardavėjos klausiu: „O kaip audinys? Ar vaikus atlaiko?“ Ji man sako: „Taip taip, aš ir pati turiu vaikų, puikiai laiko“. Aš sakau, kad aš turiu truputį daugiau tų vaikų nei įprasta, todėl noriu žinoti, ar tikrai laiko. Ji vėl patikina, kad viskas bus gerai. Aš jai sakau, aš turiu septynis vaikus. Ji: „Tikrai?“ Net sustingo trumpam. Pradėjo klausinėti ir pamiršo tą sofą. Tai nesame ta standartinė šeima, didelis vaikų būrys patraukia kartais žvilgsnius.
– Gal pats esate kilęs iš didelės šeimos?
– Ne tokios didelės. Esu iš trijų vaikų šeimos, augau su dviem broliais. Žmona – irgi iš trijų vaikų šeimos.
– Papasakokite, kiek jūs pats turite pareigų su vaikais, kokios yra tik jūsų, kaip tėčio, tradicijos?
– Vienas toks kasdienis ritualas – vakarinis skaitymas, kuomet sugula visi į lovas, įsitaisome ir skaitome bent porą skyrių.
– Gal teko ir vaiko priežiūros atostogų eiti?
– Tai išėjo natūraliai. Mano darbai buvo tokie, kad galėjau sau leisti būti namie. Ilgus metus dirbau kelionių vadovu, todėl galėjau pasakyti, kad šiuo metu turiu pareigų namuose ir niekur negaliu važiuoti. Jei žmona sakydavo, kad galiu važiuoti, tai važiuodavau.
– Matyt, karantinas su septyniais vaikais atrodė kitaip nei įprastose šeimose, tiesa?
– Taip, sunkiausia buvo pavasarį, kai viskas staiga užsidarė. Aš po gana ilgokos pertraukos ėmiau būti namuose. Pamenu, po kurio laiko kažkas iš draugų paklausė, kaip mums sekasi, ir mano žmona tokia patenkinta sako: „Smagu, vyras namuose, visi namuose, vaikų nereikia rengti, lakstyti nereikia, faina“. O aš sakau: „Man kone depresija, aš negaliu, man nervai ant ribos“. Be to, ir finansiškai buvo sunkus laikotarpis, nebuvo darbų, spaudė tokia atsakomybė. Dėl vaikų mokymosi irgi buvo daug reikalų. Su vyresniaisiais – viskas paprasta, o su mažaisiais prasidėjo iššūkių metas.
– Gal turite kokį nors receptą, ką daryti, kai atrodo, kad tuoj ta kantrybė išseks?
– Mes stengiamės, kad namuose būtų kiek įmanoma aiški rutina. Tai nereiškia, kad diena iš dienos gyvenimas yra toks pats, bet supratome, kad vaikams nereikia daryti siurprizų. Negalima atsikelti iš ryto ir nieko neperspėjus nuspręsti kažkur važiuoti. Tada įvyksta toks pilietinis sukilimas: nesąmonė, nenorime, jau buvome kažką susiplanavę. Kiek įmanoma stengiamės turėti labai aiškius atspirties taškus, tokius kaip vakarienės metas, kada galime visi kartu susėsti, pasikalbėti, pabendrauti. Nes anksčiau bandydavome vaikams siurprizą padaryti, išeidavo visiška nesąmonė. Jei nori vaikus nudžiuginti, geriau pasakyk jiems iš anksto. Čia lygiai taip pat kaip su moterimis: tik diletantai moterims daro siurprizus. Su vaikais lygiai tas pats, jiems reikia pasakyti iš anksto, uždegti juos ta mintimi, tada jie patikės ir viskas pavyks.
Kitas dalykas, kuris padeda, kai jau būna ypatingos įtampos, anksčiau pradedame ruoštis miegoti. Kad ir 19 val. pradedame prausti vaikus, leidžiame ilgiau pabūti vonioje, kad nurimtų. Išsimaudę jie atsigauna.
