– Papasakok, kaip atsidūrei Ruandoje?

– Išvažiuoti iš Lietuvos neplanavome, nes ten gyvenome visai neblogą gyvenimą. Kai prasidėjo ekonominė krizė, daug draugų, šeimos narių iškeliavo į Angliją, Norvegiją. Mums taip pat su verslu pasidarė striuka. Išvykome į Angliją, bet po pusmečio grįžome. Jautėme, kad mums ten – ne vieta. Nenorėjome būti tais stereotipiniais atstumtais emigrantais. Po kurio laiko išgirdau, kad mano vienas mokyklos laikų bičiulis gyvena Ruandoje. Dirba lietuvių įmonėje. Kaip tik tuo metu jis turėjo išsikraustyti į kitą Afrikos šalį, o Ruandoje atsilaisvino jo vieta. Apie Ruandą nieko nežinojau, išskyrus tai, kad ji yra vidury Afrikos, ir buvau mačiusi filmą „Ruandos viešbutis“. Pasidomėjau, koks tai darbas. Reikėjo vadovauti įmonei. Mano vyras kaip tik turėjo tokios patirties, bet iš pradžių abejojo. Suorganizavau susitikimą. Šį kartą mūsų laukė nuotykis. Vyras įveikė darbo pokalbį ir iškeliavome. Manėme, kad vykstame kokiems dvejiems metams, bet įsikūrėme ir įstrigome, nes pamatėme, kaip čia gera, šilta ir saugu. Supratau, kad čia galėčiau ir vaikus auginti. Žengėme tolimesnį žingsnį. Pastojau. Dabar auginame beveik šešerių sūnų ir beveik ketverių dukrytę.

– Ar nebuvo dvejonių dėl nėštumo, gimdymo, sveikatos priežiūros Afrikos šalyje?

– Be abejo, buvo. Neatrodė viskas taip rožėmis klota. Praėjus 2–3 savaitėms po atvykimo, aš susirgau maliarija. Tas truputį sukrėtė, bet svarbu ją laiku diagnozuoti. Kai man pakilo temperatūra, nuvykome į ligoninę, davė labai stiprių antibiotikų ir po kelių dienų buvau sveika. Vis dėlto sveikatos sistema Ruandoje tikrai nėra tokia, kokia Europoje, dėl to abu vaikus gimdžiau Lietuvoje. Būčiau pagimdžiusi ir Ruandoje, bet nerizikavau, be to, norėjau būti arčiau šeimos.

Aistė Ruandoje
Foto: Asmeninins albumas

– Tai vaikams adaptacinio periodo nebuvo?

– Tikrai ne. Nors lankomės Lietuvoje bent kartą per metus, vaikams namai yra čia, Kigalyje, Ruandoje.

– Kas tau pačiai buvo netikėčiausia, prie ko buvo sunku priprasti?

– Kultūrinis šokas, be abejo, buvo. Čia – kitas pasaulis. Visų pirma, viskas vyksta daug lėčiau. Pirmiausia, dėl šilto klimato. Visus metus būna apie 25–27 laipsnius šilumos. Tai labai malonus žmogui gyventi klimatas, tarsi nuolatinė vasara. Labai daug lyja, todėl itin žalia, viskas auga, veši. Kadangi čia nėra metų laikų, žmonės tingiau gyvena, nes niekada nereikia ruoštis ateičiai: vasarą – žiemai, pavasarį – rudeniui. Niekada nereikia šildytis namų, nereikia šiltų drabužių. Visada gyveni idealaus klimato sąlygomis. Be to, Ruanda yra labai aukštai, čia – kitoks slėgis. Nusileidus oro uoste, jau būni 1 km virš jūros lygio. Ruanda yra vadinama 1000 kalnų šalimi. Kai grįžtame iš Europos, vieną ar dvi dienas būname truputį apspangę. Yra net toks pasakymas: daryk viską lėčiau. Čia gyvenantys žmonės moka atsipalaiduoti, neskubėti. Be to, į akis krenta moterų ryškūs drabužiai, kuriuos siūdinasi iš specialios medžiagos kitenge. Kitas išskirtinumas – žmonės labai daug šypsosi.

