– Kodėl nusprendėte rašyti tinklaraštį?
– Tinklaraštyje dalinuosi savo patirtimi ir įgytomis žiniomis apie nuolatinį maitinimą nutrauktu mamos pienu. Kai man buvo sunkus metas – teigiamai nuteikiančios ir motyvuojančios informacijos beveik neradau, tad po 9 mėnesių didelio darbo su savimi, savo kūnu, su savo aplinka – nutariau pasidalinti patirtimi, išgyvenimais bei palaikyti tokioje ar panašioje situacijoje esančias ar būsimas mamas, motyvuoti ir dalintis patarimais, kurie man padėjo siekti tikslo.
– Kaip ruošėtės būsimam vaikučiui? Ar tas pasiruošimas padėjo?
– Nėštumo metu skaičiau daug literatūros įvairiais nėštumo bei vaiko priežiūros klausimais. Norėjosi kiek įmanoma daugiau žinoti ir stengtis tai pritaikyti savo praktikoje, gimus dukrytei. Dėl to atsirado vizija, ką ir kaip darysiu bei kokia mama būsiu. Nesumeluosiu rašydama, jog kaip ir didžioji dalis besilaukiančių moterų – svajojau ir planavau, kaip viskas bus tobula. Nuo pat gyvybės užsimezgimo man buvo aišku – savo kūdikiui suteiksiu viską, kas jam geriausia – todėl labai natūraliai gimė didžiulis noras žindyti savo mažylę. Buvau keliuose žindymo kursuose, skaičiau K. Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas nepakeičiamas kaip motinos meilė", G. Nylander „Maitinimo krūtimi ABC" ir jau tvirtai tikėjau, kad „čia ir dabar galiu tai padaryti"! Tikriausiai tarp mamų jau tapusi klasika – nusivylimas, kai tos svajonės nesipildo.
– Kokie mitai sugriuvo, susilaukus vaiko?
– Pagimdžiusi dukrytę pastebėjau, kad viskas vyksta ne pagal knygas. Jau grįžus iš ligoninės, vos tik pasirodė pienas – susidūriau su dideliais žindymo sunkumais. Kreipiausi pagalbos į specialistus, dėjau daug darbo ir pastangų, bet pačiai žindyti taip ir nepavyko dėl fiziologinių priežasčių. Didžiulis noras maitinti savo pienu skatino domėtis alternatyva ir kiek įmanoma ilgiau juo maitinti mažylę.
– Minėjote, kad sunkumai buvo žindant, kokie sunkumai?
– Ligoninėje man atrodė, kad viskas čia gerai. Dukrytė bandė žįsti, tačiau labai sunkiai jai sekėsi. Nerimauti pagrindo nemačiau, nes juk viskas nauja, ji dar tik mokosi. Stengiausi kuo dažniau glausti prie krūtinės ir padėti jai mokytis. Grįžę namo su vyru apsidžiaugėme – atsirado pienas, ir kaip stipriai „teka!“. O tada prasidėjo dar didesni sunkumai. Dukrytė pradėjo atsisakyti krūties. Vos tik bandydavo žįsti – nesuvaldomai tekėdavo pienas ir ji atsitraukdavo. Sunerimau, kad kažkas ne taip, kad viskas, ką žinojau, neveikia, man nepavyksta jos pamaitinti ir mano mažylė yra alkana ir irzli, dėl ko dar labiau nebepavyksta jos glausti prie krūties.
– Ar padėjo ligoninės personalas dėl žindymo?
– Nežinau kaip švelniau pasakyti. Ne tik nepadėjo, bet dar ir bandė įtikinti, jog neturiu priešpienio ir tikriausiai neturėsiu pieno! Iš karto po gimdymo grubiai „pamaigė“ krūtinę ir pasakė „speneliai nepalankūs žindymui, o ir priešpienio taip pat nėra“. Į palatą man vis nešdavo pieno mišinius ir gąsdino, jei jų neduosiu savo dukrytei – atsidursime reanimacijoje.
– Kaip dėl to jautėtės psichologiškai?
– Aš žinojau, jog priešpienis yra (jau rodėsi jis nuo 7 nėštumo mėnesio), turėjau nemažai žinių apie priešpienio naudą, apie pieno atsiradimą ir gamybą, tad nesureikšminau to, ką sako, žinojau, kad aš galiu maitinti! Teko pakovoti už save ir savo dukrytę. Visus neštus pieno mišinius pyliau į kriauklę ir toliau glaudžiau mažylę prie krūtinės, norėdama ją pamaitinti ir skatinti pieno atsiradimą. Be abejo – toks personalo elgesys manęs nedžiugino ir pasitikėjimo nesuteikė, tačiau stengiausi laikytis tvirtai.
– Apie žindymą Lietuvoje, panašu, kad kiekvienas turi savo nuomonę. Su kokia aplinkinių nuomone susidūrėte jūs?
– Ne paslaptis, kad vyresnio amžiaus moterys turi mažiau žinių šiuo klausimu (natūralu, nes anksčiau natūralaus žindymo niekas taip neskatino) ir turi susiformavusios savo nuomonę šiuo klausimu, kuri nėra motyvuojanti, nusprendus žindyti. Dėl to iš dalies suprantu, kodėl ligoninės personalas taip elgėsi.
– Kokių priemonių tada ėmėtės?
– Iš naujo atsiverčiau visas skaitytas knygas ir ieškojau įvairių žindymo pozų, maniau, kad galbūt nesugebu tinkamai paduoti krūties. Deja, nepadėjo niekas. Kadangi mažylė niekaip nesugebėjo žįsti, o iš ligoninės grįžome su 2740 g sveriančiu kūdikiu – teko veikti kuo greičiau, nes daugiau svorio negalėjome netekti. Pradėjau nusitraukinėti pieną pientraukio pagalba tam, kad jo kiekis nemažėtų ir maitinau mažylę per spec. taurelę. Kreipiausi į žindymo konsultantę, kurios seminarą išklausiau, pagalbos.
