Marija savo istoriją pradeda nuo to, kad du vaikai jau, galima sakyti, užauginti, trečiajam – 6 metai, o mažiausiai pagrandukei – vos 8 mėnesiai. Visi vaikučiai šį pasaulį išvydo per anksti, bet trečiasis gimdymas buvo tikrai išskirtinis. „Kai laukiausi trečiojo vaiko, septyniolikos savaičių man atsidarė keturis centimetrus gimdos kaklelis, pradėjau kraujuoti ir nuvažiavau į ligoninę. Gydytojai apžiūrėjo, sako: „Paliekame tave nakčiai, nes tikrai įvyks persileidimas“. Bet esu ne tokio būdo, kad viską palikčiau likimo valiai. Pradėjau reikalauti visko, kad tik išsaugotų mano vaikelį: leistų stabdančius veiklą vaistus, dėtų siūlus, užsiūtų gimdą. Parą laiko jie nieko nedarė. Aš nepersileidau. Atėjo vėl manęs apžiūrėti ir tada jau paklausė, ką noriu, kad padarytų. Aš viską susakiau. Jie uždėjo siūlus ir išleido mane namo. Kas dvi savaites turėjau pasirodyti“, – pasakojo Marija.
Atėjus 33-iai savaitei, prasidėjo kraujavimas ir moteris vėl grįžo į ligoninę. Gydytojams ji paaiškino, kad ant gimdos kaklelio yra uždėti du siūlai, kuriuos reikia išimti. „Gydytojas, su kuriuo bendravau, buvo po naktinės pamainos, jaunas, apsimiegojęs, su seselėmis juokavo apie kavą ir pan. Nuvežė mane į operacinę, išėmė ten vieną siūlą, o antrą paliko. Aš vis klausiau, ar išėmė abu. O jie man sako: „Tik nesijaudink, viskas gerai“. Laikas eina, sąrėmiai didžiausi, o kaklelis neatsidaro. Jie mane pompuoja vaistais, lašina lašelines, o kaklelis – kaip 1 cm, taip 1 cm“, – pasakojo Marija.
Moteris prisimena, kad prasidėjo nežmoniški skausmai . „Pradėjau klykti, kad darytų ką nori, bet išpjautų man greičiau tą vaiką. Skausmas buvo neįsivaizduojamas, prarasdavau sąmonę, paskui vėl pabusdavau. Tada atėjo brigada studentų. Aš čiupau kažkokį jauną vaikinuką už rankos ir pradėjau stumti. Gerai, jei jam pirštų nesulaužiau. Pradėjau klykti ne savo balsu. Ir bestumdama pati sau tą kaklelį nusiplėšiau. Vaikelis išlindo per sekundę. Subėgo gal trisdešimt medikų pažiūrėti, kas čia buvo, kaip taip įmanoma“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Kadangi vaikelis gimė per anksti, Mariją paliko ligoninėje. „Mane apžiūrėjo, sakė, kad viskas turėtų atsistatyti per porą dienų. Tas porą dienų gulėjau skausmuose, negalėjau net į tualetą nueiti. Pamačiau, kad man tarp kojų kabo nykščio dydžio mėsos gabalas. Vis kviečiau gydytoją, kad pažiūrėtų, kas man yra. Po dviejų parų atėjo, paaiškinau, kad kažkas negerai. Be nuskausminamųjų, apžiūros negalėjau ištverti, todėl mane nuvežė į operacinę, suleido vaistų ir tada prasidėjo lakstymai“, – pasakojo pašnekovė. Medikai susiėmė už galvų, į operacinę sugužėjo būrys specialistų. Marijai pradėjo kišti dokumentus, kad ši pasirašytų – teko amputuoti gimdos kaklelį. „Amputavo kaklelį ir pasakė, kad daugiau negalėsiu turėti vaikų. Nes kai pastosiu, kaklelis neatlaikys ir persileisiu. Bet po 5 metų įvyko stebuklas ir aš vėl pastojau. Tada gimdą užsiuvo, ir gražuolė gimė 31 savaitės. Be abejo, gimdymas buvo skubus, komplikuotas, nes mergaitės širdelė nustojo plakti. Bet viskas baigėsi gerai“, – šypsojosi mama.
Visus vaikus Marija gimdė Didžiojoje Britanijoje, kur šiuo metu ir gyvena. Paklausta, ar po tokio medikų aplaidumo, ji nesikreipė į atitinkamas institucijas, moteris sakė, kad kreipėsi, bet nieko iš to nepešė. „Kreipėmės, rašėme skundus, jie prisiėmė kaltę, gydytoją perkėlė į kitą ligoninę, į žemesnes pareigas, bet kas padaryta, tas padaryta. Aš tikiu, kad kiekvienas gauname tiek, kiek galime iškentėti. Visus vaikus gimdžiau be nuskausminamųjų, nors su trečiuoju jau klykiau taip, kad duotų ir vaistų, ir bet ko, bet sakė, kad jau per vėlu“, – sakė Marija.
Šiandien ji apie šį savo gimdymą jau gali kalbėti be ašarų akyse, nors dar neseniai viskas buvo kitaip. „Manęs visi klausia, iš kur turiu tiek drąsos, bet esu tikinti ir mano širdis sako: jei jau Dievas davė stebuklą, turi gimdyti. Kaip bus, taip bus, bet bandyti verta“, – šypsosi keturių vaikų mama.
