Klaipėdietė Karolina (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi) pasakojo, kad jos situacija jau nuo pat nėštumo pradžios buvo sunki. „Vis pakraujuodavau, todėl buvo nustatytas gręsiantis nėštumas. Didžiąją jo dalį praleidau namuose. Turiu dvi stuburo išvaržas, dėl to gimdyti natūraliu būdu buvo nerekomenduojama. Mano ginekologės nustatytą Cezario pjūvio dieną nuvykau ir atsiguliau į ligoninę. Mane apžiūrėjo neurochirurgas, kuris patikino, kad mano gydytojos išvadas galima ginčyti ir aš gimdysiu natūraliai, „kam čia pjaustytis“, – pasakojo moteris. Ji buvo išleista namo.

Antrą kartą gimdymui su skatinimu Karolina atvyko vėl ginekologės nustatytą dieną. Tačiau ją apžiūrėję medikai, pasakė, kad data neteisinga, kūdikis nepernešiotas, kad gimdymas būtų skatinamas. Galų gale atvykus po 4 dienų, jau su trečiu siuntimu gimdymui, moterį paguldė į ligoninę. „Pasakė, kad galima laukti dar tris dienas, jei iki to laiko nepagimdysiu, veš skatinimui. Po trijų dienų, 2016 rugsėjo 23 dieną, mane išsivedė į gimdyklą, kur jau 7:30 val ryte davė skatinamųjų tabletę. Iš viso jų gėriau tris, kas dvi valandas. Tuo metu dar galėjau vaikščioti, sūpuotis ant gimnastinio kamuolio. Tačiau vėliau, tabletėms neveikiant, man pradėjo lašinti skatinamąsias lašines. Veikla nevyko, tačiau skausmas jau buvo labai didelis. Aptarnaujantis personalas papuolė labai pervargęs, tad, paklausus, kaip kvėpuoti, pasakė: „O tai ką, nemoki?“ Ir išėjo“, – prisiminimais dalijosi moteris.

Pasikeitus pamainai, buvo nuspręsta prakirpti, kad išbėgtų vandenys. „Tai darė per du kartus ir tik antrąjį kartą vos ne vos pavyko. Pamaina gal ir buvo kiek geresnė, bet buvo rekordiškai daug gimdančių moterų, tad, žinoma, dėmesio reikėjo visoms. Skatinamieji veiklos neskatino, aš buvau jau išvargusi, atlikti epidūrinės nejautros dėl mano stuburo situacijos taip pat nerekomendavo. Pasikeitus dar vienai pamainai, atėjo nuostabi akušerė, kuri labai maloniai bendravo, ir, matydama, kaip man sunku, pamokė kvėpuoti, vyrui nurodinėjo, ką man sakyti ir kur masažuoti, kad išlikčiau gyvybingesnė. Apie 20 val vakaro pastebėjo, kad pamiršta sulašinti antibiotikų nuo streptokoko bakterijos, tad papildomai pradėjo lašinti dar vieną lašinę. Apie 23 val. prasidėjo veikla, šiek tiek pradėjo vertis kaklelis, tačiau aš jau buvau išvargusi, alpstanti, todėl iškvietė anesteziologę, kuri vis dėl to suleido epidūrinę nejautrą. Pamiegojau valandą, po to pradėjau labai karščiuoti, man buvo taip silpna, kad vos atmerkiau akis, laikiausi iš paskutiniųjų“, – pasakojo Karolina.

Visą tą laiką jai buvo lašinami skatinamieji vaistai. Galų gale, 4:30 val. atėjusi gydytoja pasakė, kad, nors kaklelis atsivėrę 9 cm, reikia gimdyti. „Su antru stūmimu išstūmiau savo mergytę, deja, ji buvo prigėrusi vandenų, tad teko gaivinti, bet viską puikiai išsprendus nuostabiam kolektyvui, dukrytė gulėjo man ant krūtinės, šalia vyras, visi apsiverkėme iš laimės. Tada gydytoja paprašė mane apžiūrėti ir sutvarkyti. Vos man prasižergus, pradėjo tekėti kraujo upės. Vyrą išstūmė iš gimdyklos, vaiką – į vaikų reanimacijos skyrių (nes buvo gelta), pradėjo stabdyti kraujavimą... Vos pristabdžius, įėjo vyras, tačiau vėl kraujuoju... mano vyrui buvo liepta tempti mane už ausų, trenkti per veidą, kad neprarasčiau sąmonės. Deja, aš atsijungdavau vėl ir vėl. Po gimdymo man buvo suleistos trys narkozės, mane tvarkė ir sprendė, kas vyksta, visi skyriaus gydytojai ir net ligoninės vedėjas...Tik po 4 valandų, pavykus apstabdyti kraujavimą, susiuvus, suleidus masišką dozę vaistų nuo skausmo ir karščiavimo, mane pajungė, kad perpiltų kraują. Apklojo šildančiomis pūslėmis (nes perpilant kraujo plazmą yra labai šalta), 5 antklodėmis, vyras su med. darbuotoja ligoninės tuneliais mane pergabeno į universitetinės ligoninės reanimacijos skyrių. Šiame skyriuje dvi dienas man pylė kraują ir plazmą, bandė atstatyti organizmą, man pagimdžius spaudimas buvo vos 70/30. Reanimacijos skyriuje mane maitino, prausė, nes neturėjau jėgų net atsigerti vandens. Galų gale, trečią dieną gydytojams pavykus atstatyti mano hemoglobiną iki 99, mane vėl pergabeno į pogimdyminį skyrių, kur po šitiek vargo galėjau pamatyti ir paimti dukrą ant rankų“, – pasakojo Karolina.

Ligoninėje ji praleido dar savaitę, priežiūra buvo nuostabi, tik paaiškinimo, kodėl taip įvyko, moteris negavo. „Man buvo pasakyta, kad dėl neaiškių priežasčių man nustojo krešėti kraujas. Žinote, nors ir buvo sunku, tačiau personalo atsidavimas, išeities ieškojimas, priimti sprendimai mane džiugina iki dabar, nes esu gyva, džiaugiuosi dukra jau lygiai keturi metai ir planuojame jau antrą atžalą“, – šypsojosi moteris ir pridūrė, kad ligoninėje ją prisimena iki šiol.