– O kaip žiūri į baltaodžius? Ar daug ten jų yra?

– Čia yra daug vadinamųjų ekspatų. Ekspatas skiriasi nuo emigranto tuo, kad sukuria darbo vietų ir suteikia pridėtinės vertės. Anksčiau jų buvo mažiau, dabar – labai daug. Kuriasi tarptautinės mokyklos, niekas jau nesistebi baltaodžiais. Matyt, kiti irgi suprato, kad čia – gera vieta auginti vaikus.

– Daugelis vis dar įsivaizduoja, kad Afrikos šalyse gal net elektros nėra. Kiek išsivysčiusi Ruanda?

– Mano mama irgi sakė, kad niekada neįsivaizdavo, jog jos dukra gyvens Afrikoje. Iš tiesų dar ir šiandien kai kurie stereotipiškai galvoja apie Afrikos šalis: sugriuvusi trobelė tarp palmių, nėra nei vandens, nei maisto, nei elektros. Tai – labai toli nuo teisybės. Ruanda dar vadinama Afrikos Singapūru. Ji vystosi beprotišku greičiu. Kartais išvykstame į Lietuvą dviem mėnesiams, o grįžę jau matome pokytį. Čia ištisai vyksta statybos, technologijos plečiasi. Tai be galo švari šalis. Kaip man sakydavo, kad su baltomis kojinėmis galima vaikščioti Šveicarijos gatvėse, tai Kigalio gatvėse tą daryti tikrai galima. Visi pakampiai prižiūrimi. Be to, tai yra vienintelė šalis pasaulyje, kuri turi įstatymiškai įteisintą vieną dieną per mėnesį viešojo tvarkymosi darbams atlikti – tai vadinama umuganda. Paskutinį kiekvieno mėnesio šeštadienį uždaroma visiškai viskas, veikia tik būtinosios paslaugos. Nuo 7 ryto iki 11 val. žmonės eina į gatves ir tvarkosi. Kiekvienas rajonas turi savo teritoriją, kurią privalo sutvarkyti. Vyksta tokia masinė talka.

Aistė Ruandoje
Foto: Asmeninins albumas

– O koks požiūris į moteris?

– Anksčiau tai buvo labai patriarchalinė valstybė. Man truputį priminė Lietuvą, kur vyras yra šeimos galva, o moteris daro valgyti ir prižiūri vaikus. Vyro niekada nebuvo galima pamatyti virtuvėje su šluota. Taip buvo ir Ruandoje. Dabar po truputį situacija keičiasi. Kai Ruandą pradėjo valdyti dabartinis prezidentas Paulas Kagame'as, jis vyrams viešai ėmė aiškinti, kad moterys yra lygios su jais. Dabar Ruandos parlamente – 60 proc. moterų. Yra moterų politikių, lakūnių, gydytojų. Aš net stebiuosi, kad ir vaikus palieka kitiems prižiūrėti, nors prieraišioji tėvystė čia labai gaji.

– Kada įprastai kuriamos šeimos, kiek vaikų įprasta turėti?

– Anksčiau kurdavo šeimas jaunesni, vaikų būdavo daugiau – apie 10. Dabar situacija pasikeitė dėl to, kad vyksta urbanizacija. Kuriasi daug naujų namų, statinių, žmonės nebegali turėti tiek daug nuosavos žemės, užsiauginti tiek maisto, dėl to ir išlaikyti didelę šeimą tampa sunku. Anksčiau beveik kiekviena šeima turėjo karvių, žemės, buvo lengva išlaikyti vaikus. Dabar žemės turi tik turtingi žmonės, todėl 2–3 vaikai tapo norma. Kalbant apie amžių tuoktis – irgi tas pats. Pavyzdžiui, turėjome tokią pusės dienos auklę, kuriai 19 metų. Ji sakė, kad pati planuoja šeimą kurti 28–30 metų. Supratimas keičiasi. Be abejo, čia kalbu apie sostinę, gal kaimuose situacija kiek kitokia.

