Komentarai žeidžia
Savo vardo nenorėjusi viešinti moteris sakė suprantanti Sergejaus šeimą ir jų pasipiktinimą, mat prieš kurį laiką jai pačiai teko patirti panašią istoriją. „Vandenys nenubėgo, jaučiau pilvo spazmus ir supratau, kad jau kažkas pradeda vykti. Namie turėjau spec. programėlę, kurioje žymėjau sąrėmio pradžią ir stebėjau. Kai supratau, kad sąrėmiai reguliarūs, naktį susikroviau daiktus ir išvažiavau į Respublikinę ligoninę (nenoriu įvardinti pavadinimo). Dar prieš gimdymą turėjau nuostatą, kad tikrai gimdysiu ten, o ne šalia esančiame miestelyje, kuriame taip pat yra gimdymo skyrius. Tuo metu atrodė, kad Respublikinėje ligoninėje gausiu profesionalų priėmimą. Tačiau nuvykus, panašiai kaip Sergėjaus šeimai, teko palaukti už durų, jaučiausi kalta, kad atvažiavau ir sutrukdžiau nakties ramybę. Pilvo skausmai, o tu gauni krūvą popierių, kuriuos turi užpildyti. Tada seselė palydi į palatą, prijungia prie aparatų, kurių gyvenime nesi mačiusi. Bandau paklausti, ką tie skaičiai reiškia ekrane. Sulaukiu ne atsakymo, o pikto žvilgsnio. Sakau, kad skauda pilvą, „nuramina“ daug maž taip: „Kokie čia skausmai, dar nežinai, ką reiškia skausmas, čia tik 20 proc. to ką jausi“. Nuleidi galvą, lieki viena su savimi. Vėliau ateina daktarė, apžiūri, viskas gerai, palieka stebėti nakčiai, ryte pasako, kad išleis namo, nes čia netikri sąrėmiai, vadinamieji „paruošiamieji“, apžiūri vaikutį, sako dar mažas, tikrai greitai negims, su 3 cm prasivėrusiu gimdos kakleliu, tikėtina, kad taip galima pravaikščioti dar kelias savaites“, – pasakojo moteris.
Nors ji medikams ir sakė, kad vis dar skauda pilvą, buvo išleista namo. Bet, grįžus namo, skausmai nepraėjo. „Skambinu prižiūrėjusiai poliklinikos ginekologei, prašydama patarimo, ką daryti. Daktarė pasiūlo važiuoti į tą miestelį, apie kurį net negalvojau prieš tai. Nieko nelaukdama nuvažiavau. Tik nuvykusi, pasijaučiau laukiama, gavau visokeriopą pagalbą. Tos pačios dienos vakarą sėkmingai pagimdžiau. Nežinau, kas lemia tokį skirtingą įstaigų darbuotojų bendravimą, gal gimdyvių skaičiaus? Mažuose miestuose jų mažiau, didesniame mieste – kasdienybė. Taip, važiuoji gimdyti žinodama, kad daktarai profesionalai ir viskas bus gerai, bet reikia (būtina) kalbėti ir apie tą psichologinį momentą. Paradoksalu, dauguma gimdyklų turi šiuolaikiškas priemones: kamuoliai, vandens vonios ir pan., atrodo, viskas ko reikia stresui ir skausmams sumažinti, tačiau ta kita žmogiškoji pusė, empatija, ne visada ir visur yra. Kam papasakoji, sako, „ne ant tos pamainos papuolei“. Bet ar tai normalu?“, – retoriškai klausė pašnekovė.
