Liko nesinervinti. Kažkaip. Ir susiplanuoti viską kitaip. Na, ir ką, praėjo savaitė karantino namuose su trim „siautuliais“ – aš dar su sveikais nervais (bent jau man taip atrodo), darbas nesustojo (dirbu iš namų), namas nesugriuvo, kaimynai policijos neiškvietė. Netgi atradom naujų dalykų: kasdien po daug kartų traukiam dainą „Su gimimo diena!“, dukra pagaliau iki galo išmoko Lietuvos himną, pasodinom „kažką“ ant palangės... Bet apie tai – pabaigoje. Pasidalysiu mintimis, kaip man ta karantino savaitė atrodė iš šono (ir ne tik) labiau mamos akimis.
Pirmoji diena
Man atrodo, kad iš pradžių žmonės nelabai (tiksliau, dauguma – visai) nesuprato, kas tas karantinas ir kam to reikia. Visų pirma, sulaukiau draugės skambučio ir džiaugsmo šūksnių, kad dabar tai jau prasidėjo atostogos nuo visko, ji kepa pyragą ir... lekia su vaikais pas mane. Nors nesu nei labai baili, nei linkusi panikuoti, prieš akis iškilo grėsmingas koronaviruso vaizdas, it kokia pabaisa ryjantis tą pyragą ir visus aplink, o tada jau mačiau save, izoliuotą vienutėje kokius tris mėnesius. Palauk, sakau, lyg ir karantinas... „Tai taip, bet juk niekas neuždraudė sėdėti namuose!“ – atšovė draugė. Iš esmės – taip, bet pasiūlymo atsisakiau. Popiet ėjau pas netoli gyvenančius tėvus, reikėjo pereiti per vaikų žaidimų aikštelę – nuoširdžiai sakau, galvojau, kad ten vyksta kažkoks vaikų ir tėvų renginys. Masė, didžiulė masė žmonių. Na taip, nedirba nei kavinės, nei žaidimų kambariai, nei kinas... Ir nors dar nebuvo patvirtinta taisyklė aikštelėje būti ne daugiau kaip vienai šeimai, eidama mąsčiau: jei į darželį vaikų vesti negalima, tai turbūt tam, kad nebūtų susibūrimo... Tai kodėl aikštelėse tas susibūrimas kaip per mitingą?
Antroji diena
Vaikams reikia gryno oro. Man, beje, irgi. Einam lauk iš namų. Netoliese yra miškelis, bandom nukeliauti tenai ir pažiūrėti, kokia situacija. Pakeliui vėl pasimaišo žaidimų aikštelė. Susibūrimo ten jau nėra (gal kad ankstyvas metas?), tik smėlio dėžėje žaidžia vienas vaikas, netoli, ant suoliuko, sėdi mama su kava ir telefonu. Aikštelė didelė, kitoje jos pusėje – sūpynės. Maniškiai norėjo ten žūtbūt pasisupti. Kadangi aš dar pati iki galo nesupratau, kaip reaguoti į karantiną, dėl visa ko per atstumą pasilabinau su ta mama ir paklausiau, ar nieko prieš, jei mes pabūsime kitoje aikštelės pusėje, ant sūpynių (primenu, kad taisyklės aikštelėje būti ne daugiau kaip vienai šeimai dar nebuvo). Mama pakėlė siaubo kupinas akis nuo telefono ir pasakė, kad jie labai laikosi karantino, su niekuo nebendrauja, net į parduotuvę neina, tik štai, vaikui reikia gryno oro, tai laikosi nuošaliai visų žmonių ir virusų. Žodžiu, gražiai buvom išprašyti lauk iš tos aikštelės. Viskas gerai, gerbiu kiekvieną nuomonę, ir ta mama teisi, saugodama save ir savo vaiką, tik man vėl kilo klausimas: ar toj smėlio dėžėj tikrai saugu?
Miškelyje žmonių šiek tiek buvo, tad nusprendėm kitą kartą ieškoti nuošalesnės vietos, kad ir patiems būtų ramu, ir kitų negąsdintume. Dukra pasiūlė: „Mama, gal eikim pasivaikščiot naktį?“ Tikrai, gal ir gera mintis?
