Žyvilės Kravecienės sūnelis gimė 30 savaičių, svėrė 1776 g. Žyvilė, jos brolis, sesuo ir tėtis – ankstukai. Tokia savotiška ankstukų dinastija.
Žyvilės tėtis gimė prieš 68 metus. Gimdymas prasidėjęs staiga, už lango pasigirdus šūviams. XIX a. viduryje žmonės buvo įbauginti, vis dar grėsė trėmimai į Sibirą, miškuose slapstėsi partizanai. Kūdikio besilaukianti moteris labai išsigando, jai atrodė, kad pašovė bočių.
„Baba, – taip Žyvilė vadina savo močiutę, – buvo skubiai nuvežta į miestelio ligoninę, kur septintą nėštumo mėnesį gimė berniukas“. Niekas tada netikėjo, kad gali išgyventi. Medicinos paslaugos buvo skurdžios, juk pokaris, visko trūko: medikamentų, įrangos, net duonos trūko. Gimė vaikas, ir tiek. Netrukus iš ligoninės abu grįžo namo. Namuose mažylį apkamšė pagalvėmis, nes tik jos buvo lengvos, pūkinės ir šiltos. Išgyvens ar ne – likimo malonė. Jų troba, kaip ir kitos tų laikų trobos, buvo šildomos vienu kūrenamu pečiumi. Durų stakta skylėta, per nedidelius trobos langų pakraščius prasiskverbdavo ne tik pirmieji ryto spinduliai, bet ir prapūsdavo pasiklydę vėjai. Daug vėliau Baba pasakojo, kad visą mėnesį iš naujagimio neišgirdo verksmo. Jis lyg kačiukas tyliai pakniaukdavo ir miegodavo. Lygiai po mėnesio kūdikis garsiai pravirko. Tapo guvus, pradėjo daugiau judėti, reaguoti į aplinką. Tada šeimyna patikėjo – išgyvens. O po daugelio metų taps Žyvilės tėčiu, kuris, pasak dukros, savo gyvenime didesnių sveikatos bėdų neturėjo. Kai vedė, sulaukė trijų atžalų. Tiesa, visos trys taip pat buvo ankstukai.
Laikai, kai skaičiuota tik mėnesiais
„Mes trys gimėme anksčiau laiko. Ir visi sveiki, gyvi. Dabar man – 30, broliui – 45, o seseriai – 36 metai, – pasakoja Žyvilė. – Kai gimėme, savaitėmis nėštumo niekas neskaičiavo. Kaip ir prieš laiką gimusių mažylių – užrašydavo atžariai – mėnesiais.“ Žyvilė bandė mamos klausinėti, kelių savaičių ji pati gimė. Mamos atsakas – septynių mėnesių. Ir taškas. Brolis gimė silpniausias – irgi septintą nėštumo mėnesį. Sesuo – aštuntą. Mama pasakojusi, kad gydytojai nustatę, neva jos gimda per minkšta ir elastinga, todėl, norint išsaugoti vaisių, galima kažkiek užsiūti. Tais laikais tokios nėštumo sulaikymo procedūros buvo taikomos moterims, kurioms grėsdavo priešlaikinis gimdymas.
Kai Žyvilės sūnelis gimė anksčiau laiko, ji paskambino mamai. Ši puolė apgailestauti, kaltinti save – juk gimdė ankstukus, tikriausiai tai persidavė ir dukrai. „Teko ją raminti. Ji labai jautri. Kaip ir visos mamos, negandas bando priskirti sau“, – pasakoja Žyvilė ir pripažįsta, kad pati užklaususi gydytojų, – galbūt tai paveldima, genuose užkoduota? Tačiau gydytojai vienareikšmiškai sakė, kad ne. Tokie dalykai nėra paveldimi“.
Gimdymas prasidėjo Robbie Williamso koncerte
„Kai laukiausi mažylio, buvau kelis kartus nualpusi, gydytojai aptiko hematomą, teko gulėti ligoninėje. Tačiau visa kita buvo sklandu, vaikelis augo, tyrimai buvo geri“, – sako jauna mama. Žyvilė džiaugėsi, kad suėjus 7 nėštumo mėnesiams, ji spėjo susitvarkyti dokumentus ir laiku išeiti motinystės atostogų: ,,O tada su vyru ir anyta išsiruošėme į Robbie Williamso koncertą, vykusį Kauno ,,Žalgirio“ arenoje.“ Baigiantis populiaraus britų dainininko vakarui, skambant paskutinei dainai moteris pajuto, kaip nubėgo vandenys. Skubiai iškviesta greitosios pagalbos komanda Žyvilę nuvežė tiesiai į Kauno klinikas... Taip į pasaulį skubėjo dar vienas mažylis, jam vėliau tėvai suteikė Gabrieliaus vardą. Angelo vardą, kad vaikas augtų stiprus, kad jį saugotų visos pasaulio jėgos.
