– Papasakokite, kaip atsidūrėte Turkijoje?
– Pirmą kartą į Turkiją išvykau 2015 metais. Mano draugė dirbo Turkijoje vieno Lietuvos kelionių organizatoriaus atstove, pasiūlė pabandyti ir man. Tuo metu buvau baigusi turizmo studijas ir kaip tik ieškojau darbo pagal specialybę, todėl sutikau. Praėjusi atranką, išvykau ir nė karto nepasigailėjau
– Kaip pasikeitė jūsų nuomonė apie šią šalį, lyginant jūsų įsivaizdavimą, pirmąjį įspūdį ir dabartinį požiūrį, kai ten jau gyvenate kurį laiką?
– Pamenu, prieš skrisdama į Turkiją, prisiskaičiau kiek įmanoma daugiau informacijos apie šalį. Jūra, palmės, šiltas klimatas, kebabai bei viešbučiai su „viskas įskaičiuota“ maitinimo sistema – tuo metu būtent taip įsivaizdavau Turkiją. Dabar, jau kurį laiką čia pagyvenus, galiu teigti, kad Turkija yra kur kas didesnė nei gali pasirodyti vartant turistinių katalogų puslapius, čia slepiasi daug įspūdingų vietų.
– Kokie mitai apie šią šalį ir jos gyventojus sugriuvo, o kurie pasitvirtino?
– Perdėtas ir įkyrus turkų vyrų dėmesys moterims, ypatingai šviesiaplaukėms. Mano nuomone, visai nesvarbu, moteris šviesi ar tamsi, jei nenorės dėmesio, tai jo ir nesulauks, arba atvirkščiai, tačiau net tokiose situacijose, kai turkai vyrai sako komplimentus, kviečia išgerti kavos, reikėtų išlikti mandagiai, nes turkų vyrai įsižeidžia gana lengvai.
Dar vienas populiarus mitas yra požiūris į Turkiją, kaip šalį, kuri gali pasiūlyti tik viešbučius su „all inclusive“ maitinimu. Tai tikrai netiesa. Be baseinų ir nukrautų stalų viešbučių restoranuose, čia galima pamatyti vietų, kurios privers aikčioti net ir daug mačiusį keliautoją. Daugelis turistų žino, kad Turkija didžiuojasi baltaisiais mineralinio vandens šaltiniais Pamukalėje, bet nežino, kad pakeliui galima pamatyti ir įspūdingo grožio ežerą – Salda, kurį daugelis vadina turkiškaisiais Maldyvais.
Nieko nenustebinsiu sakydama jog turkai labai draugiški bei svetingi žmonės, taip yra iš tikrųjų. Būdama Turkijoje, pastebėjau, kad turkai visada išties pagalbos ranką, pasidalins paskutiniu duonos kepalu su kaimynu, parduotuvėje prie kasos, jei pritrūktų kelių centų, pasisiūlys užmokėti. Taip pat gyvendama čia ir turėdama kaimynystėje daug turkų, pastebėjau, jog kasdien visi vieni pas kitus svečiuojasi, geria turkišką arbatą bei vaišinasi turkiškais patiekalais.
– Prie ko priprasti buvo sunkiausia?
– Sunkiausia galbūt, kad Turkijoje tu esi užsienietis ir net mokėdamas kalbą, vis tiek lieki užsieniečiu. Už daugelį prekių ar paslaugų dažnai prašo daugiau sumokėti nei iš tikrųjų, nes tu tiesiog nežinai realios kainos. Dabar, kai jau turime daugiau draugų turkų, apgauti mus pavyksta retai.
– Įvardinkite, kokie pagrindiniai skirtumai tarp turkų ir lietuvių?
– Gyvendama čia atkreipiau dėmesį, kokie turkai atsipalaidavę, niekur neskuba, net pavėlavę į darbą, nelėks dirbti, bet pirmiau atsigers su kolegomis turkiškos arbatos, paplepės. Atrodo kad problemų jie neturi, arba jie jų nemato ir nenori matyti. Pavyzdžiui, kai atsikraustėme į Alaniją, pasiskundėme, kad televizoriaus ekranas blogai rodo. Sulaukėme atsakymo, kad svarbu, jog rodo, o kai visai nieko nerodys, tada pasisakyti. Tačiau jei turkai supyksta ar susierzina, gali tapti net labai emocionalūs, išreikšdami savo emocijas gestais ar žodžiais, kuriuos visi pastebės.
– Koks turkų požiūris į moteris?
– Šeimoje moterys yra labai gerbiamos, ypatingai mamos. Nors Antalijos regione daug moterų dirba įvairius darbus, turi savas pajamas, tačiau taip pat dauguma moterų išlaiko vyrai, jos augina vaikus, prižiūri namus.
– Ar yra koks nors tobulos moters įvaizdis?
– Jei nekalbama apie išvaizdą, manau kaip ir visur tobula moteris prižiūri namus, augina, auklėja vaikus, skaniai gamina valgyti ir puikiai sutaria su anyta.
– Esate susituokusi? Papasakokite apie savo šeimą? Ar jūsų vyras turkas? Kiek vaikučių auginate ar ketinate auginti?
– Taip, esu susituokusi, bet mano vyras nėra turkas. Susipažinome čia Turkijoje, dirbdami turizme (aš pasitikdavau turistus iš Lietuvos, o vyras – įš Rumunijos), abu dirbome viešbučio gidais tame pačiame mieste. Po dviejų metų apsigyvenome kartu ir po metų gimė dukrytė, kuriai šiuo metu vieneri. Šiemet atvykome į Turkiją žiemos metu, vyras žadėjo tęsti darbus, tačiau koronavirusas sustabdė turizmą pasaulyje ir pakeitė planus.
