– Jau daugiau nei 10 metų gyvenate Ispanijoje, bet jūsų penkiametė dukra gimė Brazilijoje, tiesa?
– Taip. Kuriam laikui buvome išvykę į Braziliją, nes taip reikėjo dėl vyro darbo reikalų. Be to, tai buvo puiki proga pažinti kitą kultūrą. Brazilijoje iš viso praleidome apie du metus. Ten ir gimė mūsų Ona.
– Kaip praėjo gimdymas Brazilijoje? Kokie medicinos privalumai ir trūkumai ten?
– Kadangi šią vasarą kurį laiką praleidau Lietuvoje ir susidūriau su čionykšte medicina bei aptarnavimu, turiu ką palyginti. Brazilijoje naudojomės privačiu medicinos sektoriumi, todėl mus aptarnavo aukščiausiu lygiu. Viskas buvo labai gerai. Kadangi pati gyvenau ir JAV, ir JK, po to, kaip elgiamasi su pacientais čia, Lietuvoje, buvau šokiruota. Nustebino, kokie šalti žmonės dirba ligoninėse, bet turbūt tai neturėtų stebinti. Tokia žmogiškumo stoka... Brazilijoje visi labai draugiški, mums, šiauriečiams, gal net atrodo plepiai, blevyzgas kalba, bet galiausiai tą įvertini, kai suvoki, kad užuojauta labai daug ką reiškia. Mano situacija šiemet Lietuvoje buvo tokia, kad kreipėmės į ligoninės priimamąjį. „Babcės“ mus siuntinėjo nuo vieno kabineto – prie kito, kol galiausiai paaiškėjo, kad turime net į kitą pastatą nueiti. Aš galvojau: „Žmonės, ar jūs žmonės esate, užjauskite, mes neatėjome čia ledų pavalgyti, atvykome skubios pagalbos ieškoti“. Nemalonu buvo. Laimei, gydytojai padarė viską, ką reikėjo. Nors ir čia buvo nesusipratimų. Mane namo išleido su neišimtu kateteriu, kurį pastebėjau tik norėdama nusiprausti, benusiimdama pleistrą. Nežinau, ar tokia patirtis dažna?
– Daugelis užsienyje gyvenančių lietuvių sako, kad čia ypač trūksta besišypsančių žmonių...
– Tiesa. Bet kadangi aš iš čia, man labai patinka Lietuva, visi mano aplinkoje žino, kad esu lietuvė, man dėl to nėra gėda ir aš to neslepiu. Visada savo draugus užsieniečius kviečiu į Lietuvą. Bet po tiek kelionių, aš žinau, kad nėra tobulos šalies, visur yra savo privalumai ir trūkumai. Taip, Lietuvoje mažiau tų šypsenų, bet turime kažką kitko, kuo galima didžiuotis.
– Kas tai?
– Visų pirma, tai kontaktas su gamta. Kai gyveni milžiniškuose miestuose ir tau reikia 1-2 valandas važiuoti tam, kad galėtum pasivaikščioti miške, tai – kosmosas. Tarkime, aš beveik du metus gyvenau Čikagoje. Ten nėra tokių miškų, kaip kad Lietuvoje, Vilniuje. Kur eini į Sapiegos parką ir vaikštai sau. Ten moki metinį mokestį, kad įvažiuotum į parką. Ale Bernardinų sodą. Be to, turime jūrą. Turėtume būti dėkingi, kad gyvename šalia jūros. Vienintelio, ko Lietuvoje trūksta, tai kalnų. Nes iš ten pasimato visa erdvė. Lietuvoje labai viskas paprasta, labai greitai viskas susiorganizuoja.
– Pakalbėkime apie vaikus. Koks požiūris Ispanijoje yra į vaikus, į jų auklėjimą? Ar griežčiau nei Lietuvoje?
– Tikrai ne griežčiau. Lietuvoje man labai kliūva suaugusiųjų kalbėjimo tonas su vaikais. Gal mūsų tiesiog kalba yra tokia griežtesnė. Tokie žodeliai „nu“, „davai“, jie minkštumo kalbai nepriduoda. O dar ir kilę iš rusų kalbos. Ispanijoje nėra jokių vaikų kratymų, purtymų, nėra grubaus elgesio. Man, kaip rytų europietei, kartais atrodo, na paimtų ir pasakytų tam vaikui, kad viskas, baigta, apie tai daugiau nekalbėsime, o jie ilgai derasi, bando įkalbinėti. Tad auklėjimas yra daug švelnesnis.
– Ar vaikai dėl to netampa lepūnėliais?
– Tikrai ne. Jie netampa ir nemandagiais žmonėmis, atvirkščiai. Gatvėje prasilenkdami jei nepasisveikina, tai bent šypteli nepažįstamajam. Aš pati augau Lietuvoje ir matau, kad tas pyktis niekur nenuveda. Iš jo nieko nepeši. Tėvų kantrybė po to atsiperka tarpusavio santykiuose. Tu turi gerbti vaiką, tai labai svarbu.