– Ar turite su žmona pasiskirstę vaidmenis vaikų auklėjime, kuris yra tas griežtasis policininkas?
– Visada su žmona stengiamės pasiderinti, koks sprendimas bus dėl vieno ar kito dalyko. Be abejo, kartais reikia tą sprendimą priimti ir vienam. Bet jei jau taip įvyksta, prie vaikų vienas kito sprendimo jau nekvestionuojame. Paskui galime vienas kitam išbambėti, kad mes gi taip susitarėme, o tu ir vėl leidai, bet ne prie vaikų. Jei vienas pasakė taip, taip ir priimame. O šiaip mūsų šeimoje, turbūt kaip ir daugumoje, mama yra ta, kuri pastoviai girdi tą klausimą: „Mama, mama mama...“ Ištisai. Ir aš tuo džiaugiuosi, nes jei būna momentų, kai mama kažkur užtrunka ir prasideda klausimai: „Tėti, tėti, tėti...“, mane po truputį apima panika. Suprantu, kad nenorėčiau, kad taip būtų nuolat. Tai, grįžtant prie klausimo, tas griežtasis policininkas gal dažniau aš esu. Bent jau vaikai pasakytų taip.
– Bet lieka laiko be vaikų pasikalbėti su žmona?
– Jei to nebūtų, visai nukvaktume. Turime didžiulę dovaną – žmonos tėvus, kurie laikas nuo laiko pasiima tuos mūsų mažuosius. Didesnius jau galime ir vienus palikti namuose, bet palikti visus nėra labai gera idėja, nes neaišku, kokios būsenos namus paskui rastume, ypač jei kalbame apie ilgesnį laiką – 4-5 valandas. Todėl kokį kartą per mėnesį mielai pasinaudojame senelių geranoriškumu ir stengiamės ištrūkti, kad niekas neliptų ant kupros. Tai labai svarbu. Galime ramiai sau pasikalbėti. Tokiais atvejais sakome: „Kalbamės apie bet ką, tik ne apie vaikus ir mokslus“. Be abejo, vis tiek save pagauname, kad grįžtame prie šių temų.
– Kiek pastebite, ar jūsų aplinkoje tėčiai įsitraukia į vaikų auginimą?
– Mūsų daugelis bičiulių turi po nemažai vaikų: 4, 5, 6. Negaliu pasakyti už visus, bet didelėje šeimoje neįmanoma palikti visko tik mamai – ji viską sutvarkys, o aš tik pabūsiu karalius ir, jei reikės, ką nors nubausiu. Taip neįmanoma. Anksčiau sulaukdavau tokio klausimo: „Ar tu padedi savo žmonai?“ Keistas klausimas. Ką reiškia padedu savo žmonai? Aš jai nepadedu, ji puikiai pati savimi pasirūpina. Jai nereikia padėti. Mes tiesiog darome darbus kartu. Yra tam tikri pasidalinimai, pavyzdžiui, ji labiau užsiima skalbimu, ji gerokai dažniau gamina valgyti nei aš, bet, jei ji gamina, aš esu tas, kas paskui viską sutvarko. Bet viskas išeina natūraliai.
– Ar labai skiriasi auginimas, auklėjimas pirmojo vaiko ir septintojo? Ar yra tiesos tame posakyje, kad pirmą vaiką augini, o po trečio jau patys užauga?
