– Kartu su vyru auginate tris vaikučius, kaip atrodo jūsų kasdienybė?

– Luca veža vaikus į darželį ir mokyklą, o aš lieku su mažąja. Neilgai trukus ateina metas, kai vaikus reikia jau pasiimti atgal namo, tad ši pareiga – mano. Ateiname į mūsų kulinarijos studiją, kartu pietaujame.

– Jūsų vyresnėlei – septyneri, o mažajai – pusantrų. Ar trečią vaiką auginate, vadovaudamasi kokiomis nors kitokiomis taisyklėmis?

– Su pirmuoju vaiku labai daug laiko praleisdavome lauke, vaikščiodavome, valgyti ne tiek daug gamindavau, nes gyvenimo Italijoje, Lucos tėvai gamindavo. Kai susilaukiau antro vaiko, didžiausias nerimas buvo dėl to, kaip viską suderinti. O dabar atrodo ir valgyti žinau, kaip pasidaryti, ir nuvažiuoti visur spėju, o va kaip į lauką išeiti – jau sudėtingiau. Kad ir kaip bebūtų, iš tiesų dabar turiu mažiau baimių, bet yra kitų dalykų, kurie tampa sudėtingesni.

– Kokių teko girdėti mitų apie daugiavaikes šeimas?

– Sunku pasakyti. Man atrodo, vieniems ir vieną vaiką sunku auginti, o kiti penkis turi ir nieko. Tai nuo tėvų priklauso, ar moka atsipalaiduoti, kiek kantrybės turi. Nuo sveikatos.

Man sakydavo, kad jau du turi, tai kaip ir užtenka, kam dar trečias, kam vėl ant to grėblio užlipai
Eglė Zdanavičiūtė-Demarco

– O jūs esate iš tų, kas moka atsipalaiduoti? Ar randate laiko sau?

– Tas laikas sau yra toks labai reliatyvus dalykas, visai kitoks nei tuomet, kai nėra vaikų. Mano laikas sau yra labai subtiliai kuklus ir jo yra ne tiek, kiek kartais norėtųsi. Kartais suderinu viską.

– Koks visuomenės požiūris į daugiavaikes šeimas?

– Man sakydavo, kad jau du turi, tai kaip ir užtenka, kam dar trečias, kam vėl ant to grėblio užlipai. Bet man vaikai yra dar viena padovanota vaikystė. Galiu vėl su jais ją išgyventi.

Eglė Zdanavičiūtė-Demarco
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Koks požiūris į daugiavaikes šeimas yra Italijoje?

– Jei sužino, kad turime tris vaikus, vadina mus lietuviška šeima. Reta šeima Italijoj turi daugiau nei du vaikus. Ten pakankamai prastos socialinės sąlygos. Mamos anksti turi grįžti į darbus, bijo prarasti darbo vietą. Todėl visi, kas pamato, prieina, klausia, ar visi mūsų vaikai. Jiems tai neįprastas vaizdas. Bet įdomiausia tai, kad Lietuvoje mus vadina itališka šeima, kai sužino, kad turime tris vaikus. (Šypsosi.)

– O kaip skiriasi pats vaikų auklėjimas Lietuvoje ir Italijoje?

– Italai labai myli vaikus, bet skirtumų yra. Kas labiausiai krenta į akis – tai vaikų elgesys prie stalo. Dažnai pastebiu, kaip vaikai sėdi pas mus Lietuvoje prie stalo, arba tiksliau – ne sėdi. Mama bėgioja paskui su šaukštu, o kažkas pasakojo, kad močiutė net sėdintį ant puoduko vaiką maitina. Italijoje yra griežtai – sėdi prie stalo ir valgai. Nepatinka, maisto negausi. Svarbu, kad gražiai sėdėtum prie stalo. Lietuvoje dažnai vaikai valgo žiūrėdami filmukus. Stebiuosi, kaip galima valgant vaikui leisti žiūrėti planšetę ar telefoną. Italijoje restoranuose tą irgi gali pamatyti, bet telefonais jie užpildo pauzes, kai tenka laukti maisto. Lietuvoje matau, kaip vaikai valgydami žiūri į telefonus. Močiutės to išvis nesupranta. Man valgymas su telefonu atrodo toks didelis tėvų pralaimėjimas. Mes telefonų išvis neduodame. Jei einame į restoraną su vaikais, paimame jiems spalvinimo knygutes. Be to, yra griežtas laikas, kada valgoma. Apskritai italai yra griežtesni. Iš vaikų reikalauja pagarbos vyresniems. Kita vertus, labai daug girdžiu ten tokių žodžių, kaip „nelipk“, „nedaryk“, „neimk“, „neliesk“. Mes gal tą „ne“ rečiau sakome. Auklėjame daugiau per patyrimą. O Lucos tėvai dažnai bijo, kad mes tiek daug visko vaikams leidžiame.