– Kaip praeina Ispanijoje šeimų kasdienybė? Kada vaikai eina miegoti, kada keliasi?
– Sunku apibūdinti visos šalies įpročius, bet galiu kalbėti apie žmonių ratą, su kuriuo bendrauju. Tai yra mūsų kaimynų grupė – kokios 8-9 šeimos. Mes visi labai gerai sutariame, esame panašaus amžiaus – nuo 30 iki 50 metų, su vienu ar dviem vaikais. Labai dažnai laiką leidžiame kartu. Ką aš pastebėjau, kad ispanai tikrai vėliau eina miegoti ir kartais jie net visi kartu su vaikais užmiega. Pavyzdžiui, penktadienio vakaras, visi tėvai sueina į krūvą, pavalgome, tada uždedame vaikams filmuką, kad suaugusieji galėtų pabendrauti, ir jie sėdi iki 23-24 val. Kai kurie iš jų ten ir užmiega prie teliko. To Lietuvoje aš nesu mačiusi, be to, ir į tokias dideles komunas mes nesirenkame. Be abejo, darbo dienomis viskas tvarkingiau, devintą valandą jau visi ruošiasi miegoti, o dešimtą visi vaikai jau miega.
– Su kuo jums buvo sunkiausia apsiprasti?
– Gal su tokiu nekontroliuojamu vaikų elgesiu. Kadangi kiekvieną savaitgalį mes renkamės su šeimomis pasisėdėti, vaikų būna apie 10 ir jie tampa nekontroliuojami, pradeda viską jaukti, laužyti žaislus, man tai nėra priimtina. Be abejo, nežinau, kaip būtų Lietuvoje. Nes tokios kompanijos čia renkasi nebent per gimtadienius. O Ispanijoje – tai įprasta kiekvieną savaitę. Tai, tarkime, aš į savo namus nelabai noriu kviesti tokių didelių kompanijų, nes nenoriu nuo nulio visko paskui tvarkyti. Tai galiu daryti išvadą, kad ispanai iš tiesų daug laisviau žiūri į netinkamą vaikų elgesį.
– Ar populiarios daugiavaikės šeimos?
– Vienas vaikas čia jau yra mažai, dauguma turi po du-tris vaikus. Keturi – labai retai.
– Koks yra tėčio vaidmuo ispanų šeimose?
– Mano šeimoje vyras tikrai yra netipinis, jis labai daug dalyvauja vaiko gyvenime. Kita vertus, ir kitose šeimose pastebiu, kad vaikai tikrai nėra tik „bobų reikalas“. Tėčiai bendrauja su savo vaikais, važinėja su jais dviračiais. Kai atvažiuoju į Lietuvą, matau, kad daugelis tėvų įduoda planšetę vaikui, kad paliktų jį ramybėje. Ispanijoje to mažiau. Nors, be abejo, planšetės visiems rūpi ir čia. Bet gal dažniau tai vakaro užsiėmimas, kai tėvai nori pasikalbėti tarpusavyje. Ispanų bendravimas su vaikais yra natūralesnis, šiltesnis, tėvai mažiau sulindę į telefonus. Tėčiai daugiau dalyvauja vaikų gyvenime.
– O ar jums pačiai nereikia priimti kokių nors kompromisų dėl to, kad esate lietuvė, o vyras – kitatautis?
– Žinoma, kad tenka. Aš gerbiu katalonų kultūrą, bet taip pat suprantu, kad man su ja ne pakeliui. Kita vertus, Ispanijoje gyvena labai daug kitataučių, čia yra daugialypė kultūra. Mes Lietuvoje bandome tą lietuvybę kišti pro visus galus, per knygutes ir pan. Kartais net juokinga. Aš esu ta rytų europietė, kuriai sunku priimti naujoves, aš nesu tokia atvira (nors lyginant su kitais lietuviais, esu net labai atvira). Nors jau penkiolika metų gyvenu užsienyje, bet vis tiek būnu užsispyrusi kaip ožka. Mano vyras į viską žiūri labai pakančiai, jo niekas neerzina. Tarkime, Lietuvoje būna tautų dienos, tai visada atsiranda kažkas, kas burba, kodėl tą darome ir pan. Čia žmonės gyvena savo gyvenimus ir tiek.
– Būtent to mokomi ir vaikai? Pakantumo kitam?
– Taip. Kaip tik dabar nusipirkau lietuvišką knygutę vaikams ir labai nustebau, kai joje išvydau žodį „negras“. Man keista, kad taip yra. Aš net negaliu skaityti. Sakau, juodaodis.
