– Papasakokite apie save, ar visada buvote sveiko gyvenimo būdo propaguotoja?

– Taip jau nutiko, kad vienu metu mane pradėjo supti daug vegetarų, kas antra draugė susilaukė vaikų ir pradėjo kalbėti raktiniais žodžiais: alergijos, netoleravimas, dietos, „mums to negalima”... o po kurio laiko atsidūriau Indijoje. Ten susipažinau su ajurveda. Po to sekė pirmoji kelionė į Tailandą, prieš 8 metus, kuri įnešė spalvų skonio receptoriams. Mano mama mokėjo iš „kirvio paruošti sriubą”, todėl skaniai gaminti valgyti man seniai buvo įdiegta. Galiausiai viskas susiėjo į vieną krūvą, o dar aš ir pastojau. Tada prasidėjo savęs saugojimas, žiūrėjimas, kas keliauja į mano skrandį. Juk visa tai keliaus pilvelio gyventojams. Gimus vaikui, ilgai maitinau savo pienu, todėl vėl stengiausi maitintis sveikai. Dabar kartu su vyru esame jau 8 metus, maždaug tiek tęsiasi ir sveikas gyvenimo būdas.

– Esate iš Sankt Peterburgo. Kaip jūsų keliai susikirto su Lietuva?

– Išties istorija yra labai įdomi. Mano tėtis lietuvis, o mama – rusaitė. Gimiau Sankt Peterburge, Naujų Lietuvių gatvėje – tarsi mini-lietuvaitė Rusijoje. Ten lankiau lopšelį, bet kai žlugo Sovietų Sąjunga, tėvai nusprendė, kad gyvensime visgi Klaipėdoje. Mamai teko išmokti lietuvių kalbą ir, kol lankiau darželį, ji į jį įsidarbino ir buvo visada šalia. Mano 16 metų „proga“ – tėvų santuoka iširo. Mama nusprendė grįžti į gimtąją šalį pas tėvus į Sankt Peterburgą. Kai ten atvykau, įstojau į medicinos koledžą. Buvo be galo sunku, nes kalbos beveik nemokėjau. Bet esu gabi ir turiu fenomenalią atmintį. Taigi sekėsi puikiai. Pabaigiau su pagyromis ir raudonu diplomu. Tuo pat metu pamilau vaikiną – lietuvį. Mokiausi, dirbau, šokau. Bet 2008 krizė padarė savo. Tuometis mano vaikinas grįžo į Lietuvą, nes neteko darbo. Na, o aš akis išdegus – paskui jį. Taip vėl atsidūriau Lietuvoje. Po kurio laiko susipažinau su dabartiniu savo vyru.

Gintarė Djačkova
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Papasakokite plačiau, kuo užsiimate. Esate ne tik sveiko gyvenimo būdo propaguotoja, bet ir darote pirsingą, tatuiruotės, tiesa? Kiek Lietuvoje priimtina, kad tai daro moteris?

– Esu žmogus, nenustygstantis vietoje. Viskas man įdomu, todėl imuosi visko, kas veža. Pastaruoju metu mano rutina galiausiai nusistovėjo: šeima, brangus laikas su ja, sportas, sveika mityba, makiažai, pirsingas. Tatuiruotės mano gyvenime atsirado su lyg ta diena, kai susipažinau su savo vyru. Šioje srityje sukasi be galo daug gerų meistrių moterų, kurios labai kietos, ir daugumai vyrų galėtų nušluostyti nosį. Tuo buvo galima įsitikinti mano vyro Danieliaus organizuojamose susibūrimuose „Memel tattoo convencion“ ir „Baltic tattoo convencion”. Tai man nėra nauja, tačiau iki šiandien esu padariusi vos vieną tatuiruotę. Tai buvo mūsų su vyru santuokos 7 metinių proga, aš jam ištatuiravau tokį lyg žiedą ant piršto. O pirsingas man labai patinka.

– Jei teisingai suprantu, standartai apskritai ne jums. Su kokiais standartais susiduriate, kalbant apie moteris ir mamas?