– O jūsų su Gian Luca požiūriai labai išsiskiria, kalbant apie vaikų auklėjimą?

– Jei ir išsiskiria, randame bendrą sprendimą. Matote, mano tėtis yra menininkas ir į viską geba pažiūrėti labai meniškai. Jei kur einame, sustojame, pažiūrime, koks akmuo, koks medis, gal į kažką panašus. Aš irgi elgiuosi panašiai. O kartą atostogavome su Lucos mama, tai viskas buvo suplanuota minučių tikslumu. Man buvo šioks toks šokas, nes aš augau truputį kitaip. Luca pripratęs prie savo tėvų auklėjimo būdo, bet, nepaisant to, supranta bei palaiko ir mane, nes žino, kaip skirtingai mes buvome auginti. Jis labai vertina mano indėlį į mūsų vaikų auklėjimą, ir pats tampa lankstesnis.

Eglė Zdanavičiūtė-Demarco
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Bet susitariate su anyta kažkokiu būdu?

– Taip. Nors esame kitoniškos, negriežiame danties viena ant kitos. Ji į mane kartais kaip į egzotiką pasižiūri. Bet gal čia dėl tos mano laisvės, kurią man įteigė tėtis.

– Namuose jūs esate ta atlaidesnė, o Luca griežtesnis?

– Taip. Jis kartais net sako, kad pavargsta nuo to griežtojo tėčio vaidmens. Bet man griežtai būti pavyksta nebent tada, kai būnu labai pavargusi, tada ant visų pradedu rėkti. Bet tas rėkimas, matyt, irgi yra pralaimėjimas iš tėvų pusės, nes paskui gailiesi to. Aš visada linkusi ieškoti kompromisų.

– Turite kažkokias šeimos taisykles?

– Taip. Neseniai kaip tik jas susirašėme, kad visi žinotų ir jų paisytų. Nes anksčiau sakydavome taip, bet... O dabar kai parašyta, tai parašyta. Norime, kad ir vaikai įsitrauktų į buities darbus, atliktų savo pareigas.

– Ar randate laiko pabūti dviese, o gal ir kokių atostogų išvykstate?

– Atostogauti be vaikų nevažiuojame. Gal čia mano pavydas šneka, bet negalėčiau atostogauti tik dviese. Nors ir atrodo, kad smagu. Bet man visada norisi su vaikais dalintis tais atradimo džiaugsmais. Aš net kai nueinu viena į teatrą, paskui pasakoju vaikams, apie ką buvo, kas tokio įdomaus nutiko – tarsi raportas, ką patyriau, ką supratau. O kelionės labai praturtina, o praturtėti vienam be vaikų man būtų labai sunku. Ypač dabar, kai Magda pradėjo eiti į mokyklą, ir atostogų laikas mums tapo aiškiai apibrėžtas. O šiaip nusistatome sau, kad turime kur nors dviese išeiti, bet kartais pamirštame. Draugai primena. Sako, žinote ką, atvežkite mums vaikus ir pabūkite dviese. Ir labiausiai tą supranta tie, kurie turi daug vaikų. Kurie vieną – dar ne taip. O va tie, kurie keturis, dažnai pasiūlo. Labai atsigauname, nueiname kur nors, pavalgome. Vaikai jau žino, tėvai eina į pasimatymą. Ir to reikia. Nes būna, kad užsisuki rutinoje ir nespėji nei pasišnekėti, nei pabūti, tada prasideda ir barniai, ir nesusipratimai. Stengiamės tą padaryti. Kartais ir auklę pasikviečiame, kad išeitume.

