– Papasakokite trumpai apie save – auginate keturis vaikus, kuriate knygas vaikams. Kaip atsidūrėte tame kelyje, kuriame esate? Kas paskatino imtis rašytojos duonos?

– Kas mane seniai pažįsta, prisimena, kad aš jau prieš daugiau nei dvidešimt metų kalbėdavau, kad noriu rašyti. Tačiau kelias užtruko ir ja tapau visai to neplanuodama. Dirbau šou versle, žiniasklaidoje, telekomunikacijų bendrovėse, ryšių su visuomene agentūroje. Rašydavau eiles, tačiau paskui ir tai apleidau. Su šeima apsigyvenome Pekine, ten nebėjau į darbą nuo aštuonių iki penkių. Atsirado laiko pagalvoti, ko iš tiesų noriu, pradėjo kilti įvairiausios idėjos, kurias ėmiau užrašinėti. Paskui po akimis pasipainiojo Rasos Kaper meškių piešiniai, aš pradėjau jiems galvoti istorijas. 2014 m. pabaigoje pasirodė pirma mano knyga vaikams. Šiemet rugsėjį po trejų metų pertraukos bus išleista aštuntoji. Netikėtai susiklostė, kad šį rudenį viena po kitos pasirodys dvi poezijos knygos: „Alma Littera“ išleidžia eilėraščius vaikams „Paslapčiausia paslaptis“, kuriuos iliustravo Agnė Nananai, o po leidyklos „Dvi tylos“ vėliava pasirodys knyga „Žuvys fontanuose“, kurią iliustruoja Aušra Kiudulaitė ir į kurią pateko 2007-2020 metais sukurtos eilės.

– Kokios idėjos šiandien guli ant jūsų darbinio stalo ir jūsų mintyse?

– Šiuo metu su redaktore dėliojame naujos knygos vaikams „Kas pažįsta Šmikį Bilbą?“ tekstą. Ši ir dar viena – „Diena, kai nieko nenutiko“ gimė iš smagaus knygiukų projekto, kurį pavasarį, karantino metu, inicijavo Kotryna Zylė ir „Vaikų žemė“. Būrys rašytojų ir iliustratorių virtualiai bendraudami kūrė sulankstomas knygeles vaikams, kurias ir dabar galima nemokamai atsisiųsti iš www.knygiukai.lt Pasibaigus projektui, supratau, kad iš A4 formato šimto žodžių kūrinio gali užaugti ir visa knyga. Tai irgi nutiko neplanuotai. Mane žavi tas gyvenimo spontaniškumas, kaip vieni įvykiai iš paskos atsiveda kitus. Ir pakeliui sutikti žmonės – degantys darbu, pilni idėjų, tarsi varomi vidinio variklio – man irgi labai patinka.

Evelina Daciūtė
Foto: Asmeninins albumas
Tos tipiškos amerikietės mamos – vadinamos helikopterinės, kurias mes paprastai ir įsivaizduojame, yra labai įsitraukusios į savo vaikų gyvenimą
Evelina Daciūtė

– Rašote knygas vaikams, ar idėjas pasitikrinate su savo vaikais? Ar pasikliaunate vien savo intuicija ir patirtimi?

– Visaip būna – neretai ir pasitikrinu. Anksčiau dažniausiai pirma klausytoja tapdavo vyresnioji dukra. Dabar didesnieji jau per dideli, nors kartais vyresnėlei dar paskaitau. Pagrindinė mano kritikė šiuo metu yra jaunesnioji dukra, jai septyneri. Ji ir pats mažiausias yra dar ir mano kūrybos įkvėpėjai. Primėto idėjų, jos tampa eilėraščiais, dialogais tekstuose. Žinoma, jų dviejų neužtenka: yra draugų vaikai, brolių ir sesers vaikai, vaikų draugai. Neretai ir visai atsitiktiniai vaikai aikštelėse ir parkuose. Nuklausai frazę, pamatai situaciją – skubi užrašyti. Arba vartalioji galvoje, o kūrinys užgimsta jau daug vėliau. Gali net už dviejų ar trijų metų.