– O kaip dėl vaikų savarankiškumo? Lietuvoje dažnai pamatysi, kaip pradinukas vienas keliauja namo. Ispanijoje, matyt, tai retenybė?
– Iš tiesų čia yra kitokios aplinkybės. Vaikai ilgą laiką niekur nevaikšto vieni. Vilnius yra mažas miestas, čia nėra maniakų. Nėra blogų patirčių. Ispanijoje net kalbos nėra, kad kas nors 6 metų vaiką vieną paleistų eiti iš mokyklos. Jokiu būdu. Žinau, kad, pavyzdžiui, mano kaimynų dvylikametė mergaitė grįžta namo su vyresne mergaite autobusu. Bet šiaip vaikai yra labai saugomi. Kai aš buvau jauna, pamenu, kad pati eidavau į lauką žaisti. Ispanijoje tai yra nesuvokiama. Mes visi sėdime su vaikais kartu. Taip ir vaikai pabendrauja, ir mamos.
– Kaip mamos bendrauja? Ar jums pažįstamas tas „supermamos“ sindromas?
– Ispanijoje mamos yra labai atviros. Nėra tokio tono, kad aš darau taip, o tu taip nedarai? Man tai ir patinka. Tarkime, mūsų, kartu bendraujančių šeimų, yra labai didelė grupė, ir esu tikra, kad Lietuvoje kažkuriuo momentu kokios nors dvi bobos susikaltų ir grupė iširtų. O čia devynios šeimos, 16 suaugusių žmonių – ir bendraujame. Nebūna jokio primetimo su neigiama emocija. Viena mama mūsų grupėje žindė vaiką iki trijų metų, kas man atrodė daug, bet tai ne mano krūtinė, čia jos pasirinkimas, tegu daro ką nori. Niekada nebūna pamokymų, sunepatoginimų. Tas man patinka.
– Kada Ispanijoje normalu kurti šeimą? 25 – jau per vėlu ar pats laikas?
– Iš tiesų iki 30-ties retas kuris čia kuria šeimą. Kažkas man sakė, kad Ispanijoje visoje ES moterys vėliausiai susilaukia vaikų. Ir aš su tuo sutikčiau. Ispanija nėra turtinga šalis, reikia sunkiai dirbti, pasidaryti karjerą ir įsitvirtinti, dėl to vėlai ir tuos vaikus gimdo. Bet man juokinga, kai sako, kad 35-erių metų moteris yra jau sena. Aš matau, kaip jos elgiasi, kaip gyvena, man atrodo, kad jos yra pačiame savo jėgų žydėjime. Bet gimdo tikrai nuo 30-ties.
– Nuo kokio amžiaus vaikai pradeda eiti į darželį?
– Kai grįžome į Ispaniją iš Brazilijos, Onai buvo 10 mėnesių. Kai sulaukė metukų, išleidau ją į darželį ir tuo labai džiaugiausi. Ispanijoje dirbanti moteris turi tik keturis mėnesius atostogų. Visiems atrodo tai kosmosas, nes supranti, kad į darželį turi atiduoti kūdikį. Visi labai stengiasi išbūti namuose bent iki kokių 8 mėnesių. Bet metų sulaukę vaikučiai jau visi vaikšto į darželius. Įdomu buvo, kai ją užrašėme vasarą į lietuvišką darželį. Kadangi čia atvykome liepą ir žinojome, kad pabūsime pusantro mėnesio. Nutarėme leisti Oną į darželį. Juokinga buvo, kad penkiamečius čia darželyje visus dar migdo. Mano vaikas yra tokio ispaniško temperamento, kad pietų miegas jai yra keiksmažodis. Jis jai labai nepatinka. Teko į darželį leisti tik iki pietų.
– Apkeliavote daug šalių. Kur požiūris į šeimą jums atrodo pats priimtiniausias?
– Aš ispanams duočiau pliusą už tai, kad jie propaguoja labai nuoširdų bendravimą šeimoje, būti su šeimos nariais jiems yra labai didelė vertybė. Ten nėra taip, kaip pas mus, kur visa giminė susirenka tik per Kalėdas ir Velykas, ir pusė jos tuo yra nepatenkinti. Ispanijoje stengiasi būti kartu ir džiaugtis tuo buvimu. Nes JK ir JAV yra kitaip. Net ir Lietuvoje yra kitaip. Ką jau minėjau pradžioje, žmogiškumas ir empatija daugeliui čia yra svetimas. Pavyzdžiui, man vasarą Lietuvoje darė operaciją. Paprašiau seselės, kad kas nors palaikytų ranką. Žinote, kaip ji interpretavo? Ji mano ranką pririšo prie operacinio stalo, nes gal pagalvojo, kad man ji nevalingai trūkčioja. Kosmosas. Rimtai? O man tiesiog buvo baisu... Juokas pro ašaras.
