– Papasakokite, kaip atsidūrėte JAV.

– Gyvenu čia jau 10 metų. Pirmą kartą atskridau į JAV, kai man buvo 20, o po metų grįžau visam laikui. Galima sakyti, kad JAV atsidūriau meilės vedina, nors niekada neplanavau palikti Lietuvos. O tuo labiau – išsikraustyti į JAV. Ši šalis atrodė tokia tolima vieta. Mes su tėveliais pakeliaudavome po Europą, bet nebuvo galimybių keliauti į JAV. Pasitaikius galimybei, apsilankiau pirmą kartą ir iškart įsimylėjau šią šalį. Žmonės čia pasirodė tokie draugiški, kitokie. Man Lietuva patiko dėl to, kad tai – mano šalis, aš ten užaugau, bet visada turėjau tokią nuojautą, kad nepritampu. Gal buvau per jautri, bet norėdavosi, kad žmonės truputį daugiau šypsotųsi. Pamenu, kai grįžau iš JAV, visiems pasakojau, kokie ten visi laimingi, kaip aš noriu ten būti. Ir svajonė išsipildė. Atsikrausčiau į Čikagą, gyvenau ten daug metų. Paskui pradėjome keliauti į Havajus, įsigijome būstą ir turėjome galimybę ten praleisti žiemas, kol vaikai nėjo į mokyklą. Galiausiai persikrausčiau. Dabar jau metus čia gyvenu.

– Ar dabar, po 10 metų, amerikiečiai vis dar atrodo nuolat besišypsantys ir laimingi? Ar vis dėlto ir ten yra savų bėdų?

Viena, ką jaučiu, kad net ir praėjus 10 metų, aš vis tiek esu imigrantė. Niekada nebūsiu viena iš jų. Angliškai visada kalbėsiu su akcentu, nors jis ir nėra toks stiprus, kaip tų žmonių, kurie atvyksta į JAV dar vyresni. Tai, kad esu iš svetur, išduoda ne tik mano akcentas, bet ir tai, kaip dėlioju sakinius, kaip reiškiu mintis. Amerikiečiai yra labai atsargūs, visur vartoja tokius žodelius kaip „prašau“, „atsiprašau“. O lietuviai paprastesni: „atnešk man šitą“, „paduok aną“. Nevynioja žodžių į vatą. Šis skirtumas labiau pasijautė po 10 metų, ir pradedu matyti tiek neigiamas, tiek teigiamas puses. Teigiama ta, kad aš visada galiu išsisukti, pasiteisindama tuo, jog esu atvykėlė. Jei jaučiu, kad kvailai ar nemandagiai pasirodžiau, visada nurašau, kad esu iš svetur, aš – ne vietinė. O dar, kalbant apie kultūrą, dabar matau didesnių skirtumų tarp valstijų. Tarkime, Čikagoje žmonės atrodo laimingesni nei Lietuvoje, bet ne tokie laimingi kaip Havajuose. Skirtumas tarp valstijų čia yra panašus kaip Europoje tarp valstybių. Be to, daug kas priklauso nuo to, kas yra tavo kaimynai. Man pradėjo patikti havajietiški kaimai, kur ponai negyvena, bet labai daug tokių žmonių, kurie galėtų gyventi kaip ponai, tik jie renkasi gyventi atokesnėse vietose ir tiesiog džiaugtis bendrijos jausmu, turėti mažiau, nei galėtų kitose valstijose, bet turėti tam tikrų vertybių, kurios su amžiumi tampa svarbesnės.

Ivette Ivens
Foto: Asmeninins albumas

– Kokius jums įpročius reikėjo pakeisti, norint prisitaikyti prie amerikietiško gyvenimo būdo?

– Manau, kad čia turėjau galimybę atsiskleisti. Yra labai jautrių žmonių, kurie čia vadinami highly sensitive person. Kai augau Lietuvoje, man daug dalykų atrodė per žiaurūs. Atrodė, kad turiu atitikti kažkokį standartą, kad būčiau vertinama. O čia aš sugebėjau atsiskleisti, ir tai, kad esu iš kitos šalies, gal net ir padėjo būti tuo, kuo noriu. Jei norėčiau šiandien nusiskusti galvą ir išsitatuiruoti veidą, galėčiau tą padaryti, ir niekas per daug nenustebtų. Tai yra vienas šios šalies privalumų – kas ką nori, tas tą daro. Čia nėra tokio standarto, koks žmogus, kokia mama, verslininkas ar menininkas turi būti. Dėl to čia – saviraiškos laisvė. Artimieji irgi nepastebėjo kokių nors didelių mano pokyčių. Draugai kaip tik sako, kad kokia buvau, tokia ir esu. Man tas patinka. Gal tai – priminimas, kad tiesiog persodinau save į kitokią dirvą ir galiu sau žydėti taip, kaip visada norėjau. Kas bus toliau, pažiūrėsime. Jei reikėtų dabar grįžti į Lietuvą, nemanau, kad man darytų spaudimą kokie nors reikalavimai ar standartai. Man mano pačios laimė ir gyvenimas svarbiau nei tai, ką kiti galvoja.