– Kurį laiką gyvenote Kinijoje. Ką atradote bendro tarp lietuvių ir kinų?

– Gyvenimas panašioje santvarkoje uždeda tam tikrą antspaudą. Paskui lygini su vakariečiais ir supranti, kad kažkuo panašus tas alkis, užsidegimas varyti, galbūt net nerimas dėl ateities ir bandymas apsidrausti. Tačiau bet kuriuo atveju daugiau panašumų atrandu su amerikiečiais nei su kinais. Kinijoje, kur praleidome ketverius su puse metų, mane stebindavo, kaip gali būti toks lyg apverstas mąstymas, kaip kai kuriose situacijose į tą patį dalyką žiūrima visiškai kitaip, daromos sunkiai suprantamos išvados ar sprendimai. Tačiau pasidomėjus kinų istorija, kultūra, tuo pačiu Konfucijaus mokymu – kai kurie dalykai paaiškėja, atsiveria, tarsi gauni paaiškinimą. Jei nesidomi, daug kas gali likti tamsus miškas, bet jei pradedi analizuoti – dalykai gali nušvisti visai kita šviesa.

– Gyvenote ten su visais vaikais. Kas jiems buvo ten sunkiausia?

– Sunkiausiai, matyt, buvo kalbos barjeras, kultūriniai skirtumai. Tuo metu, kai gyvenome, buvo didelis užterštumas, kartais savaitėmis negalėdavome išeiti į lauką. Kad būtų labai sunku ar kankinomės – to negalėčiau pasakyti. Buvo labai įdomu, praplėtė pasaulio suvokimą, kitaip pradėjau suvokti žmones ir reiškinius. Kai kas sumažėjo, kai kurie dalykai išaugo. Labai vertinga patirtis.

Evelina Daciūtė
Foto: Asmeninins albumas

– Koks yra kinų požiūris į vaikus, į jų auklėjimą? Kiek jie yra griežti? O kiek leidžia?

– Kinai garsėja griežtu požiūriu į vaikų mokslus, ypač mamos. Taip būdavo per amžių amžius. Didelė šalis, didžiulė konkurencija. Kaip man aiškino viena kinė, kodėl jie tiek mokosi: „Kiek pas jus per metus stoja į universitetus? Tūkstančiai? O pas mus – milijonai. Štai todėl.“

Kita vertus, daug ką Kinijoje pakeitė vieno vaiko politika, kurios pradžia – 1980 m. Ji pastaraisiais metais vis labiau atlaisvinama, tačiau jau yra palikusi žymę kelių kartų gyvenime. Šeimos centre – vienas vaikas, o aplink – šeši šokinėjantys suaugusieji, kuriuos jis vėliau išlaikys. To tikimąsi iš vaiko. Jį ir lepina, perka daiktus, skaniausią maistą, bet kartu jis tampa tuo vieninteliu, į kurį nukreiptos visos viltys. Jo nepamatysi kieme žaidžiančio: po pamokų yra būreliai – smuikas, pianinas, stalo tenisas, konfu ir daug kitų veiklų. Užklasinei veiklai skiriami ir savaitgaliai. Mums iš šalies atrodo per daug. Bet tas ir skirtumas: mes žiūrime iš šalies, iš savo perspektyvos.

– Ko galėtume pasimokyti iš kinų tėvų?

– Mane žavėjo kinų džiaugsmas mažais vaikais. Ne tik savo, bet ir aplinkiniais. Vos pamato – ir šypsosi, kalbina. Mano trečioji gimė Pekine. Ji įprato pasisukti ir matyti besišypsančius veidus, ją nuolat kalbindavo, sakydavo gražius žodžius. Kai valgydavome mieste, ją nešiodavo padavėjos, o mes galėdavome ramiai pavalgyti. Ir štai su tokiu vaiku, kuriam aštuoni mėnesiai, mes skrendam vasarai į Lietuvą. Kopenhagoje einame prie įlaipinimo vartų, ten daugiausiai – tautiečiai. Vienam ji šypsosi, kitam – arba apverstos šypsenos, arba suka šalin akis. Vaikas nesupranta, kas čia vyksta, kodėl taip pasikeitė suaugusieji aplink. Išties tik grįžusi ir pajusdavau tą skirtumą. Kai gyveni, pripranti.

