Nors kelionės po pasaulį laikinai sustojo, bendruomenė Keliaujančios mamos nestokoja gal ir nelabai linksmų šiuo metu, bet įtraukiančių istorijų iš viso pasaulio. Šįkart gyvai iš Tailando dalinamės klaipėdiečių Gintarės ir Danieliaus šeimos, neplanuotai likusios karantinuotis nedidelėje Koh-Kood saloje su vaikais, istorija.

Tai kaip gi tas gyvenimas, karantine, Tailande, saloje, kurioje užstrigome-Koh Kood.

Nusprendžiau parašyti iš savo prizmės, nes kol kas visiems atrodo, kad esam rojuje.

Tikrai taip, tai rojaus kampelis ir nėra kitos tokios vietos žemėje. Bet, kaip visada, yra dvi medalio pusės (viena: čia karšta, graži gamta, čiulba paukščiai, šnibžda cikados, ošia jūra, visi įdegę, šypsosi ir daug skanaus-spalvoto maisto, vaisių skonių tokių, kokių gyvenime nerasi su kuo palyginti), bet yra ir kita medalio pusė ir šiame, apie kurią ir noriu papasakoti.

Man labai apmaudu, kai žmonės nežino situacijos ir tau nuolat kartoja: ko jūs čia verkiate, gi daug kas norėtų dabar pasikeisti su jumis vietomis.

Jums daugelis įstrigėlių čia galėtų paprieštarauti.

Lietuvių šeima Tailande
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Dėl ko drąsiai tai sakau, ogi todėl, kad mes bendraujame su nemažai žmonių saloje ir dauguma sako vieną ir tą patį: dabar čia būti kančia. Geriau namie karantinuotis ir įkvėpti vėsaus oro. Geriau apsirengti šiltai ir pabūti gamtoje, nei čia neapsirengus, baisiausiai ištisai prakaituoti ir negalėti naudotis visomis salos privilegijomis ne sezono metu, kaip tai gali pvz. daryti nuo lapkričio iki kovo.

Bet nuo pradžių.

Tai štai, atšaukė mūsų pirmą, 31-os dienos skrydį, nors prieš tai dar mus ir perkėlė į šią datą.
Pirmą kartą mus perkėlė jau kovo 10, kai karantino Lietuvoje dar nebuvo, o mes jau pradėjome domėtis galimybėmis grįžti namo ankščiau, antrą kartą tai įvyko 20 kovo... nusivylimas. Jau nusprendėme pirkti URM spec. skrydį, nes pamatėme, kas vyksta, kaip žmonės pradėjo strigti, o mūsų skrydžiai vis pradėjo persikelti į toliau. Taigi tuo metu spec. skrydžio kaina 1000 € žmogui, atrodo jau nepigu, tačiau kai mums ateina atsakymas vėl, kad nebeišskrisime su Turkish airlines linijomis, nusprendžiame tiek to, perkame, bet kaina specialaus užsakomojo skrydžio jau patampa 2500 € žmogui, nes ekonominė klasė jau buvo visa užpildyta. Ar jūs suprantate, kad tai 10000 € už mus 4? Kai parašiau į URM, kad nejaugi ir už vaikus kaina tokia? Man buvo atsakyta, jog pigiau bus, jei sėdės ant rankų vaikas. Vaikas ant rankų? Skrendant? Man buvo pasakyta, tiksliau rekomenduojama, pinigus susirasti ir prašyti giminių ir draugų, kad padėtų.

Žodžiu – liekame, nes nei mes, nei tėvai, nei artimieji, tokiais pinigais nedisponuoja. Taigi tuomet sekė kita problema – vizos. Jos tiesiog baigėsi, gi planavome čia būti kitą laiką. Susirenkame visą mantą ir dokumentus ir mauname į žemyninę dalį, nes... nuo kitos dienos sala uždaroma – karantinas.

Vargais negalais spėjome pasidaryti dokumentus, už ką esame labai dėkingi vienam tailandiečiui iš salos, jisai mus visą laiką vežiojo ir visur lydėjo ir net pargabeno per audringą jūrą namo... (pati baisiausia kelionė kateriu per didžiules bangas). Svarbu grįžome atgal į salą sveiki ir aš su visiškai ištuštintu skrandžiu.