– Lietuvoje šiuo metu daugelis moterų susiduria su spaudimu, kad turi būti visuomet pasitempusi, auginti vaikus, daryti karjerą, rūpintis namų buitimi ir pan. Kaip yra JAV? Ar yra toks tobulos moters įvaizdis?

– Yra, nes JAV labai daug imigrantų, ir daugelis jų yra iš tų šalių, kurios turi tą įvaizdį. Kai kūriau savo projektus su mamytėmis, susipažinau su įvairaus tipo moterimis, tad galėjau padaryti savo mažą tyrimą, kokie yra žmonės, kaip elgiasi mamos, kaip jaučiasi, kokius gyvenimo sprendimus priėmė ir kas turėjo įtakos. Buvo labai įdomu. Ir jei imsime didžiąją dalį visuomenės, joje standartai neegzistuoja. Kita vertus, yra daug kultūrų ir jos visos – labai skirtingos, skirtingai auginami vaikai. Pavyzdžiui, tikros havajietės nesigėdija užvožti savo vaikui ir viešoje vietoje. Be abejo, ne visos. Bet JAV standartai žmogui ir standartai mamai specifiškai daugmaž vienodi – jei tu nebūsi malonus žmogus, nelabai ką ir gausi. Pasikėlimo čia yra mažiau.

Ivette Ivens
Foto: Asmeninins albumas

– O, kalbant apie moteris ir mamas, koks yra jūsų tobulos moters įvaizdis?

– Aš irgi turiu užsilikusių lietuviškų įsitikinimų. Jei, tarkime, fotografuoju Los Andžele, norėsiu atrodyti labai gerai. Pasirūpinsiu, kad prisitaikyčiau prie visų tenykščių madų, nes yra toks užsilikęs suvokimas, kad tai, kaip tu atrodai, reprezentuoja tai, ką esi pasiekęs, kaip savimi rūpiniesi, ir pan. Kai esu Havajuose jau nebežinau, kiek mėnesių, ypač kai tas karantinas, nesidariau nei pedikiūro, nei manikiūro, nekirpau ir plaukų galiukų, o ir makiažas čia man neegzistuoja. Nes nėra prieš ką pasirodyti. Man labai įdomu sekti tai, kas iš to, ką darau, yra dėl savęs, o kas – dėl kitų. Galų gale išvada viena: tai, ką darau dėl kitų, kartu yra ir dėl savęs, nes žinau, kad tokios yra žaidimo taisyklės. Mano pačios savivertės tai nenumuša. Tai – tarsi eitum susitikti su prezidentu. Juk elgtumeisi pagal visas etiketo normas. O šiaip ideali moteris man yra ta, kuri sugeba būti kaip karalienė. Tai reiškia, kad ji jaučia pusiausvyrą tarp tos nepriklausomos merginos, kuri gali visada už save sumokėti, pati užsidirbti ir nieko iš niekieno nereikalauti, ir tarp tos, kuriai patinka būti vedinai vyro karaliaus. Esu už savęs atradimą ir nebandau sukurti kažkokio standarto. Tegu moterys būna tokios, kokios nori būti. Nesu linkusi kritikuoti.

– Pakalbėkime apie darbus. JAV daugelis vadina galimybių šalimi. Kiek jums pačiai reikėjo įdėti pastangų, kad pasiektumėte to, ką norėjote? Ar iš tiesų taip paprasta prasimušti?