– Tam tikros tiesos yra, nes pirmas vaikas yra tas, su kuriuo treniruojiesi. Viską išbandai. Jis dažniausiai būna tas, kuris pirmas eina pas kažką nakvoti, tas, kuris pirmas nori su draugais ilgiau pabūti. Jam reikia tuos ledus pralaužti. Paskui viskas būna paprasčiau. Kai gimsta naujas, prieš tai buvęs mažasis, staiga taip ūgteli, tampa savarankiškas. Be abejo, tai nereiškia, kad jie auga patys. Jiems vis tiek reikia dėmesio, pastangų iš mūsų, kad atrastume ir atpažintume tai, kokio dėmesio kiekvienam iš jų reikia, kad paskirstytume tą laiką kiekvienam. Tai dar mums yra siekiamybė. Su pirmu viskas nauja, būna daug klausimų dar sau pačiam neatsakytų. Mes tokių nesąmonių buvome prisiskaitę, prisigalvoję, prisiklausę. Dabar juokiamės iš to. Pavyzdžiui, kai gimė pirma dukra, praktiškai nedavėme nei mano, jei Jurgitos tėvams net palaikyti. Buvome prisiskaitę, kad pirmi mėnesiai labai svarbūs dėl prieraišumo. Paskui to, be abejo, neliko. Liko sveikas protas ir nuo pat pirmų akimirkų seneliai galėjo džiaugtis anūkais. Dabar mūsų pirmagimei jau yra 15 metų, suvokėme, kad dar trys metai ir ji jau kažkur iškeliaus. Kitai – 13, paskui kas du metus eina keturi berniukai ir paskutinė – vėl mergaitė. Jai dabar yra du metukai.
– Susitikusios mamos kalba apie vaikus, jų auginimą, dalijasi patarimais. O kaip tėčiai? Ar daro tą patį?
– Mes kitaip bendraujame, bet vaikų tema tarp mūsų yra neišvengiama, ypač kai jie buvo mažesni. Turime tokią bendruomenę, šeimų klubą, kur renkasi ir didesnės, ir mažesnės šeimos. Turime tradiciją eiti į pirtį – vyrai – sau, moterys – sau. Kartą ėjome į pirtį pas vieną bičiulį kaime. Ten priimta, kad jei jau kaime kas kaitina pirtį, tai ir kaimynai ateina. Prisijungė kaimynas. Sėdime mes pirtyje, kalbamės ir pastebėjome, kad jis keistai į mus dairosi. Paskui suvokėme, kad jis labai nejaukiai jautėsi. Mes sėdėjome ant tų laktų karštyje ir šnekučiavomės ne apie ką kitą, o apie vaikų reikalus: kažkas apie ligas, kažkas apie iššutimus, dar kažką. Visiškai tokie nevyriški pokalbiai. Jis išėjo keistai mus nužvelgęs. Sakėm, dabar pasklis kalbos, kad sekta renkasi. Supratome, kad mūsų temos buvo labai toli nuo vyriškų pokalbių, nebuvo nė žodelio nei apie mašinas, nei apie krepšinį. Sauskelnės ir kiti reikalai.
– Ar dar ryžtumėtės aštuntam vaikui?
– Neturėjome tokio plano, kad turėsime septynis vaikus. Jie organiškai, natūraliai atkeliavo. Visi savu laiku, nors tuomet gal ir atrodė, kad dar ne laikas. Kai tik susituokėme, gyvenome pas tėvus trijų kambarių bute, turėjome savo 9 kvadratų kambarį. Kai sužinojome, kad laukiamės, buvo toks lengvas šokas. Tada sugalvojome, kad reikia ieškotis savo būsto. Mūsų pirmagimė buvo geras postūmis šiam žingsniui. Galiausiai paėmėme paskolą ir nusipirkome namą. Ar bus aštuntas? Tikrai nesakome, kad jokiu būdu ne. Bet sąmoningai to ir nesiekiame. Jei ateis, tai ateis. Suprantame, kad ir kantrybė, ir galimybės nėra beribės. Nėra lengva išlaikyti visas tas emocijos. Kitą kartą kai kas nors klausia, kaip gyveni, sakau: „Nuolatinėje krizėje“. Nes vienam krizė pasibaigia, kitam prasideda. Vyriausiajai jau aršioji paauglystė praėjo. Antros dukros emocijos bangos kartais taip kala, kad visus saugiklius išmuša. Trečiajam jau irgi prasideda emocinės krizės. Mažyliai irgi savo ribas plečia. Išeina toks pastovus rėkimas. Bet, nepaisant to, visada kiekvieną vaiką su džiaugsmu priimdavome, todėl jei ateitų ir aštuntas, tikrai nenuliūstume.
