Aušra (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinoma) gimdė Airijoje. „Su jauduliuku laukiau lapkričio, termino dienos. Pirmagimė buvo gimusi punktualiai nustatytą dieną, tai svarsčiau, ar antra dukra taip pat gims laiku. Tą naktį labai kankino nemiga, tad palikau tėtį su pirmagime miegoti, o pati ankstyvą rytą išėjau gerti kavos į svetainę. Po kavos pasidariau arbatos, suvalgiau sumuštinį, sausainių, ir pradėjau mąstyti, kad šis gimdymas nebus žadėtą dieną“, – savo pasakojimą pradeda moteris.

Su tokiomis mintimis apie 8 ryto ji pajuto nedidelį nugaros maudimą, bet dar iki galo nebuvo aišku, ar tai sąrėmiai, ar ne. „10 ryto jau neabejojau, kad tai sąrėmiai. Ruošėmės į ligoninę, nes jų stiprumas, rodos, su kiekvienu augo ir buvo sunkiai pakenčiamas. Dar požeminėje automobilių aikštelėje sutikome kaimynę, kuri pakraupus pažiūrėjo į mane ir garantuoju pagalvojo, kad mane primušė vyras – vos sėdausi į mašiną. Ji pasiklausė, kas vyksta, ar man viskas gerai. Bandžiau šypsotis, bet nebuvo paprasta, draugas paaiškino, kad sąrėmiai ir važiuojame į ligoninę“, – pasakojo Aušra.

Ligoninėje jiedu buvo apie 11:45. Medikai patikrino – kaklelis uždaras, bet paliko stebėjimui. „Draugas išvežė mūsų pirmagimę namo, kurią draugė turėjo prižiūrėti, kol mes „gimdysim sesę“, tada turėjo grįžti pas mane į palatą. Personalas nuvedė mane į laukimo palatą. Likau viena su nenumaldomais sąrėmiais. Į tualetą nueiti buvo sunku, jau pasieniais ėjau. Klausiu sesutės, kodėl jie tokie stiprūs, jei tik pati pradžia (supraskite, ne pirmas gimdymas, žinau, kaip sąrėmiai atrodo). Ji pasišypso, kad taip jau būna ir kad galiu eiti į vonią, atpalaiduos gal“, – pasakojo Aušra. Vis dėl to ji nutarė palaukti draugo, o tada jau planavo eiti į vonią, bet staiga susisuko galva.

„Pradėjo mušti šaltas prakaitas, atrodė, kad apalpsiu, bet ateinantis sąrėmis neleido atsipalaiduoti. Rėkiu seselei, kad noriu stumti nes nerealų spaudimą jaučiu dubenyje, o ji sako, kad man taip tik atrodo ir kad ji tuoj ateis manęs pažiūrėti. Sprogimas ir pliūpsnis šilto vandens išsilieja iš manęs sėdint ant lovos. Vandenys trūko. Antras pliūpsnis. Gaunu iš seselės pagaliau dėmesio, sako gulk patikrinsiu. Skausmas surakinęs, negaliu atsigulti, ji padeda man tą padaryti ir tikrina kaklelį. Sakau kiek? Sako, nieko dar. Man akys ant kaktos, kaip gali būti nieko su tokiais skausmais?! Ji nueina kažko pakviesti, ateina gydytoja, sukiša ranką ir sako, kai norėsi stumti, stumk stipriai. Dar tarpusavyje aptaria, ar veža mane į gimdyklą, ar man ir čia gerai. Bus gerai – nebėra laiko vežti. Sakau, o tai kada man epidūrą suleisite? Sako, tu jau gimdai, aš plaukus matau, pamiršk epidūrą. Girdžiu, kaip porelė kitų pacienčių krizena iš gretimos lovos. Stūmiau. Tą akimirka galvojau, kad plyšau pusiau. Dar vienas stūmimas ir negalėjau patikėti, bet visas violetinis lelius gulėjo ant manęs. Draugui paskambinau, nes vargšas taip ir nespėjo atvykti. Taigi Luna gimė 13:50, be ilgų ceremonijų. 3,950 kg. Kolektyvas išgyrė, kad susitvarkiau puikiai. Sakė esu „super woman“ nes dar ir be pagalbos nuvariau nusimaudyti“, – savo patirtimi dalijosi lietuvė.

Atlėgus pirmajam įspūdžiui, ji pasiteiravo, kaip taip galėjo būti, kad kaklelis neatsivėręs, o vaikas iškart gimė. „Sakė, kad kartais taip būna ir vaikas gimdamas viską staigiai atvėrė“, – šypsojosi pašnekovė.