– Na taip, kaip sako mano vyras, esu kitokia. Anot jo, mano slaviškas kraujas visada lipa per kraštus. Esu atvira ir mėgstu, kai man žmonės sako tiesiai į akis, ką galvoja. Tuomet žinau, ko iš to žmogaus galima tikėtis. Esu karštakošė, labai greitai užsiplieskiu ir mokausi tuo nesidalinti soc. tinkluose. To išmokė vyras... Nes dėl šeimos galiu perkąsti gerklę. Taip ir neįtelpu į ta standartinį moters aprašymą. Nes moteris, mano manymu, visada turi būti stiprus užnugaris savo vyrui. Jei ir nesutinku su juo, stengiuosi tai pasakyti tik jam, ne prie visų, nebent juoko forma galiu pašiepti jo pedantizmą.

O mamos, mes visos pačios geriausios savo vaikams. Nėra tos supermamos man, mes visos super.

Gintarė Djačkova
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Jūsų figūros pavydėti galėtų net ir negimdžiusios moterys, jau nekalbant apie gimdžiusias. Pati auginate du vaikus. Kiek darbo reikėjo įdėti, kad pasiektumėte tokį rezultatą?

– Darbo įdėta nuo vaikystės. Esu imtynininko dukra, kurio medaliai ir diplomai buvo sukabinti mūsų su broliu kambaryje. Visada siekiau būti geriausia. Tėtis man tai kalė nuo vaikystės. Kur bedalyvaudavau, nesvarbu mokyklos ar būrelių kokiose varžybose, visada laimėdavau prizines vietas. Šokau nuo 5 metų iki 25, ir sekėsi tobulai. Be to, baigiau „Adaptyviosios fizinės kultūros katedrą”, įgyjau specialisto vardą „adaptyviosios fizinės kultūros specialistė su žmonėmis su negalia”. Taigi sportas ir medicina visada mane sekė. Per pirmąjį nėštumą priaugau 20 kg. Labai nerimavau, kad negrįšiu į buvusias formas, bet po mėnesio grįžau į minus 26 kg nuo pradinio svorio iki gimdymo. Po antrojo gimdymo viskas buvo kiek sunkiau. Man stipriai plyšo pilvo presas, taip vadinama diastazė. Pilvo raumenys taip subliuško, kad po bet kokio valgymo pilvas tiesiog iškrisdavo į priekį lyg būčiau nėščia. Bet didelis noras sau įsirodyti, kad dar galiu padėti, tikrai nugalėjo. O be to, labai nenorėjau operacijų. Jau po pusės metų išėjau sportuoti į salę su trenere, kur gavau pasiūlymą sudalyvauti net fitneso varžybose. Būčiau dalyvavusi, bet trauma pamaišė. Po traumos visą vasarą lankiau treniruotes pas nuostabų kineziterapeutą Tomą, kuris mane „suremontavo“. Nuo tada prasidėjo savęs tobulinimas savarankiškai. Tą darau kasdien.

– Kaip pasikeitė jūsų kūnas po gimdymų?

– Kaip jau minėjau, per pirmąjį nėštumą priaugau 20 kg, nes vos ne pusė nėštumo teko vartoti hormonų terapiją, nes buvo gresiantis persileidimas. Taigi jau per pirmus 3 mėnesius, nors ir beveik nieko negalėjau valgyti ir ištisai pykino, priaugau 7 kg. Po gimdymo labai greit numečiau svorį. Antras nėštumas mane dar labiau išvargino, nes ištisai vėmiau ir reikėdavo lašelinių, kad atstatyčiau skysčius. Priaugus buvau 16 kg, todėl maniau, kad bus lengviau. Deja. Po šio nėštumo man prasiskyrė pilvo preso raumenys, ir kūnas atrodė labai suglebęs. Jau nekalbu apie pokyčius kaip po maitinimo atrodė krūtys.

Gintarė Djačkova
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– O kaip pasikeitė požiūris į kūną?

– Pradžioje labai pozityviai. Juk po pirmojo gimdymo jau po 6 mėnesių pradėjau sportuoti ir sakyčiau – atsistačiau. Jei ne tie pilvo raumenys, nepradėčiau ir stresuoti. Bet matyti įdaubą pilve – labai nepatiko. Pradėjau domėtis net plastikos chirurgija, nors bijau bet kokios intervencijos, nes po operacijų labai sunkiai gyju. Todėl teko ieškoti kito būdo ir jį radau.

– Kaip atrodo jūsų diena? Kaip dažnai sportuojate?

