– Karantinas tęsiasi jau du mėnesius. Kokiomis nuotaikomis jį sutikote ir kokios nuotaikos vyrauja šiandien? Kaip prasidėjo karantinas ir kaip yra dabar?
– Kai tik prasidėjo, vaikai šį iššūkį sutiko su džiaugsmu. Jiems tai buvo netikėtos atostogos. Po to prasidėjo nuotolinis mokymasis. Visi kartu buvome namie, tad vaikams buvo daugiau džiaugsmo nei rūpesčio, nors mes suaugusieji supratome situacijos rimtumą ir tai, kaip viskas gali būti. Šiaip esame labai veiklūs ir esame įpratę būti kartu. Žinoma, bėgant laikui vaikai suprato, kad tai ne atostogos, kad negalime aplankyti močiutės, kurią tik vieną turime, tetų negalime aplankyti. Vaikams kilo klausimų, kaip čia bus, ar viskas gerai bus močiutei, ar nesusirgs. Tekdavo apie tai pasikalbėti.
– Kai prasidėjo mokslai, ar sklandžiai pavyko įvažiuoti į tą rutiną?
– Galvojau, kaip čia bus, kaip dalinsimės patalpomis ir laiku, bet viskas pavyko pakankamai sklandžiai, labai nustebau, kad vaikai gerai gaudėsi technologijose ir savarankiškai sugebėjo susigaudyti. Tik truputį reikėjo padėti. Paskui patys susirašė grafikus, kada kam prisijungti, ką daryti, nes per tas dvi savaites jau tikrai buvo pailsėję, buvo radę laiko savo mėgstamom veikloms, kurioms anksčiau laiko neužtekdavo. Ir darželinukams tos veiklos netrūko. Jiems auklėtojos irgi siunčia užduotėles, būna susitikimai per "Zoom". Gal su jais taip kruopščiai nedalyvaujame, bet užduotėles darome. Buities, žinoma, man padaugėjo, ir kaip kiti sako, kad atsirado laiko tvarkymuisi, tai man tikrai ne. Nes gaminimo daugiau, užkandžiavimų daugiau. Ta diena labai greitai prabėga. Geriausiu atveju spėjame padaryti tai, ką reikia padaryti, pasportuoti ir viskas. Bet laiko sau dabar yra daug mažiau nei anksčiau. Bet smagu žiūrėti į vaikus iš šalies, kaip jie bendrauja su mokytojomis, kaip jie jaučia atsakomybę, pareigą. Matai tą vaiką visai kitaip, ar jis mandagiai bendrauja, ar moka paklausti, ko paprastai negirdi ir nematai.
– Kažką naujo apie vaikus sužinojote?
– Taip. Iš arčiau pamatau, kokios tos pamokos, kokios programos. Nes septintokei gal tėtis dar ir gali padėti su matematika, o aš jau sunkiau. Galiu tik iš šalies žiūrėti. Draugų, žinoma, ilgesys atsirado. Bet mūsų vyriausia dukra yra paauglė, ji turi savo mėgstamos veiklos, susiskambina su draugais. O berniukai žaidžia tarpusavyje. Tai yra mūsų didelės šeimos privalumas karantino metu.
– O kaip pati rutina, ar leidžiate daugiau pamiegoti darbo dienomis, ar filmukų daugiau pasižiūrėti?
– Mes ir anksčiau gana lanksčiai žiūrėdavome į visa tai. Dėl miego, visi dabar pamiegame ilgiau ir tai nėra blogai, įtampos nėra, kad labai skubiai reikia keltis ir ruoštis. Bet kokiu atveju visi atsikelia be jokių žadintuvų. Filmukų žiūri tiek, kiek ir žiūrėdavo, tik „Įdomiąsias pamokas“ dar pažiūri. Tai tik tiek daugiau. Daugiau valgome naminio maisto, sveikesnių užkandžių, ko anksčiau nebūdavo. Išėjimų į lauką yra mažiau. Nes gyvename bute, penktame aukšte ir kol žaidimų aikštelės buvo uždarytos, buvo tikrai sunku išbėgti. Nebent savaitgaliais.
– Keturi vaikai, būna situacijų, kai vaikai įsidūksta, turite kokį patikrintą receptą, kaip nuraminti mažuosius?
– Dūkimo visada buvo ir daug. Todėl labai ačiū kaimynams visų šeimų su vaikais vardu, kantriems kaimynams, kurie yra po mumis, nes jie girdi tą trepsėjimą ir dundėjimą. Nes kad ir kaip prašytume ramiau, jie vis tiek nevaikšto ramiai. Vienintelis būdas nuraminti yra kviesti veiklai kartu. Tai yra arba žaisti kokius nors stalo žaidimus, arba gaminti kartu. Arba tariamės: jei dabar sesei pamoka ir negalima triukšmauti, susiraskime visi savo veiklas, pasiskirsto, kas prie vieno stalo, kas prie kito. O tokių susipykimų visada pasitaiko, o dabar gal net ir mažiau. Geriau pamiega, galbūt sveikiau pavalgo, jaučia visada vienas kito ritmą. Negrįžta pavargę, tos ramybės stengiamės suteikti. Tėvams tyla belieka tik tada, kai vaikai užmiega.
– Kurio amžiaus vaikams sunkiausia yra šiuo laikotarpiu?
– Čia gal viskas priklauso nuo vaikų, ar jie intravertai, ar ekstravertai. Mūsų šeimoje, matyt, sunkiausia yra trečiokui. Jis yra labai energingas ir jam mokytis mokykloje yra lengviau nei namie, nes yra aiški riba – mokykloje mokaisi, namuose – žaidi. Darželinukams yra labai gerai prie mamos, nors ir jie pakalba, kaip pasiilgo draugų, pažiūri nuotraukas. Visi sako, kad paaugliams yra sunkiau. Bet nuo vaiko priklauso.
– Kaip jūs pati, ar dirbate iš namų? Ar tenka derinti darbą ir vaikų priežiūrą?
– Mano darbo buvo sumažėję, karantinas mano veiklas pristabdė, bet vis tiek buvo reikalų. Tenka derinti visame šitame šurmulyje darbą ir kitas veiklas: savanorystė, dalyvavimas inovacijų sprinte. Žinoma, rasti tų ramių akimirkų sunku, kad ir kompiuteris būtų laisvas ir ramu būtų. Vyras padeda, kad galėčiau savo darbus bent minimaliai padaryti. Bet šiaip labai mažai.
– Ko išmokote šiuo laikotarpiu?
– Visi įsisavinome daug įvairių naujų technologijų, ko nenaudojome ir nemokėjome. O viso kito mokomės iki šiol, kaip tą dieną praleisti vertingai, kaip sugebėti ir džiaugtis, ir kad laikas bet kaip nepraeitų. Žaidimų lauke atradome, net supratome, kad ir vaikų gimtadienius galime atšvęsti. Buvo dviejų mūsų vaikų gimtadieniai. Per vieną virtualiai su draugais susitikome ir sudainavome "Su gimimo diena". Kitam vaikui vaizdo sveikinimus atsiuntė. Paskui miške žaidėme su kita šeima. Vieni ėjo priekyje ir palikdavo nuorodas, o mes iš paskos. Mes nesusitikome, bet jautėme bendrystę.
– Ar planuoja vaikai grįžti nuo pirmadienio į darželį?
– Dar atsargiai žiūrime, nes nėra labai aišku, kaip viskas bus. Nežinia, ar bus savos auklėtojos, savi vaikai. O ir mokyklos dar neatsidarys. Tai lauksime ir žiūrėsime.