Kitos kalbintos moters istorija buvo kiek kitokia. „Mano situacija buvo tokia, kad skubiai teko daryti Cezario pjūvį. Kuomet turėjo būti daromas epidūras (nuskausminimas), personalas išburbėjo man, kad „jaunimas negalvoja, prisidaro tatuiruočių, nėra kur daryti dabar tą nuskausminimą, nėra laisvos vietos (nors tatuiruotė nėra labai didelė), negalvoja į priekį, prieš darydami tokius dalykus, nerūpi sveikata”. Tuomet nežinau kokios darbuotojos, bet operacinėje besisukiojančios irgi priėjo pažiūrėti... Iš esmės labai nemalonu, sėdžiu aš ant to stalo ir galvoju, kad greičiau padarytų tą nuskausminimą ir operuotų, nes vaiko gyvybė kabo ant plauko. Sąrėmiai prasidėję, skausmai didėja su kiekviena sekunde, aš net drebu iš baimės, o jos diskutuoja kažkokias nesąmones. Manau taip neturėtų būti, dar daug likę tarybinės netolerancijos“, – sakė moteris.
Deja, tai buvo ne vieninteliai skausmingi komentarai. „Labai grubiai tikrino, kiek gamtos kaklelis atsidaręs, klykiau iš skausmo, tai komentaras buvo toks: „Pažiūrėkite, kaip raitosi, čia be epidūro nieko nebus”. Tikrai per tuos skausmus viskas pasimiršta, o ir po fakto viskas kaip migloje lieka, atrodo dingsta tas pyktis pagimdžius, bet iš esmės negražu taip bendrauti pačią jautriausią dieną per visą gyvenimą“, – svarstė pašnekovė.
Trauma palieka gilų randą
Psichologė Sigita Valevičienė teigė, kad gimdymo metu patirta psichologinė trauma gali tapti skaudžių sprendimų ateityje priežastimi. „Gimdymo metu keičiasi moters smegenys. Sąrėmiai yra ne tik tam, kad atsidarytų gimdos kaklelis, bet ir tam, kad išsiskirtų moters smegenyse hormonai, kurie įjungia motinystės instinktus. O jie išsiskiria, priklausomai nuo to, kaip moteris jaučiasi. Medicinoje nėra jokio kito proceso, kur šitaip būtų susiję žmogaus emocinė būsena su tuo, kas vyksta fiziologiškai. Hormonas oksitocinas labai reaguoja į aplinką. Jis yra orgazmo hormonas, tarkime, besimylinti moteris yra daug jautresnės, ji kitaip reaguoja į įvairius komentarus, jai reikia jaustis saugiai, atsipalaiduoti. Tas hormonas yra pagrindinis ir gimdymo metu. Todėl tai, kas vyksta aplinkoje, labai veikia moterį“, – pasakojo psichologė.
Kitas svarbus dalykas, anot jos, yra tai, kad oksitocinas tam tikra prasme sunaikina žmogaus gynybos mechanizmą. „Mes nebegalime gintis nuo aplinkos. Jei dienos metu mums kažkas kažką pasako nemalonaus, mes galime numoti ranka. Gimdymo metu visas šitas mechanizmas yra išsijungęs. Moteris yra atvira į bet ką, kas yra jos aplinkoje. Šitas hormonas nulems, kaip moteris reaguos į vaikelį ir kaip ji sukurs santykį su vaiku. Dėl to, kai gimdymo metu yra nesaugumas, patyčios, psichologinis smurtas, gąsdinimai, mama būna palikta viena, kas per karantiną ir po jo yra daugeliui, visa tai gali turėti liūdnų pasekmių“, – teigė specialistė.
