– Papasakokite daugiau apie projektą?
– Pirma idėja buvo daryti vaizdo įrašus apie šeimas arba vieną iš šeimos narių, kurio verslą palietė karantinas. Planavau kalbinti tik tuos, kurie turėjo savo verslą, o pandemija viską sugriovė. Bet kai pradėjome, atsirado ir kitų istorijų. Pavyzdžiui, neseniai išleidome pasakojimą apie šeimą, kuriai ką tik gimė dvynukai. Tai nieko bendro neturi su verslu. Pasakojome, kaip vyko pats gimdymas, kaip jautėsi tėtis, kaip mama. Daug istorijų yra apie žinomus žmones: Ali ir Patriciją Gadžijevus, Laurą Vagonę, Jolantą Leonavičiūtę, bet turime ir paprastų žmonių istorijas. Tarkime, vienas pasakojimas apie gėlių pardavėją, kurios verslas subliuško per vieną dieną. Dar kalbiname kunigą Algirdą Toliatą, nes pastebėjome, kad ir kiti kunigai per internetą daro mišias.
– Kiek istorijų bus iš viso?
– Planuojame 19, toks simbolinis skaičius, kilęs iš COVID-19. Bet nesinori nieko prisižadėti, nes nežinia, kaip viskas bus. Norime pakalbinti ir viešbučių ar kokių sodybų savininkus. Nes juos ši situacija paveikė labiausiai.
– Ar žmonės nebijo susitikti?
– Mes duodame veido kaukes. Norėjome, kad visi dėvėtų būtent juodos spalvos kaukes. Taip tarsi parodome, kad karantinas mus visus padarė lygius. Nesvarbu, kas tu buvai ar esi, bet visiems taisyklės yra vienodos, reikalavimai – tie patys. Be to, filmuojame su teleobjektyvais, o tai reiškia, kad laikomės saugaus atstumo – apie 4-5 metrų. Kaukes padedame ant suoliuko, o pašnekovai pasiima. Yra žmonių, kurie netiki tokia rimta karantino situacija, bet mes manome, kad atsarga gėdos nedaro.
– Gal žmonės ir bendravimo išsiilgę?
– Gal, tik bėda ta, kad mes beveik nebendraujame. Mes paprašome, kad vaizdo įrašą žmonės padarytų per telefoną patys ir mums jį atsiųstų. Paskui viską sumontuojame. Iš pradžių galvojome, kad įrašas truks apie minutę, bet galiausiai supratome, jog tiek išgyvenimų netilps. Todėl dabar video trunka apie 5 minutes. Šie įrašai lieka tarsi istorija. Reikia tikėtis, kad vasarą viskas pagerės ir viską pamiršime. Tarkime, kai buvo 2008-ųjų metų krizė, dabar jos niekas neprisimena, niekas neskaičiuoja, kiek neišgyveno ar prasigėrė. Šie vaizdo įrašai mums primins apie šį laikotarpį.
– Apie kokius sunkumus žmonės dažniausiai pasakoja?
– Apie finansinius sunkumus žmonės nelinkę labai atvirauti. Nors prisipažįsta, kad pajamos sumažėjo, bet kol kas daugelis pasitiki pačia valstybe, priimamais sprendimais, kad darbuotojams yra įforminamos pravaikštos. Jaučiu, kad didžiausias sunkumas yra nežinia. Nes karantinas toliau tęsiasi ir nežinia, ar tikrai gegužės 11 bus paskutinis etapas. Gal vėl bus kokia nors banga. Bet vis tiek žmonės pakankamai optimistiški, jie nenori galvoti apie patį blogiausią. Nes kaip sakė Laura Vagonė, kad nusiskandinti gali labai greitai, bet būti pozityve yra įdomiau.
– Kaip jūsų pačių šeimą palietė karantinas?
– Gal dėl to ir kilo ši idėja, nes mus tiesiogiai palietė. Abu su vyru esame laisvai samdomi darbuotojai, aš fotografuoju, tad kovo mėnesį visi užsakymai nukrito, balandis – tuščias. Matysime, kaip bus toliau. Tik džiaugiuosi, kad žmonės yra pakankamai geranoriški ir neatsiima avansų. Buvo gal tik porą atvejų, kai paprašė grąžinti. Pagal sutartį galiu negrąžinti, bet čia toks žmogiškas faktorius įsijungia. Nes jei žmogus prašo, vadinasi, jam taip pat sunku. Mano vyrui pirmą mėnesį buvo sunkiau, nes jis kuria socialinį kūrinį, bet nuo balandžio vidurio net nebesijaučia, kad darbo būtų sumažėję. Iš pradžių buvome išsigandę. Bet negalvojome, kad viskas bus blogai. Pradėjome viską labiau planuoti, užsakome maistą į namus, neperkame nereikalingų daiktų, produktų. Stengiamės gyventi pagal rekomendacijas.
– O kaip vaikai reaguoja?
– Jiems, matyt, paprasčiausia. Į mokyklą nereikia, vyksta nuotolinis mokymasis, mes dabar tapome mokytojais. Daugiau laiko praleidžiame kartu. Su dviračiais išvažiuojame pasivažinėti po miškus. Laimei, kad tas karantinas prasidėjo pavasarį, o ne žiemą, nes tuomet nuotaikos būtų daug niūresnės. O dabar šilta, gera, turime savo kiemą, valgome lauke, pasidarome savo „restoraną“. Žaidžiame. Iki karantino buvo beprotiškas lėkimas. Su vaikais būdavome tik vakarais, nuo 17 iki 19 val., paskui vakarienė, filmukai ir miegoti. Nežinojome, kaip jie auga, kuo gyvena. Vertybės mums gerokai persidėliojo. Dabar matome, ką vaikai jaučia, ko jie nori. Dažniau skaitome. Manau, kad tarpusavio santykiams tai tik į gerą.