– Užsiminei apie prieraišiąją tėvystę. Kaip auklėjami vaikai?

– Vaikas auga šalia mamos. Tipinis mamos paveikslas – mama su kūdikiu ant nugaros. Nuo pat kūdikystės vaikas taip nešiojamas iki tol, kol pradeda vaikščioti, tai yra iki kokių dvejų metų. Mama ir vaikas, galima sakyti, toliau funkcionuoja kaip bendras kūnas. Vietinės moterys net nenaudoja sauskelnių savo vaikams. Aš visada klausiu, kaip jūsų neapdaro tas naujagimis. Bet jos jaučia, kai vaikas pradeda spurdėti. Žindomi vaikai čia gana ilgai – mažiausiai iki metų. Net jei moterys dirba, vaikas vis tiek visada būna šalia. Meilė vaikui labai juntama.

Aistė Ruandoje
Foto: Asmeninins albumas

Jei kalbėsime apie fizines bausmes, jų buvo. Jeigu vaikas ką nors blogai padarydavo, suduoti per užpakalį būdavo visiškai normalu. Bet dabar tai pasikeitė. Vaikai jau žino savo teises ir policijos numerį. Mokyklose taip pat situacija kitokia. Anksčiau, prieš kokių 40 metų, mušti vaikus mokytojams buvo visiška norma. Visi gaudavo lupti už blogą atsakymą, blogą elgesį. Man pasakojo, kad kai kurie mokytojai su ilgais pagaliais taip šerdavo, kad net ir šalia sėdinčiajam kliūdavo. Dabar taip nebėra, jei atsitiktų, matyt, mokytojui grėstų kalėjimas.

– Kaip vyksta vaikų ugdymas dabar?

– Nuo 2–3 metų vaikai gali eiti į valstybinius darželius, jie nedaug kainuoja – 15–20 eurų už trimestrą. Tie, kurie turi pinigų, leidžia. Vaikai ten būna tik pusė dienos. Išsilavinimas Ruandoje privalomas. Bet netgi valstybinės mokyklos čia mokamos. Suma nedidelė – kokie 25 eurai už trimestrą. Šeimos, kurios negali sumokėti, neleidžia vaiko į mokyklą. Yra žmonių, kurie neturi tiek pinigų, todėl dažnai prašo kitų pagalbos. Per metus tai kainuoja 50–80 eurų, mums tai nėra ta suma, kuri ką nors pakeistų, todėl pagelbėjame.

– Didelė atskirtis tarp pasiturinčiųjų ir nepritekliuje gyvenančių žmonių?

– Taip. Ruandoje yra ir labai turtingų žmonių ir tų, kurie gyvena vargingai. Negaliu pasakyti, ar yra badaujančių, bet, kaip jau minėjau, čia labai derlinga žemė, todėl visada gali rasti ko pavalgyti. Avokadų ir bananų auga visur. Ant žemės krenta skaniausi vaisiai. Yra ir išmaldos prašančių, bet yra ir tų, kurie parduoda tuos avokadus, nesvarbu, kad už kampo susirinko.

Aistė Ruandoje
Foto: Asmeninins albumas

– O kaip kainos?

– Palyginti su tuo, kas buvo prieš septynerius metus, dvigubai paaugo, todėl vietiniams dar sunkiau. Pradžioje, kai tik atvykome, kokių 10 bananų kekė kainavo apie 50 euro centų. Dabar gali jau ir eurą kainuoti. Avokadas kainuodavo 10 centų, dabar – gal 20–30 centų. Bet šiaip nėra pigu. Už 100 eurų mėnesį neišgyvensi. Restoranuose kainos tokios pačios kaip ir Lietuvoje. Be 15 eurų nepavakarieniausi. Importuoti maisto produktai kainuoja daug. Kartais už sūrį, vyną ar šokoladą mokame ir 5 kartus daugiau nei Europoje.

– Kaip atrodo jūsų kasdienis stalas?