Anot jos, tyrimai rodo didžiulius skirtumus tarp tų moterų, kurios gimdė su palaikymu, ir be jo. „Tos, kurios turėjo palaikymą, net 4 kartus daugiau sako, kad joms yra lengviau būti mama, rečiau vežioja vaiką pas gydytojus, nes joms ramiau, jos tris kartus daugiau pasitiki savo gebėjimas. Jeigu gimdymo metu moteris turi paramą, tik 10 proc. jų suserga depresija po gimdymo, jei negauna palaikymo – 23 proc. Depresija po gimdymo veikia ir vaiko raidą, ir mamos visą gyvenimą. Jeigu moteris jos neišsigydo, o didžioji jų dalis Lietuvoje yra net nefiksuojamos, ji visą gyvenimą bus linkusi reaguoti į situacijas depresyviai. Prasčiau vystosi ir jų vaikų kognityviniai gebėjimai, jie patys yra labiau depresyvūs. Kitas dalykas, apie ką mes Lietuvoje visai nešnekame, yra potrauminis streso sutrikimas, kuris įvyksta gimdymo metu, ir ne visada jis susijęs su fiziologiniais dalykais. Potrauminis streso sutrikimas yra 1 moteriai iš 10. Aš turiu krūvas moterų, kurios negali paimti vaiko į rankas. Jos jį myli, nori su juo būti, bet negali paimti, nes buvo labai sunkus gimdymas ir jų psichika taip ginasi. O visa aplinka sako, kad jos yra blogos mamos, nes tam neturi instinkto“, – pasakojo psichologė.
Anot jos, gimdymas nėra danties traukimas, nėra operacija, kur nors ir svarbu, kad žmogus būtų gerbiamas, bet tai neveikia pačio proceso. „Gimdymo metu tai procesą keičia. Keičia ir moters savijautą po gimdymo. Ir kai moteris gimdymo metu gauna komentarą, kad ji nesugeba pakentėti dėl vaiko, paskui ir turime tas moteris, kurios sėdi ir kenčia su tuo vaiku ir nemato, kad joms yra depresija. Tokių moterų yra 50 proc., jos pačios nesupranta, kad joms depresija. Mes turime paskui įsitempusias mamas ir pykstame ant jų, kad jos tokios neurotiškos ir nepasitiki savimi“, – teigė specialistė.
Ji pabrėžė, kad patirta trauma gali būti ir priežastimi daugiau vaikų neturėti. „Turiu moterų, kurios pasakė, kad daugiau niekada negimdys, yra tokių, kurios po to gimdo tik namuose, nors Lietuvoje vis dar nėra padaryta sistema, kad jos gautų kvalifikuotą pagalbą, ir yra moterų, kurios renkasi Cezario operaciją, o tai irgi yra pavojinga“, – sakė pašnekovė.
Kita sritis, kuri nukenčia nuo patirtos psichologinės traumos – santykiai su vyru. „Depresija po gimdymo lemia, kad santykis su sutuoktiniu tampa sutrikęs. Mes turime didžiulį skyrybų skaičių, kai vaikui sukanka metai. Kai gimdymo metu įvyksta komplikacijos, moterys išgyvena ir paliktumo jausmą, kad vyrai jų tarsi neapgina, nors jie patys nelabai supranta, ką daryti. Vyrai turi ruoštis tam, kad būtų iš tiesų tas ramstis, nes jei jie nuvažiuoja tik ranką palaikyti, kas iš to“, – sakė psichologė.
Ji pabrėžė, kad nors vis dažniau apie tokius įvykius kalbama garsiai, problemos tai nesprendžia. „Mūsų medicinos sistema ruošia specialistus tam, kad žmogui padėtų fiziologiškai. Čia ir yra didžiulė spraga. Akušerės nėra mokamos emocinių dalykų, todėl viskas priklauso nuo individualaus žmogaus. Kai moteris važiuoja gimdyti, visada yra tam tikra loterija, pas kokį žmogų papulsi. Ir dabar tikrai daug daroma, kad santykis būtų, bet vis tiek dar daug turime to „sovietmečio“, yra didžiuliai kartų skirtumai, tai, kas buvo normalu vyresnio amžiaus žmonėms, jaunesniems yra visiškai netoleruotina. Psichologija yra palikta antroje ar trečioje vietoje. Ir niekas dėl to nėra kaltas. Tai yra sisteminiai dalykai, nes jei tu turi krūvas gimdymų vienu metu, nebūsi nei mielais, nei išklausantis. Nereikia ieškoti kaltų, o reikia kalbėtis ir ieškoti būdų, kaip spręsti šią problemą“, – teigė psichologė.