Lietuvių šeima Tailande
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kaip atrodė sala tuo metu? Užsidarė parduotuvės, išskyrus vaistinės ir maisto, kuriose ir taip nebūdavo ko pirkti, masažinės, kirpyklos ir mini rūbų parduotuvikės. Pradėjo viskas tuštėti, rezortai užsidarė, žmonių saloje kaip po zombių invazijos, vos vienas kitas. Naujų veidu tolygu nuliui. Išėjo įstatymas dėl privalomų kaukių, pirštinių, komendanto valandos ir jokio alkoholio vartojimo, jokių susibūrimų. Na karantinas – tai karantinas. Kaip visur – visose šalyse.

Viskas kaip ir būtų gerai, bet pradėjo darytis super karšta, o su karščiu ir rezortų uždarymu pradėjo nebepurkšti spec. priemonėmis paplūdimių nuo smėlio blusų. Taigi pliažai patapo smėlio blusų maitinimo ferma, įkandimus mes prilyginame vėjaraupių niežuliui, kai nebegali savęs kontroliuoti, kiekvienas iškasymas negyja, jis tiesiog puliuoja, nes karšta ir drėgna.

Kaip nuo jų apsisaugoti? Niekaip, purškalų ir tepalų nuo jų nėra. Taigi vienas būdas tik sėdėti vandenyje. Bet, dingus žmonėms, gamta pradėjo taip pat atsigauti – įlipimas į vandenį patapo iššūkiu. Rajos, morenos, medūzos, krabai sugrįžo į paplūdimius. Todėl prie jūros einame rečiau, nors nesveikas karštis... Ką reiškia nesveikas? Kai 31 laipsnis naktį ir be oro kondicionieriaus, su drėgme, kaip į lovą vandens įpylė. Mes kaip mes, bet vaikai... suėsti smėlio blusų, moskitų ir su pastovia prakaitine, kuri baisiausiai graužia visą kūną.

Lietuvių šeima Tailande
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tad jei tik tai... Prie viso šito gėrio, visą mėnesį pas mus kova dėl maisto paieškų, kuris atvežamas į salą pastrigusiems žmonėms vieną kartą per savaitę. Kai atveža, eilė kaip su talonais, atstovi, nori kiaušinių nusipirkti, sako „sorry – rezervuota“. Visi kiaušiniai – rezervuoti, duona svajonėse, barai uždaryti... o ten kur dar galėjome, pvz., pasiimti išsinešimui, jie taip pat užsidarė, nes kažkas paskundė. Nuvažiavus į žvejų kaimelį nusipirkti žuvies, į tave žiūri kaip į potencialų viruso nešiotoją, nes esi ne vietinis.

Ką reiškia čia „ne sezonas“ – lietus ir karštis, taigi lietus... po lietaus išlenda ir visa pavojingiausia salos flora fauna. Visų pirma – pats lietus, nesulyginamas su niekuo. Tokių Lietuvoje tiesiog nėra. Dideli ir stambūs lašai krenta labai stipriai. Važiuoti negali ne dėl to, kad stipriai lyja, o dėl to, kad labai pavojinga. Saloje mašinos paprastas žmogus neturi, o ir pirkti tau niekas neleis, nebent turi savo verslą ir esi vietinis. Per lietų sėdime namie, dar būna, kad elektrą išjungia. O kas tada dedasi? Išlenda ir atsigauna visa vietinė flora ir fauna. Šiaip normaliai mūsų palėpėje gyvena varnėnai su mažyliais, voverės, kurios tik išjungus šviesą ir sugulus, bando prasigraužti skylę į vidų bei fainuoliai gekonai su kitų rūšių driežais. Be to, jau kokius du mėnesius kariaujame su skruzdėlėmis.

Į mūsų namus ateina ir daug neprašytų svečių... šimtakojai žudikai – taip jie vadinasi google, jų įkandimas vadinamas pačiu skaudžiausiu pasaulyje, nesveiko dydžio vorai (jie šiaip pareina, bet per lietų lenda iš visų galų) šikšnosparniai, gyvatės, ačiū Dievui ne namie (su vaikais jau užsirovėme ant 5 metrų karališkos kobros. Nemeluojame, buvo per dvi kelio juostas išsitempus), varanai, kukaračios, na ir jau trys skorpionai. Naktimis be apšvietimo koją tikrai baisu kelti, nes jie, pamatę žmogų, tiesiog nustoja judėti ir laukia, ir, neduok Dieve, tu ant jo užlipsi ar šalia padėsi koją.