– Aš manau, kad taip. Viskas priklauso nuo tavo charakterio. Jei labai nori ir labai stengiesi, tai tikrai įmanoma. Man sunku tas galimybes lyginti su Lietuva, nes ten buvau dar per jauna, kad tikėčiau savo jėgomis. Nors visada turėjau kūrybinį potencialą, bet net nedrįsdavau pagalvoti, kad galėčiau kurti ką nors savo. Atrodė, kad tai – ne man. Atvykusi į JAV, žinojau, kad sulauksiu kritikos, bet gal kritika iš svetimų žmonių ne taip skaudina kaip iš savų. Kiek pažįstu čia žmonių, kurie daro, stengiasi ir nepasiduoda, jie visada pasiekia tai, ko nori. Viskas priklauso nuo savijautos, nuo charakterio, nuo užsispyrimo. Nors tai ir banaliai skamba, bet taip yra. To kartais nesupranta net patys amerikiečiai. Daugelis dergia savo šalį ir sako, kad tai – pati blogiausia valstybė, kad čia ir tas, ir anas negerai. Aš nelabai leidžiuosi į tokias diskusijas, nes man JAV išties yra galimybių šalis. Vietiniai gal tiesiog neturi kitokios patirties, kad tą suprastų.

Ivette Ivens
Foto: Asmeninins albumas

– Jūsų vienas žinomiausių projektų – knyga apie žindančias mamas. Kokia nuomonė vyrauja JAV apie žindymą, apie žindymą viešoje vietoje?

– Yra visokių nuomonių, bet tie, kurie garsiai rėkia, visada ras apie ką rėkti. Gali kritikuoti vaikų auklėjimą, žindymą. Man liūdna dėl to, nes jaunoms mamytėms, kaip aš, kurios dar nesupranta, kad gali daryti tai, ką nori, ir nusispjauti į tai, ką kiti sako, yra sunku. Tai gali sutrukdyti mamytei sekti savo intuicija ir instinktais. Nes man niekas nenurodė, kiek reikia žindyti. Aš išvis nežinojau, ar žindysiu. Pamenu, kai laukiausi pirmojo vaiko, pirkau buteliukus, ir man sesuo sako: „O kam tau jie reikalingi? Juk iš krūties maitinsi.“ Nebuvau apsiskaičiusi, man tiesiog sukilo instinktai. Žinojau, ką daryti. O šiaip Amerikoje priima žmones tokius, kokie jie yra. Jei mamytė nori žindyti atvirai – tebūnie. Būtų didelė nepagarba ir gėda, jei kas nors prieitų ir ką nors pasakytų žindyvei.

– Pati asmeniškai nebuvote susidūrusi su kokia nors tokia nemalonia situacija?

– Realiame gyvenime nebuvau, bet virtualiame – taip. Galima sakyti, kad tai buvo mano projekto „Žindančios Deivės“ pradžia. Viskas prasidėjo nuo to, kai įsidėjau nuotrauką, kur vienu metu žindau abu savo vaikučius. Man tai buvo labai gražu. Būtinai norėjau įamžinti. Tai įvyko prieš kokius 5 metus. Vos įkėliau nuotrauką, pasipylė įvairūs komentarai tiek iš lietuvių, tiek iš ne lietuvių. Jei kada ir vengiau savo tautiečių kritikos, tąkart gavau jos su kaupu. Galiausiai, užuot priėmusi asmeniškai, supratau, kad tai parodo, kokia yra visos visuomenės problema. Žindymas nėra ir neturėtų būti toks dalykas, dėl kurio reikia dievagotis. Man iškart kilo klausimas, ką galėčiau padaryti, kad pagerinčiau šią situaciją. Taip gimė mano projektas. Žiūrėdavau į tuos komentarus – kuo jie žiauresni būdavo, kuo labiau specifiški, mano kita nuotrauka būdavo dar stipresnė. Jei nenori, nežiūrėk, bet kadangi tu žiūri ir komentuoji, vadinasi, tau rūpi. Po kokio pusmečio ar metų atsirado daug daugiau sekėjų, o mano nuotraukos ir projektas pasklido per visą pasaulį. Daugelis mamyčių rašė man laiškus, dalijosi savo patirtimi. Pajutau tokią moterų jėgą.

Ivette Ivens
Foto: Asmeninins albumas

– Ar dar tęsiate šį projektą?

– Aš savo profesijos nekeičiu kas kelerius metus. Mano meninė raiška yra per vizualią kūrybą. Tai visada išliks mano aistra. Visada norėsiu įamžinti nėščias, žindančias, nes, visų pirma, tai yra labai paprasta. Ryšys jau yra, grožis yra, lieka užfiksuoti. Man labai lengvai viskas klojosi, visada tai darysiu, jei tik bus norinčių. Bet kartu noriu keisti save, atrasti naujų dalykų.

– Jūs pati auginate du sūnus, tiesa? Iki kokio amžiaus pati žindėte savo vaikus?

