– Papasakokite, kokias jūs turite pareigas namuose, kokias tradicijas su vaikais?
– Tų tradicijų yra nemažai. Pavyzdžiui, viena jų – toks triukas prieš pat miegą. Turime vieną ritualą: esu nusipirkęs tokius šviečiančius nykščius iš mėgėjų iliuzionistų. Kai ateina miego metas, paimu juos ir pasakoju, kad iš dėžutės išsitraukiau miegelį, kuris nori atkeliauti į jūsų ausytes ir galvytes, kad jau laikas eiti miegoti. O šiaip visada prieš miegą apsikabiname, būtinai ir mama, ir tėtis turi duoti bučinuką. Stengiamės pasikalbėti prieš miegą rūpimais klausimais, vaikai papasakoja, kas nutiko per dieną, kodėl susipyko su kuo nors, kaip praėjo diena darželyje ir pan. Mūsų auklėjimo principas yra klausytis ir kalbėti, tai – labai svarbu. Gal dėl to vaikai jokių problemų nenutyli.
– Kaip esate pasiskirstę vaidmenimis su Erika? Kuris yra tas griežtasis policininkas?
– Mes kaitaliojamės. Matyt, labai svarbu būti vieningiems dėl kokių nors taisyklių. Jei, tarkime, į greito maisto restoraną mes važiuojame kartą per mėnesį, dovanas vaikai gauna tik tada, kada būna progos, tai tokių taisyklių laikomės visi. Kaip juokaujame, mūsų, tėvų, policininkas yra mūsų močiutė, kuri anūkams viską leidžia. Bet mes leidžiame jai pasilikti tą teisę. Tegu vaikai žino, kad yra ir kitas pasaulis, kuriame viskas leidžiama ir svajonės pildomos čia ir dabar. Bet duodame aiškią žinią, kad čia yra močiutės taisyklės, o namuose – mūsų.
– Ar taip įsivaizdavote tėvystę?
– Man tėvystės samprata atėjo tik po keleto mėnesių, kai gimė pirmasis sūnus. Pradžioje buvo šokas, baimė dėl atsakomybės. Juk susilaukus vaikų, totaliai keičiasi tavo esmė, tavo asmenybė, todėl tu, kaip žmogus, gauni nedidelį šoką. Nežinau, kaip kitiems, gal tie, kurie visą gyvenimą nejuto atsakomybės, nejaus jos ir gimus vaikams, bet aš visada jutau. O kai gimė vaikai, supratau, kad tai yra tarsi mažas tu. Tai tavo sielos ir tavo auklėjimo veidas. Tai esi tu. Šitas suvokimas atėjo vėliau, bet atėjo. Be abejo, nėra lengva suvokti, kad visą tolimesnį gyvenimą turėsi skirti savo vaikui.
– Jaučiate atsakomybę praktiškai už kiekvieną žodį, tiesa?
– 100 proc. Be abejo, mes klystame, mes darome klaidų, kartais ir keiksmažodžių išlenda, o ir rūpesčių per akis ypač šiuo laikotarpiu. Pavasarį, kai buvo paskelbtas karantinas ir sėdėjome namie, buvo mūsų ramybės metas, šeimos laikas. Jei kiti juto įtampa, mums buvo labai gera. Namie tvyrojo idilė ir ramybė. Tą juto ir vaikai. Jei esi pats ramesnis, vaikai irgi neerzina vienas kito. Todėl labai svarbu save kontroliuoti, bet viena yra kalbėti, kitą – daryti. Idealių tėvų nėra. Net ir supermamytės klysta, bet kiek mes galime, tiek stengiamės, nes matome, kaip atsispindi viskas vaikuose: kaip jie reaguoja į svetimą skausmą, kaip jie į mūsų sunegalavimus reaguoja. Tas darbas jau duoda vaisių.
– Ką darote, kai trūksta kantrybė? Gal turite kokį išbandytą receptą?
– Priklauso nuo situacijos. Joks receptas nepadės, kai esi susinervinęs. Jei tarp mūsų su Erika įvyksta konfliktas, vaikams paaiškiname, kad mes nesipykstame, mes diskutuojame. Labai karštai diskutuojame. Būna, kad įsijaučiame, o vaikai, žiūrėk, jau sako: „Tėti, nediskutuokite“. Tai taip juokingai skamba. Mums patiems šypsenas pramuša. Tai dėl vaikų nusileidžiame, nenorime to negatyvo, kurio ir taip nemažai aplink yra. Viskas namuose yra vaikų labui.
– Ar turite laiko pabūti kiekvienas sau, be vaikų, atsipūsti?