– Įprasta diena prasideda 6 ryto. Pabundu, nusiprausiu ir bėgu į terasą. Ten pasportuoju apie valandą. Propaguoju HIIT (high intensive interval training) treniruotes. Jos labai intensyvios ir apima visus kūno raumenis. Atlieku dažniausiai 6 pratimus, skirdama kiekvienam iš jų po minutę. Pailsiu 30 sekundžių – įr vėl tie patys 6 pratimai. Taip 6 kartus. Aš juos vadinu ratais. Taip gyvenu 6 dienas per savaitę.

– Kaip apskritai pasikeitė jūsų gyvenimas, susilaukus vaikų?

– Gyvenimas tapo daug įdomesnis. Mano vaikai labai aktyvūs, išdykę, smalsūs. Jie yra geriausi mokytojai pasaulyje. Iš jų išmokau kantrybės, įgijau supergalių (miegant girdėti ir matyti). Be jų, gyvenimas būtų labai nuobodus... Labai juos myliu! Jie – mano gyvenimas.

– Daugelis moterų, susilaukusios vaikų, tarsi pamiršta save, savo svajones. Iš jūsų įrašų, ar bent jau to gyvenimo, kuriuo dalinatės socialiniuose tinkluose, atrodo, kad taip nenutiko. Gal turite kokių patarimų kitoms, kaip, susilaukus vaikus, neprarasti savęs?

– Žinokite, aš nemanau, kad aš esu kažkoks ypatingai geras pavyzdys! Esu labai paprasta ir nė kiek neypatinga. Ryte sportuoju, kažkas daro mankšta, kažkas leidžia sau pasivolioti, kažkas eina pasidaryti makiažą ir šukuoseną. Man geriau „nesipiešti”, o pasidaryti skanius pusryčius, nes mane tai veža. Bet save mylėti mes tikrai turime. Save aš pamaloninu būtent laiku, kurį skiriu sau, būdama čia ir dabar – tai sportas, kavos puodelis. Didžiausias patarimas turėti laiko tik sau, nors ir minutėlę išgerti ramiai tą puodelį kavos.

Gintarė Djačkova
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Gal turite patarimų besilaukiančioms moterims, kaip po nėštumo grįžti į buvusias formas

– Didžiausias patarimas: nestresuoti. Išlaukti to meto, kai jau leis gydytoja, nes neaišku, koks buvo gimdymas, ar nebuvo komplikacijų, kiek svorio buvo priaugta. Be to, būtinai susirasti save motyvuojančių žmonių. Užsibrėžti sau tikslą ir jo siekti. Nepasiduoti. Būtinai rasti gera trenerį, kuris ne tik padės susidėlioti tinkamą mitybą ir treniruotes, bet ir padės siekti rezultatų.

– Kur semiatės motyvacijos kasryt keltis ir sportuoti?

– Paskutiniu metu motyvuoja mano vyras ir jo dukra Lėja iš jo pirmos santuokos. Jai 13 metų. Mes rytais kartu sportuojame. Labai ją myliu ir matau, kad šiuo metu jai esu pavyzdys, tokia ir noriu likti. Be to, man labai smagu, kai mūsų mažylė Letė ryte pabudus nusileidžia ir pirmas klausimas būna „mama pasportavai”?

– Ar leidžiate sau patinginiauti?

– Žinokite, su tuo tinginiu labai juokinga istorija. Kiek benorėčiau neiti sportuoti, vis viena kažkaip atsiduriu ant kilimėlio.

– Kaip atrodo jūsų mityba? Ko sau neleidžiate?

– Mityba mano labai paprasta. Aš visai atsisakiau pridėtinio cukraus. Labai analizuoju sudedamuosius ingredientus to, ką vartoju. Visa šeima atsisakėme kvietinių miltų. Kruopos ir vaisiai su uogomis vartojami tik pirmoje dienos pusėje (tai negalioja vaikams). Ir, be abejo, daug vandens, daržovių bei ląstelienos.

– O kaip dėl šeimos? Kaip vaikams skiepijate sveiką gyvenimo būdą?

– Viskas labai paprasta. Mūsų vaikai tai mūsų veidrodis, jie mus mėgdžioja. Visada valgo tik tai, ką valgome mes. Kai kartą Luką palikome nakvynei pas draugus, draugei buvo bėdų, kad jį pamaitintų. Jis vis jos klausė, „o ar čia daug cukraus?” Kai kas sakys, kad tai nenormalu, tačiau mums tai visiškai normalus klausimas.

Gintarės istoriją apie taip, kaip jie su šeima per karantiną buvo užstrigę Tailande, skaitykite ČIA.