– Dažniausiai taip, kaip ir Lietuvoje. Beje, žuvų beveik visai neturime, nes nėra jūros. Yra daug ežerų, bet žuvininkystė neišvystyta. Daug ką išmokau daryti pati: varškę, sūrį, jogurtą. Kadangi labai didelė daržovių įvairovė, daug jų valgome. Vietinė virtuvė skurdi. Jie valgė tai, kas sočiausia, – pupeles, kukurūzus. Tas mūsų labai nežavi.

– Daugeliui atrodo, kad gyvenimas egzotiškoje šalyje yra tarsi ilgos atostogos. Ar iš tiesų taip yra?

– Nemeluosiu, kažkiek to atostogų jausmo yra. Ypač mums, atvykusiems iš Lietuvos, kur vasara trunka vos tris mėnesius. Tiesa, dienos čia trumpos, apie 6 valandą saulė kyla ir apie 18 val. pradeda leistis. Bet saulė ir šiluma mums reiškia labai daug, atsikėlus iš ryto visai kita nuotaika. Mes visada pusryčiaujame terasoje neskubėdami, žvelgdami į palmes ir miestą. Saulė sukuria visai kitokią atmosferą. Tai – vienas iš tų dalykų, dėl ko ir pasilikome Ruandoje. Be abejo, mes neatostogaujame, dirbame, yra rutina. Ką veikiame? Nėra čia didelio kultūrinio gyvenimo, jo trūksta. Nėra senamiesčių, kur galėtum eiti pasivaikščioti. Čia net vežimėlio vaikams nelabai reikėjo. Laisvalaikiu susitinkame su kitomis šeimomis, važiuojame iš miesto į gamtą. Turime baseinų visus metus. Ežeruose nesimaudome, nes yra tokia bakterija, dėl kurios pavojinga tą daryti.

– Kaip pandemija pakeitė gyvenimą Ruandoje?

– Labai pakeitė. Kai prasidėjo pandemija Kinijoje, Europoje, Ruandoje dar buvo ramu. Bet iškart po pirmo atvejo užsidarė mokyklos ir universitetai, labai greitai užsidarė sienos ir oro uostai. Šalyje vyravo visiškas karantinas. Visi sėdėjome namuose tiesiogine to žodžio prasme. Negalėjome išeiti iš savo kiemo. Tai truko apie pusantro mėnesio. Galima buvo išvažiuoti tik su leidimu, kurį galėjai užsisakyti internetu. Mes per kelias dienas turėjome apsispręsti, ar grįžtame į Lietuvą, prieš viskam užsidarant. Buvo sunku, nes žinojome, kad čia – mūsų namai. Bet nežinojome, kas bus, kiek tai tęsis. Vis dėlto likome. Be to, situacija Lietuvoje buvo blogesnė nei čia. Galiausiai viską pradėjo po truputį atidaryti, buvo įvesta komendanto valanda, ji tęsiasi iki šiol. Iš pradžių niekur nebuvo galima išeiti nuo 19 val., paskui – nuo 21, dabar – nuo 22 val. 22 val. visas milijoninis miestas nutyla. Sporto klubai dar nedirba. Bet mes džiaugiamės, nes kai Europoje rieda antra banga, čia būna 2–3 atvejai per dieną visoje 12 milijonų gyventojų šalyje.

– Ateitį siejate su Ruanda?

– Ditirambus giedu, bet ne. Susikūrėme gerą gyvenimą, jaučiamės saugūs ir laimingi, atrodo, gyvenk ir džiaukis, bet nesinori užsibūti, vėl norisi iššūkio. Mes mylime Lietuvą ir norime grįžti. Noriu ką nors daryti Lietuvoje, noriu, kad ir vaikai augtų Lietuvoje. Tikiuosi, kad jie prisimins, jog augo Ruandoje, ir draugams galės tai papasakoti. Gal jau ateina laikas vaikams pamatyti ir kitą pusę, kad yra ir būrelių, ir kultūros, ir kitų Europos miestų. Iš čia keliauti į Europą labai brangu. Manau, pavyks mums tą gerą gyvenimą susikurti ir Lietuvoje.