– Koks turkų požiūris į vaikus? Kada moterys ten dažniausiai susilaukia vaikų? Kiek šeimoje turėti vaikų yra normalu?
– Turkai labai myli vaikus ir nesvarbu ar savi vaikai, ar svetimi, visus pakalbins, panešios, bet pro šalį nepraeis. Mano mėlynakė dukrytė – ne išimtis. Ji čia sulaukia labai daug dėmesio, visi nori pakalbinti, paliesti, išeidama iš vietinio turgaus ar parduotuvės, rankose jau laiko dovanotus vaisius, mažą žaislą ar vaikiškus papuošalus. Turkijoje šeimose priimta turėti kuo daugiau vaikų, mūsų kaimynystėje gyvena šeima, kuri turi keturis vaikus ir tai, pasak šeimos vyro, labai mažai, nes brolio ir sesers šeimos turi po aštuonis ar devynis vaikus.
– Kaip auklėjami vaikai? Griežčiau nei Lietuvoje? Ar sekamos prieraišios tėvystės tendencijos ar daugiau paisoma tradicinio auklėjimo?
– Mano nuomone, Turkijoje būtent turkų šeimose vaikai nėra auklėjami griežtai. Vaikai daro ką nori, gauna ką nori, yra lepinami ir dauguma gyvena be jokio auklėjimo principo. Lietuvoje vaikai auklėjami griežčiau, jie turi tam tikras taisykles ar ribas. Galbūt todėl dauguma užsieniečių, su vaikais atvykę gyventi į Turkiją, nenori ar bijo leisti vaiką mokytis į turkų darželius ar mokyklas, nes vaikai manieras, kalbą bei elgesio mokosi vieni iš kitų, todėl dauguma tėvų renkasi privačias mokymosi įstaigas kitataučiams.
– Daugelis įsivaizduoja, kad gyvenimas Turkijoje, tarsi amžinos atostogos. Kaip yra iš tiesų
– Kiekvienoms atostogoms reikia pinigų. Manau kaip ir visur, norint gerai gyventi, reikia daug dirbti. Turkijoj sunku susirasti darbą užsieniečiui ne sezono metu, nes, kaip minėjau ankščiau, užsienietis visada liks užsieniečiu, todėl daug dirbame sezono metu, kad galėtume gyventi po sezono atostogų ritmu. O jei dirbi mylimą darbą, tuomet gal tiesa, jog gyvenimas Turkijoje gali būti tarsi amžinos atostogos.
– Kaip pavyko priprasti prie turkiško oro?
– Puikiai. Kalbant apie Antalijos regioną, liepą termometrai kyla virš 30 laipsnių šilumos, kasdien nuo pat ryto, o rugpjūčio mėnesį tiek pat bus ir naktį. Aš, atvykus iš Lietuvos, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad ateis toks metas, kai tikrindama orų prognozę, lauksiu lietaus. Jo čia vasaros metu labai mažai.
– Kokia situacija Turkijoje yra šiandien, kalbant apie koronavirusą? Kokių taisyklių tenka paisyti?
– Šiandien situacija yra tikrai gera (Antalijos regione). Karantino nebėra, visi gyvena įprastą gyvenimą, tik turizmo sektorius nėra atsigavęs, nes turistų labai mažai, daugumos šalių kelionių organizatoriai, tarp kurių ir Lietuva, nevykdo skrydžių į Turkiją. Mano nuomone, Turkija puikiai susitvarkė su virusu, įvestas griežtas karantinas ir jo laikymasis tik įrodė šalies vieningumą. Kasdien skelbiama informacija/statistika, kokia padėtis šalyje.
Nors suprantu, jog kitos šalys nori, kad gyventojai atostogautų savo šalyse, jei yra tam galimybių, tačiau Turkija tikrai saugi šalis atostogoms. Viešbučiai, kurie atitinka visus reikalavimus, gauna tai įrodantį sertifikatą, visur padėti dezinfekavimo skysčiai (parduotuvėse, kavinėse, oro uoste, valstybinėse įstaigose), laikomasi atstumo, uždarose patalpose dėvimos kaukės.
– Kaip jūsų šeimą palietė karantinas?
– Visų pirma, vyras neturėjo darbo, kadangi lėktuvai neskrido, turizmo sektorius sustojo, turistų nebuvo. Dėl įvesto griežto karantino vaikams nebuvo leista išeiti į gatves. Mes nusprendėme iš Antalijos persikelti į Alaniją, čia dukrytė turėjo didelę teritoriją žengti pirmuosius žingsnius, baseiną bei gerus kaimynus. Pasibaigus karantinui, nusprendėme šiek tiek pakeliauti po Turkiją, pamatyti vietų, kurių dirbdami neturėjome galimybės matyti, juolab dabar turistų labai mažai, o gamta atsigavusi.
– Pažvelgus atgal, ar galėjote įsivaizduoti, kad būtent į šią šalį nuves jus likimas?
– Dar studijuodama turizmą, žinojau kad Lietuvoje ilgai neužsibūsiu, norėjau keliauti, pamatyti kitas šalis, visada traukė šilti kraštai, šiltas klimatas, saulė, todėl atvykus į Turkiją pirmą kartą, planuose jau buvo ir antras, ir trečias kartas. Dabar, kai dukrytė dar maža, galime gyventi visur, kur darbas mus nuves, o vėliau, kai reikės pasirinkti vieną šalį, Turkija tikrai bus tame sąraše.