Trečioji diena
Ryte sulaukiu vienos pažįstamos mamos žinutės: „Labas, žinau, kad tau reikia dirbti, galiu padėti (čia greit šmėkšteli mintis – geras, ji padarys mano darbą?!). Keliom mamom nėra kur dėt vaikų, tai atves pas mane nuo rytojaus, gali ir tu.“ Perskaičiau dar kartą. Pasitikslinau, ar vienu metu. „Tai aišku, negi po vieną ves.“ Na taip, kvailai paklausiau... Pasiteiravau: „O tu nebijai tų užkratų ir pan.? Karantinas juk...“ Atsiuntė atsakymą: „Nejuokauk, visi čia išprotėjo dėl to karantino, tikiuosi, tu ne.“ Galvoju: išprotėjau aš ar neišprotėjau? Kaip ir stengiuosi nesibičiuliauti artimai su niekuo, nevaikščioti ten, kur yra žmonių, dažnai plauti rankas, o ir vaikams šituos dalykus išaiškinau, tai, išeitų, kaip ir išprotėjus. Na, tiek to. Pagunda „atsikratyti“ vaikais bent darbo valandomis laaaabai didelė, bet, savaime suprantama, kadangi aš išprotėjusiai pasidaviau karantino bangai, atsisakau.
Tiesa, teko nueiti į parduotuvę, ten į akis krito du dalykai – nemačiau nė vieno vaiko! (Aš irgi, beje, ėjau be jų.) Prie kasų žmonės grūdosi kaip ir anksčiau, o vaikščiodama pirmyn atgal salės darbuotoja ragino laikytis atstumo stovint eilėse.
Ketvirtoji diena
Turime mes, mano aplinkos mamos, tokį uždarą forumą, atsidarau paskaityti, kas ten vyksta. O varge, pasijaučiu dar labiau išprotėjusi. Buvęs iki to laiko draugiškas forumas virsta karantino (ne)paveiktų širšių lizdu, kur baisu net cyptelėt, nes aiškiai išsiskyrusios dvi stovyklos – už karantiną ir prieš. Tiksliau, viena vadinasi „laikausi karantino ir rekomendacijų“, kita – „spjoviau ant tų jūsų draudimų, mano teisės man svarbiau.“ Viena mama rašė: „Ėjau ir eisiu, kur noriu, ir niekas man neuždraus. Norėsiu, ir žais mano vaikai su kitais. Nesiruošiu nei pati užsidaryt, nei savęs uždaryt, o jūs elkitės, kaip norit.“ Kitos jai ir policija grasino, ir atvest į protą bandė, ir gėdino. Žodžiu, supratau, kad kurį laiką šio forumo neskaitysiu. Dėl šventos ramybės.
Dar įdomiau buvo antroj uždaroj grupelėj, kurioj lankausi. Ten kelios mamos susirašydavome ir sutardavome dėl susitikimų, tiesiog būdavo tokie mamiški pasisėdėjimai, kartais – su vaikais, kartais – ir be jų. Atsinešdavome skanėstų, kalbėdavomės, kartais darydavome jogos pratimų (viena mama tuo užsiima ir mus pamokydavo). Tikrai šaunūs ir mamoms reikalingi susitikimai. Maniau, kad jų tikrai kurį laiką nebus. Bet... Viena parašė: „Galim susitikti, juk niekas nesužinos. Ir vaikai prasiblaškys.“ Pala, tai su vaikais? Pora buvo prieš, bet kelios – labai už. Tik kai viena parašė, kad organizatorė gali gauti realią baudą ir turėti didelių nemalonumų, tada apsiramino. Pakeikusios koronavirusą ir karantiną, pasibuvimus nusprendė atidėti.
Penktoji diena
Šiandien nusprendėme važiuoti už Vilniaus į nusižiūrėtą parkelį. Visgi gan nuošali vieta, tad žmonių sutikti (bent jau daug) nesitikėjom. Klydom, jų buvo. Ir nemažai. Ir visi – su vaikais. Bet... Jie nesibūriavo, nežaidė krūvoje! Vienoje žaidimų aikštelėje buvo, panašu, viena šeima, kitoje – tėtis su vaiku, takais irgi vaikščiojo šeimos arba porelės, kai kurie vedžiojo šunis, ir visi – toli vieni nuo kitų. Mes pamatėme tuščią pavėsinę ir keliavom iškart kirsti sumuštinių su arbata iš termoso. Kol takai ar aikštelė atsilaisvins. Nuraminu – turėjom ir dezinfekcinio skysčio, ir vandens, ir netgi muilo buvau pasiėmusi. Tris gabalus! Kiekvienam – po vieną. Nes juk suprantat, kol vienas plauna rankas, kitas laukti negali, reikia čia ir dabar! Mes labai šauniai (hm, gal greičiau keistai) atrodėm choru dainuodami „Su gimimo diena!“ Nes rankas reikia plauti tiek laiko, kol du kartus sudainuoji šitą dainelę (kažkur perskaičiau). Tai maniškiai dabar taip ir plauna. Ir linksma, ir švaru.
