– Skaičiuojate jau dvejus savo, kaip tėčio, metus. Kaip pasikeitė suvokimas apie tėvystę per visą šį laiką?

– Ne tik pasikeitė, bet vis dar keičiasi. Su Saulės gimimu – gimė ir naujas tėtis. Daugybės dalykų mokausi kartu su dukra. Pasikeitė kardinaliai viskas ir, prisipažinsiu, man šie pasikeitimai labai patinka.

– Kai skaitau jūsų duotus interviu apie tėvystę, viską piešiate tokiomis šviesiomis, pozityviomis spalvomis, bet vaiko auginimas yra ir buitis, kuri ne visada „veža“. Kaip su žmona pasiskirstėte pareigas namuose?

– Mudu su Irma tikime, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. Jei pradedi rytą su šypsena ir pozityviomis mintimis – visa diena savaime juda lengvai ir šviesiai. Buitis mūsų nė kiek negąsdina, priešingai – ji mus veža. Kai tuokėmės – Dievo akivaizdoje prisiekėme vienas kitam: „ir džiaugsme, ir varge”, tad viskuo stengiamės dalytis. Taip lengviau ir įdomiau. Jei atsiranda iššūkių – priimame juos ir išsprendžiame.

– Kokiais pagrindiniais auklėjimo principais vadovaujatės?

– Šiais laikais labai daug metodikų, teorijų ir įvairiausios informacijos. Neretai tėveliai pasimeta visame tame sraute, pamiršdami pagrindines savo privilegijas – intuiciją ir nuovoką. Dar laukdamiesi pirmagimės nutarėme domėtis tik profesionalia informacija. Stengiamės ir dabar neapsikrauti įvairiomis teorijomis, baimėmis, neįsileidžiame niūrių minčių. Kiekviena atskira situacija reikalauja individualaus sprendimo, dėmesingumo, jautrumo ar humoro. Taigi leidžiame skleistis dukros asmenybei, pakreipdami viena ar kita linkme.

Linas Adomaitis su šeima/ Eglės Gendrėnaitės nuotr.

– Kaip vertinate kitų patarimus dėl vieno ar kito, su vaiko auklėjimo susijusiu klausimu?

– Vertinu teigiamai, nes visi patarimai ateina iš noro padėti, kai to reikia. Tėvų patarimai ypač naudingi. Gaila, jau nėra mūsų senelių, būtų įdomu išgirsti jų mintis... Ko gero, labiausiai pasitarnauja Saulytės bendraamžių tėvų patirtys ir patarimai. Jie išgyvena tuos pačius dalykus, kaip ir mes. Mudu su Irma taip pat stengiamės atsargiai duoti patarimus kitiems. Nebent konkrečiai mūsų paklausia vieno ar kito dalyko. Tačiau, jei nepažįstami žmonės pradeda „gydyti” – neapsikraunu.

– Kokių turite tradicijų/ritualų su dukra, kurie yra tik jūsų dviejų?

– Oi, jų daug, jų labai daug! „Teti, noju medaus!” – mirksėdama, pasukus galvą į šoną, tarsi katinas prašo Saulė. Žino, kaip mane papirkti. Ir ant šaukšto galiuko pakabinu jai medaus. Drauge klausome vinilinių plokštelių ir šokame. Kartu dėliojame lego. Pristatom ištisus miestus su picerijom, parduotuvėm, pilimis, namais ir fermom. Kartais net savęs klausiu: „ar tik nebus taip, kad man tai labiau patinka, nei jai?” Būna, ji pirma atsikelia, išsiropščia iš lovos, nueina prie plokštelių, ištraukia Vandenynų vinilą (kuris tik šiek tiek mažesnis už ją pačią) ir atnešusi man sako: „Tėti, uždėk vandenyną”. Čia šventa – tai jos daina, tad kylu iš lovos ir uždedu.

– Ką veikiate su ja, kai leidžiate laiką dviese? Sakoma, kad daugelis tėvų per dieną savo vaikams to kokybiško laiko skiria vos 8 minutes. Kaip yra jūsų šeimoje?