– Erika turi savo verslą, jai reikia daug laiko skirti darbams, todėl aš nemažai laiko praleidžiu su vaikais. O jei jau būna taip, kad užsiėmęs ir aš, ir Erika, yra mūsų platininė močiutė, kuri visada gelbsti ir leidžia mums pabėgti nuo buities. Būna, kad ir aš vienas su draugais išeinu, labai gerai galvą prapūsti su meškere rankose, pažvejoti, nors žuvies nevalgau, bet gera pabūti gamtoje, su savimi, tyloje, grįžti visai kitas žmogus. Ir Erika išeina kažkur. Išleidžiu... Kas čia per „išleidžiu“? Nėra mūsų namuose tokio dalyko kaip „išleidžiu“. Išleidau pasiganyt... kaip tu gali individualų žmogų, kuris dalijasi su tavimi savo gyvenimu, kažkaip išleisti, neišleisti, varžyti. Tiesiog jei jauti, kad tau laikas atsiriboti, kad būtum tikras tėtis ar mama, o ne individas iš pirmykštės bendruomenės, kurio žvilgsnis neaiškus ir plaukai pasišiaušę, vadinasi laikas atsiskirti ir pabūti su savimi. Net ir visokie specialistai rekomenduoja per savaitę vieną dieną skirti sau. Be abejo, tėvams tai netaikytina. (Juokiasi.) Bet perkrauti save labai svarbu. Kad tie vaikai normaliais žmonėmis užaugtų.
– O kaip dėl auklėjimo būdo, kieno čia žodis būna paskutinis?
– Mano Erika yra daugiau apsiskaičiusi šioje srityje, aš truputį apsileidau ir perskaičiau kokia 10 knygų mažiau. Bet svarbiausiais klausimais mūsų nuomonės sutampa. Ir dėl taupymo, ir dėl finansinės atsakomybės, kad vaikai suprastų, kodėl tėveliai dirba, kodėl galime leisti pinigus ar negalime, dėl sporto ir lavinimo, neturime tokių sričių, kur aš laikausi savo, o ji – savo.
– Ar matote sūnuose savo savybes?
– Pastoviai matome. Neįtikėtina, kad gamta yra tokia stipri. Tarkime, jaunėlis yra visiška Erika, jis turi neeilinę uoslę, jis labai nemėgsta mėsos, gali graužti žalią papriką. Erika – taip pat. Tas jautrumas, globos jausmas – irgi Erikos. Jei jau užsispirs – irgi kaip Erika. Ajus, vyresnėlis, yra menininkas, toks tikslus menininkas, labai įdomiai reaguoja į muziką, į garsą, turi puikią klausą, labai domisi istorija, linkęs į humanitarinius mokslus. Atrodo, kad jis yra toks mažasis aš. Net ir iš veido panašus. Juokaujame, kad vieną pagamino Dievulis man, kitą – Erikai.
– Dabar tas laikotarpis su vaikais sunkesnis ar lengvesnis, palyginus su kūdikyste?
– Kiekvienais etapais – savos problemos. Bet man pats sunkiausias etapas buvo pati pradžia. Nes labai daug nežinomybės. Vaikas mažas nieko nepasakys, nieko neparodys, ar kur skauda, ar kaip. Pastoviai esi tokioje loterijoje ir padidintame jautrume. Todėl pirmieji metai man buvo labai nejaukūs ir neramūs. Naktimis šokinėdavome iš lovos pažiūrėti, ar tas vaikas kvėpuoja. Labai nesaugiai jautėmės. Dabartinis etapas vienas šauniausių, nes labai daug įdomių klausimų užduoda, bet aš nekalbu su jais kaip su vaikais. Nekeičiu savo terminologijos. Džiaugiuosi, kad tokį sprendimą priėmiau, nes kažkur skaičiau, kad su vaikais reikia kalbėti nuo pat pradžių kaip su suaugusiaisiais.
– Ar dalyvavote gimdyme?
– Pirmame – taip, antrame – nespėjau, pavėlavau 15 min, nes skridau iš Austrijos.
– Patartumėte ir kitiems?
– Visi normalūs medikai neleis matyti to, ko nereikia. Mes turėjome puikią akušerę, o vyro palaikymas labai svarbus. Tu pamatai savo žmoną visai kitomis akimis ir supranti, kokia viso to kaina. Be abejo, ir žmona pamato vyrą kitomis akimis. Bet kiekvienas turėtų spręsti individualiai. Vieni jautrūs kraujui, kiti – skausmams, treti niekam nejautrūs. Mes pradžioje buvome nusprendę, kad nedalyvausiu, sakėme, kad tegu gydytojai atlieka savo darbą, o aš palauksiu ir atbėgsiu, kai išgirsiu ašaras. Bet kai pamačiau tą žvilgsnį, kai gydytoja atsisuko ir paklausė, supratau, kad turiu būti kartu, kad ir jai to reikia, ir man.
–Tėvystė praturtina gyvenimą, tiesa?
– Be abejo. Peržvelgi savo vidinį gyvenimą, visai kitaip save įvertini kaip žmogų, analizuoji, žiūri, kokių spragų tėvai tavyje paliko, ir vaikai tave mokina. Jie yra grynuoliai, šviesa. Nereikia per daug kištis į juos, tik protingas ribas nustatyti ir leisti jiems augti. Jie geriausi mokytojai pasaulyje, o kad praturtina – net kalbos nėra. Neturiu net jokių dvejonių. Ir kai klausia, o gal prieš vaikus buvo geriau, tai vienareikšmiškai galiu pasakyti – tik jiems gimus, aš atradau gyvenime prasmę ir labai džiaugiuosi, kad ją atradau vaikų pagalba.
