Kaip pasakoja mūsų herojė Renata (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomas), viskas prasidėjo ankstyvą gruodžio 5 d. rytą. „4 valandą nubėgo vandenys. Man buvo jau 40+5 savaitės. Žinojau, kad iš karto važiuoti nereikia, bet pasimečiau, todėl išsikvietėme taksi ir 7 val. su vyru jau buvome ligoninėje. Patikrinus paguldė į gimdyklą. Sąrėmiai nebuvo stiprūs, prasivėrimas buvo 2 cm. Nežinau kodėl, ar tai įprasta, ar ne, bet 9 val. pasakė, kad skatins, nors laiko buvo dar daug. Suleidus skatinamųjų, prasidėjo visas „linksmumas“, skausmas tiesiog plėšė, seselės padėjo kuo galėjo, pripylė vonią, rodė pratimus, aiškino, kaip iškvėpuoti. Vyras taip pat palaikė, klausė, ką sako seselės. Patikrinus prasivėrimas buvo 3 cm, todėl paprašiau epidūrinės nejautros, nes maniau neištversiu, jei toliau bus tik skaudžiau ir viskas užtruks labai ilgai“, – pasakojo moteris.

Kad ims epidūrą, ji žinojau jau prieš gimdymą ir nematė prasmės kankintis. „15 val. suleidus epidūrą, palengvėjo, pasijutau labai gerai, tikra palaima. Nutariau šiek tiek pamiegoti, vyras trumpam išėjo. Ties čia viskas ir sustojo. Vyrui išėjus aš ne užmigau, o man sustojo širdis. Po kelių minučių, į palatą užėjusi sesutė rado mane be pulso ir pašaukė atsitiktinai pro palatą ėjusį anesteziologą, jis ištraukė mane iš klinikinės mirties. Kaip sakė sesutės vėliau, tai labai laimingas atsitiktinumas, kad jis buvo šalia, nes kiekviena akimirka buvo svarbi, o jis – profesionalas. Tada sekė skubus Cezaris, kurį dėl laiko trūkumo darė vertikaliai pilvo, taip greičiau. Dar vienas laimingas atsitiktinumas, kad tai buvo diena, ir visi geriausi gydytojai buvo darbe. Po operacijos patekau į reanimacija ir, kaip vėliau jau sakė sesutė budėjusi tą dieną, su ja jau kalbėjau, nors aš to neatsimenu. Tada mane išvežė į kitos ligoninės reanimacija, ten buvau tikriausiai 2 paras, nes viskas buvo kaip per sapną. Pamenu tik intarpus, kai vyras vežant į rentgeną koridoriuje paėmė už rankos ir pasakė, kad turime mergaitę. Po to mane sugrąžino į tą pačią ligoninę su vaiku, gulėjau reanimacijoje dar keletą parų, turėjau abipusį plaučių uždegimą, gavau deguonies ir daug vaistų. Seselės ir čia buvo labai rūpestingos, ateidavo anesteziologas, vyr. Gydytojas, dienos metu kas 3 val. atveždavo pamaitinti vaiką“, – pasakojo moteris.

Dar tris paras praleidusi reanimacijoje, ji pagaliau buvau perkelta į palatą. „Mane konsultavo neurologė, kardiologė, bet jos tik patvirtino, kad esu sveika. Taip pat lankė žindymo specialistė, kuri labai padėjo pereiti prie žindymo neprimaitinant mišiniu“, – pasakojo Renata.

Prieš nėštumą ir nėštumo metu ji buvo visiškai sveika, aktyvi – visą nėštumą sportavo. „Kaip pasakojo, širdis buvo sustojusi 3-4 min., pasekmių neliko, tik dėl didelio leidžiamų vaistų kiekio neliko sveikos venos, į kurią galėtų vesti kateterį, teko dėti vaikiškus, bet tai praėjo, kaip ir plaučių uždegimas. Vaikui jokių pasekmių nebuvo“, – šiandien 10 mėnesių dukrytę sūpuodama džiaugėsi moteris.

Ji iš visos širdies dėkoja Moters ir vaiko klinikai Šiauliuose ir pridūrė, kad daugiau vaikučių neplanuoja. „Dėl vertikalaus pjūvio lietuvių kalba neradau daug informacijos, bet angliškai radau, kad vaikų turėti daugiau nerekomenduojama arba nėštumas užbaigiamas Cezariu ankščiau laiko. Be to, kadangi nepavyko išsiaiškinti, kodėl man taip nutiko, nesinori rizikuoti“, – sakė Renata.