Jis suverkė pats!
„Operacinėje aplink mane sukosi gal aštuoni gydytojai... Vos gimęs sūnus suverkė. Tai buvo didelis gėris – pats sugebėjo įkvėpti oro! Iki jį išnešant dar spėjau savo Žirniuką pamatyti“, – prisimena moteris ir šypsosi pasakodama apie tai, kad Žirniuku jį vadino visą nėštumo laiką. Žirniuku jį ėmė vadinti ir ligoninės personalas. Vėliau atsirado ir Žiogelio, ir net Velykinio kiaušinio vardas– juk Gabrielius gimė antrą šv. Velykų rytą.
„Penktą dieną ligoninėje su sūneliu jau gulėjome kartu. Vyras pas mus važinėjo iš Vilniaus ir juokavo: žmona – iš Mažeikių, sūnus – iš Kauno.“ Kiekvieną dieną, kaip ir kitus mažylius, Gabrielių svėrė, matavo, darė tyrimus. Vaikas gimė 1776 gramų, pirmas dienas krito svoris. Žyvilė pasakoja, kad stovėdama šalia svarstyklių įsitempdavo, apimdavo nepaaiškinama baimė: kasdien vaikas svėrė vis mažiau, ir taip iki 1500 gramų. Ji puikiai žinojo, kad taip turi būti, tačiau nepajėgė kasdien įveikti šio nerimo. Ir vieną dieną svoris stabilizavosi. O netrukus mažylio ligos istorijos lapelyje žymimos kreivės smagiai ėmė kilti aukštyn. Žirniukas išmoko pats žįsti, stabiliai kvėpuoti, o mama sūnelį prižiūrėti ir vystyti. Ligoninėje abu išbuvo lygiai mėnesį, kol suėjo 34 savaitės ir mažylis pasiekė 2263 gramų svorį.
Iki šiol naktimis klausausi jo alsavimo
Grįžus namo viskas sekėsi puikiai, buvo žymiai lengviau, šviesiau. Atrodė, ir Gabrielius ėmė sparčiau augti. Ligi tol kabojęs nerimas dabar, regis, pasislėpė nakty. Žyvilė pripažįsta, kad dažnai miega su sūneliu: „Aš iki šiol negaliu palikti jo lovos. Gabrielius turi didelę lovą. Aš miegu pas jį. Kai jaučiu kiekvieną vaiko krustelėjimą, jaučiu tolygų kvėpavimą, tada esu rami. Gerai išsimiegu tik jo lovoje. Prisimenu, kai ligoninėje atvežė inkubatorių su Žirniuku. Likome dviese. Pirmą naktį nemiegojau – žiūrėjau, ar kilnojasi pilvukas, ar kvėpuoja. Mane kaustė baimė ir panika, kad tik mažylis nenustotų kvėpuoti. Labai bijojau ką nors praleisti ar miegodama nepastebėti. Matyt, iki šiol ta nakties baimė niekur nedingo. Kai miegu miegamajame su vyru, regis, mano širdis persikelia į vaiko kambarį. Aš bandau išgirsti kiekvieną mažylio judesį, atodūsį, vartausi, sunkiai užmiegu, miegas lyg zuikio...“ Žyvilė pripažįsta, kad ligi tol buvo gana griežta šalininkė teigiančiųjų, kad vaikas turi miegoti vienas, savo kambaryje. Kol neatsirado Žirniukas. Jis pirmąją dieną namuose buvo paguldytas į tėvų lovą, per vidurį, ant pagalvės, kad abu jaustų ir girdėtų tylų mažylio alsavimą. Vėliau – į savo kambarį.
Emocijos sprogsta
„Ligoninėje neverkiau, – kiek virpančiu balsu sako Žyvilė. – Susikaupiau, labai stengiausi, kad būtų pienelio. Vis spaudžiau krūtis, rinkau kiekvieną lašą. Kartą, kai neatsargiai pasisukau ir išsiliejo tie sunkiai išspausti pieno lašai, atrodė, numirsiu iš apmaudo. Bet neverkiau. Stengiausi neverkti, mąstyti pozityviai. Žinoma, vėliau tos emocijos sprogo, bet tada, kai buvau viena. Labai pavargau būti ligoninėje, norėjosi namo. Aš niekur nėjau iš palatos. Tiesiog galvojau, kad negaliu pasitraukti. Tik tada, kai važiavome namo, sužinojau, kad galėjau išeiti pasivaikščioti į parką, į parduotuvę. Mažyliu būtų pasirūpinta... Bet tuo metu atrodė, kad esu uždaryta amžinybėje. Kas tris valandas, ar diena, ar naktis, – maitinimas, sauskelnių keitimas, maitinimas, sauskelnių keitimas... Buvo sunku naktį vis keltis ir nutraukinėti pieną. Atrodo, čia tik padėjai galvą ant pagalvės... ir vėl žadintuvas „šaukia“.