– Kiek padėjo žindymo specialistė?
– Vargome visas dvi valandas, bandant rasti patogesnę pozą, bandant pakoreguoti fiziologinius aspektus, keliančius problemas žindymui. Deja, per visą tą laiką niekaip nepavyko pamaitinti mažylės. Teko priimti sprendimą nusitraukinėti pieną, maitinti nutrauktu ir vis bandyti įsiūlyti krūtinę dukrytei, kai bus geresnės nuotaikos.
– Ar viskas galiausiai atsistojo į savo vietas?
– Deja, kad ir kaip stengiausi – niekaip mažylei krūtinės neįsiūliau. Pradėjau domėtis apie maitinimą nutrauktu pienu ir susidūriau su kita problema – pozityvių patirčių beveik neradau, o knygose aprašomas trumpalaikis toks maitinimo būdas. Visur vienas ir tas pats – „jei maitinsite nutrauktu pienu – po kelių mėnesių pieno kiekis pradės mažėti ir galiausiai dings“. Prognozės daug kur buvo 2-4 mėnesiai, ne daugiau tokiu būdu išmaitinti. Prie visos tos puokštės prisidėjo ir aplinkinių pritarimai „tikrai taip, jei nusitraukinėsi – trumpai labai išmaitinsi“; „ar dar užtenka pieno, nemažėja“ ir pan. Žodžiu – visur aplink spaudimas ir neigiamas nuteikimas. Esu labai dėkinga savo vyrui, kuris manimi tikėjo, kai aš sakiau: „Aš visiems įrodysiu, kad sugebėsiu tokiu būdu išmaitinti mažylę mažiausiai vienerius metus!”, visada palaikė, motyvavo nepasiduoti ir tikėti savimi. Šiuo metu dukrytei 9 mėnesiai, o pieno turiu tiek, kad išmaitinčiau dar vieną vaikutį, o jei reiktų – „pasigaminčiau“ ir visiems trims! Dabar aš jau pripratus prie pieno nusitraukimo proceso, man tai nekelia visiškai jokių sunkumų – traukiuosi visur: mašinoje, gamtoje, viešbutyje, draugų namuose – visur kur tik pati esu ir neriboju savo buvimo. Tai natūralus procesas, kaip ir maitinimas iš krūties, tik reikalaujantis šiek tiek daugiau darbo, prie kurio tikrai priprantama. Išmokau pamažinti arba padidinti pieno gamybą pagal vaiko poreikius, todėl šiandien drąsiai sakau – mano vaikui užtenka pieno, aš vis dar maitinu pati ir maitinsiu mažiausiai iki vienerių metų (tikėtina, kad dar ilgiau), aš jau 9 mėnesius maitinu nutrauktu pienu ir maitinsiu kiek tik netingėsiu.
– Kaip ėmė augti dukrytės svoris?
– Pradėjus maitinti nutrauktu pienu – mažylė per mėnesį priaugo 1,5 kg, o per antrą pasivijo savo bendraamžius!
– Ar pasikeitė jos nuotaika?
– Patį pirmą kartą, kai gavo nutraukto mano pienelio iš buteliuko – vaikas kardinaliai pasikeitė. Tapo rami – nebeturėjome nei vienos bemiegės nakties (iki šiol tokios neturėjome!)
– Ar po to dar bandėte duoti žįsti?
– Visada kirbėjo noras, kad pradėtų žįsti ir nebereiktų nusitraukinėti pieno. Bandydavau duoti dažnai, porą kartų net kelias minutes žindė (kai jai buvo jau 6 mėnesiai), tačiau tokia laimė kaip atsirasdavo iš giedro dangaus – taip ir dingdavo. Šiandien nebegalvoju, kas būtų, jeigu būtų. Kartais, kai bandydavau įsiūlyti žįsti – savęs paklausdavau, kažin, iš tikro jai, ar visgi man to labiau reikia? Dabar sakau – dukrytė pati pasirinko savo maitinimosi būdą ir aš negaliu būti savanaudė imdamasi drastiškų priemonių, bandydama tai pakeisti. Dabar mes pripratome ir mums yra tobula taip, kaip yra.
– Ką patartumėte kitoms mamoms, susidūrusioms su panašiomis bėdomis?
– Visų pirma – tikėti savimi. Nestatyti savęs į rėmus ir nesistengti kažkam įtikti. Dabar labai madingas žindymas krūtimi. Paskaičius įvairiuose forumuose komentarus, dažnai darosi koktu nuo perdėto fanatizmo. Mamos tikriausiai galėtų viena kitai gerkles perkąsti, kai kalba eina apie žindymą krūtimi. Todėl natūralu, kad susidūrus su panašiomis bėdomis kaip mano atveju – apima panika ir bijai apie tai garsiai kalbėti. Nebijokite! Kreipkitės pagalbos į specialistus, o jei ta pagalba nepadeda (nes tikrai ne visada įmanoma ką nors pakeisti) – visada turime kelis pasirinkimus. Vienas jų – maitinimas mamos pieneliu tik su pientraukio pagalba. Ir nieko čia baisaus ar sudėtingo, tereikia savimi tikėti, pasitikėti savo kūnu, šiek tiek pasistengti ir turėsite puikų rezultatą, kuriuo nustebinsite aplinkinius ir galėsite savimi didžiuotis! MAMOS GALI!