Mano trečioji labai komunikabili mergaitė. Matydavau, kaip jai nelengva vaikų aikštelėse Lietuvoje. Ji kalbina kitas mamas, jos ignoruoja. Supa savo vaikus, jiems tik šypsosi. Kitų vaikų tarsi nėra. Juokauju, kad Ameriką ji pati ir prisitraukė. Čia mamos bendrauja tarpusavyje, kalbina ir kitus vaikus, atsakinėja į jų klausimus. Vaikas irgi yra žmogus, į jį reaguojama, net jei jis – ne tavo nuosavas. Man to vis dar trūksta Lietuvoje.

Evelina Daciūtė
Foto: Asmeninins albumas

– Auginate keturis vaikus. Ar susiduriate svetur su nuostaba, kad tiek daug?

– Kinijoje, žinoma, stebėdavosi. Džiaugdavosi tuo. Jiems trys atrodė kosmosas, nepasiekiama svajonė. Amerikoje daug gausių šeimų. Kita vertus, daugiau tolerancijos kitų pasirinkimams: tavo gyvenimas, pats nusprendi, kiek turėti vaikų, niekas to garsiai neaptarinės. Lietuvoje daugiau replikų esu sulaukusi, bet manęs jos nežeidžia. Galbūt būtų kitaip, jei abejočiau savo sprendimais.

– Kaip pati sugebate rasti laiko ir savo darbams, ir pomėgiams, ir šeimai?

– Mitas, kad galima suderinti šeimą ir darbą. Arba vienas kenčia, arba kitas. Dažniau, žinoma, darbas. Šiuo metu turiu keturis vaikus ir tai yra daugiau nei prieš ketverius metus, dvigubai daugiau nei prieš dešimt metų. Tačiau vyriausias šiemet jau vienuoliktokas, antroji – dešimtokė. Už kelerių metų šeimos dinamika bus kitokia, veikiausiai ir žmonių skaičius namuose. Tuomet, juokauju aš, galbūt atsiras laiko ir romanui.

Mano laikas sau dabar yra dešimt tūkstančių žingsnių kaimyninėmis gatvelėmis beklausant audio knygos. Na, ir savo darbą laikau tuo pat metu ir hobiu. Trumpam atsijungiu, parašau eilėraštį ir pasijuntu puikiai praleidusi laiką.

– Dar viena šalis, kuri atsidūrė jūsų gyvenimo kelyje – JAV. Kaip ten atsidūrėte?

– Užsieniuose atsirandu vyro darbo reikalais. Jis važiuoja, o mes su vaikais kaip dekabristų žmonos iš paskos.

– Kokie amerikiečių įpročiai jus nustebino?

– Kai tik ruošiausi važiuoti, mane perspėjo, kad užknis „small talk“ ir dirbtinės šypsenos. Po dviejų metų galiu pasakyti: lai kalba apie orą ir lai šypsosi, kiek nori. Nenorėsi, nekalbins. Nežiūrėsi, nematysi šypsenų. Aš neanalizuoju, kokio jos tikrumo. Einu gatve, priešais ateina žmogus, šypsosi, sveikinasi, užkalbina mano vaiką. Man faina. Aš irgi šypsausi, sveikinuosi, persimetu keliais sakiniais.

Gyvendama užsienyje jaučiuosi labiau stebėtoja. Tai patogi pozicija. Žinoma, tada tu ir lieki šalia, bet žinant, kad esi tik laikinai, kelerius metus – patogiau nesugalvosi.

Evelina Daciūtė
Foto: Asmeninins albumas

– Prie ko vaikams buvo sunkiausia priprasti?

– Mes gyvename priemiestyje, tai vyresniems buvo sunku priprasti prie to, kad negali laisvai judėti. Vilniuje visuomeniniu transportu galėdavo nuvažiuoti patys kur tik nori. Čia priemiesčiuose gyvenimas sukurtas mašinuotiems. Tėvai vaikus beveik visur vežioja. Dviračiu irgi nedaug kur nuriedėsi: varai, varai ir baigiasi šaligatvis, prasideda greitkelis. Saldumynai čia nepaprasto saldumo. Mums neištveriamo.