Kol valgėme pavėsinėje, žmonės, artėdami ir pamatę, kad mes tenai, jau iš tolo apsisukdavo ir eidavo kitur. Arba pasukdavo kitu takučiu, vedančiu tolėliau nuo pavėsinės.
Savaitgalis
Atrodo, kad žmonės staiga suprato, kas tas karantinas ir ko iš jų norima. Ne visi, aišku. Bet kieme žaidimų aikštelė – tuščia. Visiškai. Šalia esanti – irgi. Ten mes irgi neinam. Važiavom į Neries regioninį parką pakvėpuoti grynu oru. Pravažiavom pro Ąžuolų taką – maniau, stovės viena kita mašina, netgi vyliausi, kad išvis nebus ir galėsime užsukti pasivaikščioti, bet nedidukė stovėjimo aikštelė buvo prigrūsta automobilių. Matyt, ten visi esantys slėpėsi nuo koronaviruso. Atradom nuošalią vietą, rodės, kad jau ten žmonių nebus, bet ir ten yra! Tik šitie, panašu, taisyklių laikosi – vaikšto šeimomis ir vengia priartėti prie kitų.
Ir kvietimų susitikti nei su vaikais, nei be vaikų nebesulaukiu, veikiau, atvirkščiai, – draugai sako: „Ech, kaip gaila, kad tiek laiko nepasimatysime.“
Reziumė
Man atrodo, kad pirmomis dienomis kai kurie žmonės nelabai suprato, kas tas karantinas ir ką reikia daryti, ir kad grėsmė reali. Tie, kurie turi galimybę dirbti iš namų arba gavo nedarbingumo pažymėjimus vaikams prižiūrėti, pajautė tarsi atostogas. Per kurias nedirba viešos vietos. Tad ir sujudo, sukruto patys galvoti pramogų ir kurti susibūrimus. O dienoms einant, panašu, suprato, kad visai tai ne atostogos ir kad būriuotis ne tik nepatartina, bet gali būti ir pavojinga. Gal kiek vėlokai, bet geriau vėliau nei niekada...
Mamos, jei „įstrigot“ su vaikais namie ir važiuoja stogas, pasakysiu du dalykus, kuriais aš vadovaujuosi kasdien, gal ir jums padės. Klausiu savęs: ar galiu dabar mostelėti burtų lazdele ir padaryti taip, kad neliktų koronaviruso ir dirbtų darželiai? Taip padaryti negaliu, vadinasi, nėra prasmės graužti savęs dėl situacijos, kurios negaliu pakeisti (galiu tik prisidėti tuo, jog nesibūriuosiu su kitais ir nesuteiksiu galimybės platinti viruso, bet dėl to mano vaikų darželis rytoj nebus atidarytas). Taigi jei šito pakeisti negaliu, stengiuosi iš susidariusios padėties išpešti kuo daugiau gerų dalykų. Taip, mes su vaikais dabar praleidžiam kur kas daugiau laiko nei anksčiau. Ir aš stengiuosi tą laiką išnaudoti prasmingai ir smagiai. Būtent – smagiai. Ne tik vaikams, bet ir man. Tai antras dalykas, kuriuo vadovaujuosi, – su vaikais žaidžiu praktiškai tik tai, kas įdomu man pačiai (jiems beveik viskas įdomu, o jei dar tas laikas su mama ar tėčiu, išvis puikumėlis!). Tarkim, aš visai nemėgstu žaisti „namų“, bet man labai patinka piešti, spalvinti, žaisti stalo žaidimus ar mėtyti kamuolį...
Gal žinot tokį anekdotą (jis labai tiktų šiai situacijai): dingus elektrai (šiandien – paskelbus karantiną) daugiau pabendravau su namiškiais. Kaip aš nustebau: pasirodo, visai malonūs žmonės...
Beje, vakar dukra sako: „Mama, Lietuvai dabar sunkus metas, jai reikia padėti.“ Kausiu, kaip galėtume. Sako: „Išmoksiu iki galo Lietuvos himną.“ O šiandien pareiškė: „Duok prašau man senas savo pėdkelnes.“ Net akis išpūčiau, akimirką pagalvojau: „Negi ją taip paveikė ta visa informacija, kad darysis kaukę iš mano pėdkelnių?!“ Bet ne, ji darė Oliziuką. Na, žinote, tą žmogutį, kuriam iš galvos dygsta augalai... Kas ten išaugs, neturiu supratimo. Pažiūrėsim, laiko turim.