Krikštynos
„Svarbiausia labai stipriai tikėti. Aš meldžiausi. Tikrai“, – ištarusi šiuos žodžius Žyvilė delnais užsidengia akis ir ima verkti. Ašaros atspindi tai, kad jaunos mamos patirti išgyvenimai gyvi ir lygiai taip pat skaudūs, kaip tuo nelengvu metu. Kai privalai kovoti dėl savo vaiko. Kai pamiršti save ir savo poreikius. Kai privalai būti stipri, nes taip reikia tavo mažyliui. Ir dabar tas jausmas niekur nedingęs, net kai šalia sėdintis Žirniukas viena ranka kemša blynus su braškių uogiene, o kita spaudo planšetės mygtukus. Net ir dabar, vos prisiminus, ima riedėti ašaros: „Nesu labai praktikuojanti katalikė. Tikiu, kad Dievas yra. Aš meldžiausi, tikriausiai, kiekvieną valandą. Kaip tik mokėjau. Kai tik imdavo kauptis juodos mintys, ašaros, melsdavausi, prašiau pasaulio jėgų, kad viskas būtų gerai. Brolio žmona užpirko mišias, sakė: „Paprašysiu, kad daugiau žmonių pasimelstų“, ir tas tikėjimas mane gelbėjo“, – vis dar šluostydama ašaras pasakoja Žyvilė. - Sakoma, kad anksčiau laiko gimusį vaiką reikia pakrikštyti dar ligoninėje. Ir tai galima padaryti be kunigo. Tiesiog nueinama į koplytėlę ir paprašoma Dievo. Peržegnojamas mažylis. Aš nuėjau viena. Ir tai padariau. Aš labai tikėjau,“ – kiek nurimusi žvilgsniu paglostė sūnų ir pripažino, kad kitos krikštynos buvo bažnyčioje. Su krikštatėviais ir jau smagiai žingsniuojančiu Gabrieliumi, su pasipuošusių draugų ir artimųjų palyda. Iškilmingos apeigos ir graži šventė vyko daugiau kaip po metų.
Moteris pripažįsta, kad šiandien jau norėtų antro mažylio, tačiau bijo. Bijo... dar vieno ankstuko: „Su vyru dažnai pasikalbame šia tema, tačiau mus iki šiol lydi baimės jausmas. Tikime, kad mintys materializuojasi. Kol kas pamąstymus apie šeimos pagausėjimą nustumiu tolyn.“
Ankstukų mamoms
Žyvilė Kravecienė: Mamos, turime tikėti, melstis, nepasiduoti emocijoms, nes visa tai perduosime savo mažyliui. Aš neleidau nė vienam verkiančiam žmogui eiti prie inkubatoriaus. Prie vaiko – jokių blogų minčių, jokių gailestavimų ir pan.
Nacionalinė iniciatyva „Auginu Lietuvą“
Knygą „Ankstukų istorijos“ inicijavo neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas“. Praplėtusi savo atstovavimo ribas asociacija inicijavo bei šiuo metu vykdo nacionalinę iniciatyvą „Auginu Lietuvą“, kuria siekiama įdiegti Europos naujagimių sveikatos priežiūros standartus Lietuvoje bei pabrėžti šeimų emocinės gerovės ir naujagimių gyvybių saugojimą, puoselėjimą valstybiniu lygmeniu. Iniciatyvoje įvairiomis priemonėmis norima atskleisti gyvybės, asmenybės bei šeimos svarbą, naujos gyvybės trapumą, išsaugojimą, pagarbą bei orumą žmogui.
Vienas iš iniciatyvos „Auginu Lietuvą“ įgyvendinamų projektų, padėsiantis pasiekti plačiąją visuomenę ir nusimatytus tikslus – inovatyvi nuotolinė edukacinė platforma „Auginu Lietuvą“. Tai pirmoji platforma Lietuvoje ir Europoje, kurioje adaptuojami naujausi užsienio šalių mokymo metodai, teikiama išsami ir kvalifikuota informacija apie lytinį švietimą, nėštumą, gimdymą/gimdymą karantino metu, sveikatos įstaigų aplinką, neišnešiotų/sergančių naujagimių sveikatos priežiūrą, gydymą, reabilitaciją, vaikų sveikatos sekimą iki mokyklinio amžiaus.
Platformoje bus pateikiamos aukščiausios kvalifikacijos akušerių, ginekologų, neonatologų, kinizeterapeutų, pediatrų, psichologų, ikimokyklinio ugdymo specialistų, socialinių darbuotojų, psichologų ir kitų sveikatos bei švietimo specialistų rekomendacijos, aktualūs moksliniai tyrimai, kontaktinė informacija, dažniausiai užduodami klausimai ir atsakymai, aktuali ir koncentruota informacija kaip elgtis ir ką žinoti pandemijos/karantino laikotarpiu.
Daugiau apie knygą skaitykite ČIA.