O vyresnėliams užtruko integruotis. Kuo vyresnis vaikas, tuo paprastai sudėtingiau įsivažiuoti. Bet ir tą įveikė. Tikiuosi, visi sunkumai jiems taps geromis gyvenimo pamokomis, išmokys lankstumo, pagarbos skirtingoms kultūroms.

– Kaip apibūdintumėte amerikietes mamas?

– Tos tipiškos mamos – vadinamos helikopterinės, kurias mes paprastai ir įsivaizduojame, yra labai įsitraukusios į savo vaikų gyvenimą. Jos padėtų pagalvę, jei tik žinotų, kur vaikas nukris. Mūsų akimis, per daug kontroliuoja, per daug rūpinasi, vaikai ilgokai būna nesavarankiški. Tačiau Amerika labai įvairi – daugybė emigrantų iš kitų šalių, ypač ten, kur mes dabar gyvename. Visos tos šeimos audžia margą paveikslą. Indai, kinai, korėjiečiai ir japonai, kurių vaikai labai daug mokosi, siekia mokslo aukštumų – yra vienokie. Iš Pietų Amerikos kilusios šeimos yra kitokios. Europiečiai – suteikia dar kitokių spalvų. Net ir tie europiečiai skiriasi: pavyzdžiui, rytų europietės yra kitokios mamos nei prancūzės ar švedės. Įdomu visa tai stebėti.

– O tėčiai? Kokį vaidmenį jie užima šeimos gyvenime?

– Tėčiai dažniausiai daug dirba, daugiausiai vaikų rūpesčių gula ant mamų pečių. Bet savaitgaliais būna sporto varžybos. Jose dalyvauja šeimomis, sporto aikštelėse ir stadionuose praleidžiamas kone kiekvienas šeštadienis ir sekmadienis. Na, ir į užsiėmimus bibliotekos su vaikais ateina ne tik mamos, bet ir tėvai, matau, kad jie atveža į būrelius, žaidžia vaikų aikštelėse.

– Matyt, geriau susipažinus su kitomis kultūromis, kitaip pažvelgi ir į savąją. Kokias stipriąsias lietuvių šeimų vietas įvardytumėte?

– Lietuvoje paprastai yra glaudus bendravimas su didžiąja šeima – seneliais, dėdėmis, tetomis, pusbroliais, pusseserėmis. Kai parašiau knygą „Drambliai ėjo į svečius“, mano draugė Amerikos lietuvė Laima Vincė ją perskaičiusi pastebėjo, kad joje atskleista tipiška lietuviška šeima, kurios gyvenime dalyvauja ne tik tėvai, bet ir seneliai. Pasak jos, Amerikoje to jau daug mažiau. Neretai dėl to, kad seneliai gyvena toli nuo vaikų ar anūkų.

– Kokiais principais jūs pati vadovaujatės, auklėdama vaikus?

– Matyt, visko rasi – ir to, kaip mane auklėjo, ir iš knygų, ir iš žmonių, kurie man patinka. Skaitau vaikams knygas, atostogaujame kartu, kalbamės. Šiuo metu išgyvenu dvi paauglystes, dar dvi laukia. Darau ir daug klaidų – kaip be jų. Norėčiau būti geresnė, kantresnė, supratingesnė mama. Kažkada labai save už jas grauždavau, vieną dieną supratau, kad bet kuriuo atveju – užaugę jie turės už ką papriekaištauti. Palengvėjo. Man svarbiausia daryti tuo metu tai, kuo tikiu ir iš meilės. Atleisti sau, mokėti atsiprašyti jų, kurti glaudų ryšį, jam nutrūkus vėl bandyti surišti. Kad vaikai jaustųsi mylimi, vertingi, siektų savo svajonių, degtų tuo, ką daro, kad jiems būtų patogu pasaulyje, kur jie bebūtų.