Lietuvių šeima Tailande
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Keliamės kasdien labai anksti, ir iš namų stengiamės išjudėti jau prieš 9-ias. 6-ą ryto aš pasportuoju, iš vakaro jau susipjaustau visas daržoves ir pasiruošiu rytojaus patiekalo gaminimui. Kodėl? Nes pirtyje gaminti, patikėkite, ne taip smagu. Paskutiniu metu stengiamės į pliažus atvažiuoti ir pabūti maksimaliai trumpai, kad nespėtų sugraužti. Panardome, pamedžiojame žuvies arba būname prie krioklio, kur nėra ypač saugu su tokio amžiaus vaikais, bet vanduo bent jau vėsesnis negu jūroje ir ten saulė nepleškina. Didžiausias džiaugsmas – tarzankė, kurią mūsų tėtis paturbino, o Lukas ten kaip tikras Maugliukas duodasi.

Su viskuo būtų įmanoma susigyventi ir gyventi susitvarkius, jeigu kojos nuolat nepakištų oro linijos. Pasakytų tiesiai šviesiai, sėdėkite ramiai, skraidys viskas nuo birželio, o ne kas dvi savaites suteiktų naują viltį, o po to vėl atšauktų skrydį. Esame laimingi, nes esame visi kartu, esame kaip fantastiškas ketvirtukas, kuris kiaurą parą drauge, eina jau šeštas mėnuo. Visi vietiniai vieni kitiems padedame. Kas ką moka ir gali. Aš kaskart vaišinu skanėstais ir kokiais pietumis ar vakariene, viena vokietė gamina naminį jogurtą, kažkas kažką užsako dideliais kiekiais, treti važiuoja patys į žemyną, su visokiais leidimais ir už tą patį pasisiūlo kažką atvežti. Ir tai nuostabu, nes susidarė tokia lyg ir nedidelė draugiška užsieniečių bendruomenė. Kai kažkas negaluoja – kreipiasi į mane, nes į ligoninę nesinori.

Lietuvių šeima Tailande
Foto: Kristina Sereikaitė

Kas 10-15 dienų, mus vėl maitina pažadais dėl grįžimo namo ir mums vėl atšaukia skrydį ir pažada naują... Vėl susidedi viską, ištuštini visą šaldytuvą, maisto lieka tik kelionei. Susiverži diržus, vėl vaikams pasakoji, kaip reikės namo važiuoti su kaukėmis, su apsaugomis, su pirštinėmis... ir bac! STOP!!! ŽINOTE KĄ?—ATŠAUKĖ JŪSŲ SKRYDĮ. VĖL!

Sakysite, kad tai, ką aš papasakojau, vieni juokai? Gal... gal sėdint savo namuose, kur tavęs niekas nekanda ir tau nevarva prakaitas per akis... kol pats nesusiduri, taip ir atrodys...

Labai džiaugiuosi, kad bent mūsų iš čia dar niekas neišmeta, nes kai kalba eina apie pinigus, jokių nuolaidų, nesvarbu, kad karantinas, moki visą sumą už nuomą. Dar čia pragyventi (saloje kainos kaip Lietuvoje, tik pieno produktų kainos 5 kartus didesnės) būtų nieko, bet namie verslas taip pat stovi, o už namus mokėti reikia.

Tai tiek... tiesiog labai pasiilgome namų ir artimųjų. Linkiu visiems pastrigėliams kaip nors grįžti, nes mūsų draugų užstrigusių po visą pasaulį labai daug. Stiprybės, kantrybės ir supratingumo visiems...

Keliaujančios mamos (IG @keliaujancios_mamos) – didžiausia keliautojų su vaikais BENDRUOMENĖ internete jungianti jau virš 40 tūkst. keliautojų su vaikais. Dabar ir specialioje Facebook grupėje skirtoje kelionėms ir atradimams Lietuvoje @Kelionės su vaikais – poilsis, pramogos ir įdomybės!