– Taip, mano vyresniajam dabar yra 8 metai, mažesniajam – 6. Vyresnįjį žindžiau iki kokių 5 metų. Kadangi tuo metu žindžiau ir mažesnįjį, tai ateidavo ir vyresnėlis. Tai nereiškia, kad visą dieną jį žindydavau, bet tiesiog kartais, kai pasimyluodavome, apsikabindavome. Mažiuko nusprendžiau iki tiek nežindyti, nes pajutau, kad jau man pakanka. Tai nėra mano standartas, kad visus savo vaikus žindysiu iki 5 metų, ir visos dabar taip turėtų elgtis. Viskas gerai, jei ir išvis nežindai. Mamytė turi pasirinkti tai, kas jai geriausia, nes laiminga mama – laimingi vaikai.

– Gana anksti susilaukėte vaikų. Kaip tai priėmė aplinkiniai?

– Taip. Pirmą savo sūnų gimdžiau ligoninėje, o antrą – namuose. Esu žema, atrodau jaunesnė, nei esu, o kai man buvo 21-eri metai, išvis atrodžiau kaip vaikas. Pamenu, kamavausi dėl sąrėmių ir girdžiu, kaip seselės tarpusavyje kalbasi: „Vargšelė, tokia jauna gimdo.“ Bet aš nuo 14 metų taip stipriai norėjau būti mamyte, kad net nejuokinga buvo. Viena iš priežasčių – buvo noras patirti meilę vaikui, atrodė, kad tai yra mano, kaip moters, pašaukimas. Kitas priežastis – manęs tėvai susilaukė labai vėlai. Mamytei buvo 45-eri, tėčiui – apie 50. Aš norėjau, kad tėveliai nugyventų ir pamatytų savo anūkus. Visada sakiau, kad 21-erių aš jau turėsiu vaikų. Taip ir atsitiko.

– Kaip auklėjate vaikus? Labiau lietuviškai ar amerikietiškai?

– Gal savaip. Amerikietiškai neišeitų. Gal norėtųsi daugiau lietuvių kalbos vartoti. Nes kai vaikai pradėjo eiti į mokyklą, lietuvių kalba liko užmarštyje. Žinau, kad jei turiu jiems pasakyti ką nors rimto, turiu sakyti angliškai, nes lietuviškai nesupras. Tada apima toks siutas, kodėl turiu laužyti liežuvį, kai noriu ką nors pasakyti savo vaikams. O dėl auklėjimo – kiek įmanoma, propaguoju tą prieraišųjį auklėjimą. Aišku, dabar jie jau didesni, todėl sunkiau išeina. Mano vaikai – tokie tikri berniukai, daug kariauja tarpusavyje, ne visada pavyksta išlikti ta ramia Marija Terese. Bet aš supratau vieną dalyką – kai augini vaikus, prisidedi ne tik prie jų gyvenimo, bet ir prie viso pasaulio, prie to, koks jis bus ateityje. Yra daug pavyzdžių, kai, tarkime, tėvai buvo labai kritiški, labai rėkdavo ant savo vaikų, todėl šie užaugę išsirinko panašų vyrą arba žmoną, nes jie taip supranta meilę. Tai – toks užburtas ratas. Man atrodo, dabar labai daug žmonių po truputį atsipeikėja ir supranta, kas yra jų atsakomybė. Mano atsakomybė yra išleisti vaikus į pasaulį ir žinoti, kad jie darys įtaką, jog kas nors keistųsi į gerą.

– Minėjote, kad antras jūsų gimdymas buvo namuose. Kaip viskas praėjo? Lietuvoje toks gimdymo būdas tik prieš porą metų įteisintas.

– Kaip jau sakiau, labai anksti ėmiau laukti vaikučių ir gimdymo. Maniau, kad viskas bus stebuklinga. Bet gimdyti ligoninėje man nepatiko. Neleido gulėti taip, kaip aš norėjau, neleido atsigerti vandens, pripumpavo vaistų, iškart paėmė vaikelį. Man atrodė, kad viskas turėtų būti kitaip. Iškart pasakiau, kad dar turėsiu vaikų ir gimdysiu kitaip. Antrą vaiką iškart planavau gimdyti namie, čia dėl to problemų nebūna. Viskas praėjo labai greitai. Nuo sąrėmių pradžios iki tol, kol sūpavau vaikelį ant rankų, praėjo valanda. Tai buvo nuostabu, pajaučiau savo, kaip moters ir motinos, galią. Kiekviena gimdymo istorija yra savotiškai stebuklinga. Ar kitą kartą vėl rinkčiausi tą patį? Nežinau! Bet labai džiaugiuosi, kad savo gyvenimo knygoje turiu šią pastraipą.