Gyvenimas ir darbas kartu
Darius ir Aistė pasirinko mokytojo profesiją, rašoma pranešime žiniasklaidai. Darius studijuoja pradinio ugdymo pedagogiką ir kelerius metus dirba pradinių klasių mokytoju, o Aistė praėjusiais metais baigė biologijos bakalaurą. Tiesa, merginos profesinis kelias susiklostė šiek tiek kitaip – šiuo metu ji dirba auklėtoja vaikų darželyje. „Kiek save prisimenu, visada puikiai sutariau su mažais vaikais, norėdavau jiems padėti bei juos pamokyti, kartu pažaisti ar padūkti. Nors esu baigusi biologiją ir įgijusi pedagogo kvalifikaciją, nesustoju ir nekantraudama laukiu atsakymo dėl priėmimo į pedagogų perkvalifikavimo programos „Tęsk“ studijas. Bandysiu toliau mokytis, gilinti ikimokyklinio ugdymo žinias. Mano darbas ne tik įdomus, skatinantis nuolat tobulėti, bet ir įpareigojantis būti pačiu geriausiu artimu draugu vaikams, kurie ateina į darželį, atsitraukia nuo mamos ir tėčio. Manau, kad čia dirbdamas turi būti labai empatiškas, greitai reaguoti į įvairias situacijas, todėl kiekviena diena darželyje lyg nauja istorija, kurioje tu viską išgyveni“, – sako A. Šumskaitė-Savickienė.
Įdomu, kad pedagogų šeima dirba toje pačioje menų ir mokslo mokykloje „Taškius“. Vyras juokiasi, jog dviem mokytojams dirbti ir gyventi po vienu bendru šeimos stogu karantino metu nebuvo lengva. „Visur daug knygų, teatro lėlyčių, įvairios metodinės priemonės tiek ant pietų stalo, tiek ant lovų. Vienas veda pamokas miegamajame, o kitas svetainėje, laisvos minutės – pasidalinti, kaip sekėsi vaizdo pamokų metu. Labai dažnai ir iš mokyklos grįžę namo, kartais net prieš užmigdami, pagauname save, jog kalbame apie vaikus, naujas idėjas. Kartais kitaip neišeina. Tačiau stengiamės stabdyti vienas kitą ir sakyti, kad užteks kalbėti apie darbą – kalbėkime ar veikime kažką kita. Laikui bėgant supratome: svarbu ir šiek tiek sustoti, pasilikti laiko vienas kitam“, – teigia D. Savickas.
Tėvų skepsis dėl jauno mokytojų amžiaus
D. Savickas mokykloje dirba nuo antrųjų studijų metų. Šiuo metu pradinio ugdymo pedagogikos studijas VDU Švietimo akademijoje Vilniuje derina su antrokų mokytojo darbu. Vienas didžiausių iššūkių šios profesijos darbo pradžioje – mokinių tėvų skepsis dėl pedagogo amžiaus. „Galiu pasakyti, kad pirmaisiais darbo metais tėvai į jauną mokytoją žiūri šiek tiek nepatikimai, daugelis tiesiogiai to nepasakė, bet jaučiau, jog jie jaudinasi dėl mano amžiaus ir nedidelės patirties dirbant su vaikais. Labai svarbu nepasiduoti, tikėti savimi ir tuo, ką darai“, – tikina D. Savickas.
Šie mokslo metai Dariaus žmonai Aistei buvo pirmieji dirbant auklėtoja vaikų darželyje. Pasak ikimokyklinio ugdymo pedagogės, vienas sudėtingiausių iššūkių – vaikų adaptacijos laikotarpis. Tad auklėtojams tenka apsišarvuoti kantrybe, supratingumu, empatija, nes vaikams tai – naujas gyvenimo etapas. „Jiems sunku atsisveikinti su tėvais ir suprasti, kad darželis ir jame esančios mokytojos ir mokytojai taps jų antraisiais namais. Todėl mūsų, mokytojų, darbas ir yra sukurti tokią aplinką, kurioje vaikui būtų gera augti“, – sako A. Šumskaitė-Savickienė.
Svajonių mokykla su žaliosiomis zonomis
Tiek Darius, tiek Aistė – vieningos nuomonės dėl šiuolaikinio mokytojo paveikslo. „Pedagogas turi mylėti savo darbą, nes tik tada gali dalinti meilę vaikams ir džiaugtis kiekviena mokymosi proceso akimirka. Mokytojas į klasę negali žiūrėti kaip į fabriką, iš kurio gaunamas vienas ir toks pat produktas – kiekvieną mokinį turi matyti kaip unikalią asmenybę, kurią nukreips tinkama linkme, padės augti ir tobulėti. Taip, pradėjus pedagoginį darbą individualizuoti ir diferencijuoti ugdymo procesą sudėtinga, tačiau mokytojas negali nuleisti rankų ir pasiduoti“, – tikina D. ir A. Savickai.
Abu mokytojai pasvajoja apie mokyklą, kurioje būtų svarbus kiekvienas mokinys, jo individuali pažanga ir tobulėjimas. Darius pastebi, jog ateities mokykloje turėtų būti mažesnis vaikų skaičius grupėse, kad mokytojas galėtų skirti daugiau individualaus laiko moksleiviui. „Žinoma, mokykloje turi būti daugiau žaliųjų zonų, kur mokiniai galėtų bendrauti su draugais ir ilsėtis“, – teigia Aistė.
Gyvenimas – akimirka
Šiandien vis daugiau jaunų žmonių neskuba kurti šeimos, o koncentruojasi į karjerą. Darius ir Aistė, susituokę prieš metus, tikina: šeima jiems buvo svarbi visada. „Tikriausiai gyvenime svarbu surasti tokį žmogų, su kuriuo būtų gera, nejaustum gėdos, kuris tave palaikytų ir suprastų, kad be šio žmogaus neįsivaizduotum savo likusio gyvenimo. O kam laukti daug metų, kad galėtum būti kartu? Juk gyvenimas – tai tik akimirka, tad stengiamės jį gyventi taip, kad vėliau nereikėtų gailėtis“, – sako pedagogų šeima D. ir A. Savickai.