– Na, šiuo metu mes gyvename Saulės gyvenimą, o laisvo laiko turime tik per jos pietų miegelį ir vakare. Tuomet mūsų su Irma laikas serialams, filmams ir pokalbiams. Stengiamės išsamiai bendrauti su mažyte, tačiau, užvedę ant teisingo kelio, mokome ir savarankiškumo, stebime iš šono, kaip jai sekasi susitvarkyti su savo žaidimais ar užduotėlėmis.

Linas Adomaitis su šeima
Foto: Asmeninins albumas

– Daugeliui mamų pažįstamas toks savigraužos, kaltės jausmas, kai vaiką tenka palikti su kažkuo kitu. Matyt, jums sunku būtų pasakyti už visus tėčius, bet visgi ar pačiam kažką panašaus teko pajusti?

– Kadangi dar neatėjo darželio laikas, tai ilgesniam laikui dukros neteko niekam palikti. O kai valandai nuvežame Saulytę seneliams – tai būna pati geriausia edukacija. Vaikas turi pažinti ir pajusti senelių meilę. Tai labai svarbu.

– Sakyčiau, kad esate ramus žmogus. Bet vaikai net ir patį ramiausią žmogų moka išvesti iš kantrybės. Ar turite kokių receptų, kaip nusiraminti, kai atrodo, kad jau tuoj sprogsi?

– Gerai, pradėkim nuo to, kad Saulytė į šį pasaulį atsinešė labai daug ramybės. Todėl nėra pagrindo nei sudirgti, nei prarasti kantrybės. Svarbiausia, jog mes suvokiam, kokia didelė Dievo dovana ji mums yra. Be to, juk mergaitės – visuomet tėčių dukrytės. O tais momentais, kai neklauso ar į viską sako ne, ne ir dar kartą ne – džiaugiuosi, matydamas kaip formuojasi charakteris. Svarbiausia tokiais momentais nesureikšminti situacijos. Žiūrėk, po kurio laiko Saulė pati pamiršta ir kitą kartą tą patį veiksmą padaro gerai. Dar tik prasideda jos realus suvokimas apie vienus ir kitus dalykus, todėl labai svarbu leisti vaikui klysti, paskui ramiai paaiškinti ar parodyti, kaip turi būti iš tikro.

– Visi tėvai sutiks, kad gimus vaikui, gimsta dar iki tol nepatirtas džiaugsmas ir... nuolatinis nerimas, kad tik viskas būtų gerai. Ar jums tai pažįstama? Ar keldavotės prie dukros, kaip kiti sako, pažiūrėti, ar kvėpuoja?

– Oi, čia klasika. O kas nesikeldavo? Tai instinktyvūs dalykai. Labai dažnas atvejis, kai paliečiu lūpomis dukros kaktą ar nėra temperatūros, prie miegančios stabteliu ir paklausau, ar tolygiai kvėpuoja, jei miega vežimėlyje lauke – apkamšau, kad joks vėjelis nepūstų į ją. Nepavadinčiau to nerimu, greičiau tai dėmesingumas ir rūpestis. Bet kad ji tapo mano akies obuoliu – tai tikra tiesa.

Linas Adomaitis su šeima
Foto: Asmeninins albumas

– Prieš kurį laiką duotame interviu sakėte, kad įsivaizduojate, kaip pasisodinsite dukrą ant kelių ir atsakinėsite į įvairiausius jos klausimus. Ar tas metas jau atėjo?

– Tas metas jau atėjo. Saulė atsineša keturias knygeles, susirango man ant kelių ir sako: „paskaityk šitą”. O kai išgirsta frazę „pasakos pabaiga”, akimirksniu atsisuka ir sako: „noriu dar”. Dažnai sėdime drauge prie pianino ir grojame jai suprantama muzikos kalba: aukšto registro klavišai – tai paukšteliai, o žemame registre kalbasi meškos, drambliai ir liūtai. Stengiuosi įdomiai ir išsamiai atsakyti į kiekvieną jos „o kas čia?”.

– Kokių panašumų matote tarp savęs ir dukros?

– Na, mudu esame labai gražūs! Gerai, jei rimtai – tai labai smagu stebėti jos besiformuojantį charakterį. Žinoma, kad palyginu kai kurias jos charakterio savybes su savosiomis. Jei kalbėtume apie išvaizdą – tai visus panašumo laurus nusiskina Irma. Bet va neseniai pasidalinau savo vaikystės nuotrauka Facebook paskyroje – tai pasipylė šūsnis komentarų, kokie mudu su Saule panašūs vaikystėje.

– Ko tėvystė jus išmokė? Kokių iki tol nepažintų savybių savyje atradote?

– Jau išmokė kantrybės ir davė suvokimą, kad pasaulio centre stoviu ne aš, bet mano vaikas. Tik gimus mažytei, atsirado iki tol nematytas man pačiam jautrumas. Turbūt tai atsitiko dėl to, kad į daugelį dalykų pradėjau žiūrėti ne tik iš savo, bet ir iš jos perspektyvos. Viena iš svarbiausių pamokų, kad Saulė priminė apie buvimą „čia ir dabar”. Mudu gulėdami ant kilimo klausomės Whitney Houston įrašų, arba bėgame 20 kartų aplink fotelį, o kai rodo jos mėgstamiausią serialą „Kiaulytė Pepa” – ji man sako: „sėsk tėti čia, žiūrėk”. Mes kartu pažiūrim kelias serijas. Viskas vyksta čia ir dabar, esamuoju laiku. Mano planai? Tomis akimirkomis pamirštu juos.

Linas Adomaitis su šeima
Foto: Asmeninins albumas

– Jūs buvote vieni iš nedaugelio, kurie ryžosi atvirai papasakoti apie NaPro ir Kreitono modelio kelią, norint susilaukti vaikelio. Ar niekada nepagalvojote, kad o gal nereikėjo taip atvirauti? Kokių reakcijų sulaukėte? Gal kas net kreipėsi dėl patarimo?

– Tai gera žinia, o geromis žiniomis juk reikia dalintis, tiesa? Mes džiaugiamės, kad NaPro technologija tokia efektyvi. Profesionali medicina ir dvasiniai aspektai labai susiję tarpusavyje. Būtent todėl mes šiuo keliu patikėjome 100 procentų. Viena mums artima pora daugelį metų negalėjo susilaukti vaikelio ir tik žengus NaPro keliu jie pranešė gerąją žinią. Išgirdome ir daugybę kitų sėkmės istorijų. Taigi geri pavyzdžiai motyvuoja ir veda į priekį. Nemažai laiškų sulaukiame dar ir šiandien. Žmonės dėkoja ar kreipiasi patarimo, tad mielai pasidaliname informacija. Daugybei porų užgimsta viltis ir kai kas daugiau...

– Kalbėdami apie tėvų klaidas sakėte, kad didžiausia jų – bandyti tapti tobulais tėvais. Kaip sekėsi per šiuos metus pačiam neįsisukti į tą ratą ir išlaikyti pusiausvyrą tarp tėčio ir Lino Adomaičio?

– Kai laukėmės Saulytės ir skaitėme psichologės Sigitos Valevičienės knygą „Motinystės kelias” – pirmą kartą susidūrėme su mintimi, kad nereikia persistengti, perdegti, nereikia būti tobulais. Reikia būti tiesiog gerais tėvais. Nevalia pasinerti į savigraužą ar depresyvias nuotaikas. Kuo aukštesnius lūkesčius išsikeli, tuo giliau gali kristi į nusivylimą. Todėl būti pakankamai gerais tėvais privaloma, bet stengtis tapti tobulais – tikrai nebūtina.

O kalbant apie mudviejų su Saule draugystę... Aš namie ar scenoje, Saulytei esu tas pats tėtis. Koncertų metu ji veržiasi pas mane į sceną, ir aš ją pasiimu ant rankų, o namie ji paima mane už rankos ir tempia į svetainę (ten, kur žaislai, televizorius, patefonas, knygelės ir t.t.). Taigi, visų pirma Saulei nėra ribos tarp Lino Adomaičio ir tėčio. Prisipažinsiu man – taip pat. Niekada neidealizavau savo karjeros ir nesusireikšminau pats. Beprotiškai myliu savo šeimą, myliu ir savo darbą. Matyt, tai ir yra laimės paslaptis, pusiausvyra bei harmonija.