Apie italus nebuvau labai geros nuomonės, gal dėl to ir su Luca iš pradžių buvau pakankamai atsargi
Eglė Zdanavičiūtė-Demarco

– Sutikite, kad italų reputacija Lietuvoje nėra tokia jau gera. Ar turėjote iki Gian Lucos kokią nors nuomonę apie italus?

– Nors daug keliaudavau, Italiją atidėliodavau sau kaip kokį desertą. Apie italus nebuvau labai geros nuomonės, gal dėl to ir su Luca iš pradžių buvau pakankamai atsargi. Italai asocijavosi su nepatikimumu. Ir pats Luca pastebi, kad atvažiuoja čia ir gėdą daro tautiečiai, neva žmonų ieško. Bet aš labai mėgau ir mėgstu kiną, ypač Roberto Benigni. Jo filmai tokie gilūs. Tas supratimas apie meilę, šeimą – toks nepaviršutinis. Žvelgiant per kino perspektyvą, italai atrodė patikimesni nei iš nuogirdų.

Eglė Zdanavičiūtė-Demarco
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas


– Kai susipažinote su Gian Luca, sugriuvo tas mitas apie nepatikimumą?

– Mes susipažinome per mano vieną draugę. Jis ją ir mane pakvietė pietų. Sakė, bus sekmadienis, ateikite į svečius. Bet mes taip pamiršome, negalvojau, kad čia rimtai. Ateina tas sekmadienis ir draugė klausia: „Na tai einame ar neinam, kaip čia darome?“ Aš sakau, gal nelabai čia rimta. Ji sako: „Palauk, paskambinsiu“. Ir jis jai telefonu sako: „Angele, aš tave pakąsiu, jei jūs neateisite“. Nes, pasirodo, jis nuo pat ryto jau turguje buvo, kažkokią ilgo virimo mėsą ruošė. Tokį specialų patiekalą. Taigi nuėjome. Jis tikrai buvo labai pasiruošęs. Man buvo visiškas atradimas. Ir tas, kaip jis laikosi duoti žodžio, mane stebina iki šiol.

– Koks maistas vyrauja jūsų namuose?

– Turiu prisipažinti, kad iki vaikų gimimo apskritai nemokėjau gaminti. Virtuvė buvo ne mano sritis. Nemačiau problemų pavalgyti kavinėse. Ir Luca nustebo, kodėl man neaktualu sveikai gyventi. Taigi, gimus pirmam vaikui, pradėjau po truputį gaminti. O dabar darau tai, ką išmokau iš Lucos tėvų. Mūsų namuose vyrauja itališka virtuvė, bet gaminu ir lietuviškus patiekalus. Mano močiutė man prirašė daug visokių sąsiuvinių su receptais, nes jai buvo neramu, kaip aš, nelabai mokanti gaminti, įeisiu į šeimą. Pamenu, kai pirmą kartą važiavau į Italija, močiutė mane mokino cepelinus daryti. Ir pirmą kartą jai nepavyko. Taip ir neišmokau...

– Griežtai sekate sveikos mitybos principais ar būna dienų, kai valgote picą?

– Pica mums irgi yra sveikas maistas. Nes viskas priklauso nuo to, kaip tu ją gaminsi. Mūsų vaikai dažnai valgo picas, pastą. Pasta čia yra šviežia, ji turi daug kiaušinių, yra labai turtinga savo maistinėmis savybėmis. O jei dar šviežias padažas...

– Ar Luca gamina namuose?

– Kai būna namuose, gamina, bet ne taip dažnai būna. (Šypsosi.)

– Kaip pasiskirstote buities darbus? O gal italai įpratę visus juos užkrauti ant moters pečių?

– Lucos mama visko jį išmokė. Jis net Magdą pasiuvinėti moko. Taigi dėl to problemų nėra. Kai praėjusiais metais siautėjo gripas, aš su mažąja išvažiavau pas mamą, kad ji neužsikrėstų. Kai grįžau, Luca buvo ne tik išvalęs visus namus, bet ir išdezinfekavęs. Toks neblogas amoniako kvapas tvyrojo. Lucos mama irgi taip pat. Jos virtuvė yra labai švari. Nes čia gimsta maistas.

– O jūs pati jaučiatės savo vietoje – namai vaikai... ar galvojate, va praeis šis laikas, tada jau atsigriebsiu.

– Aš nemanau, kad dabar neatsigriebiu. Aš manau, kad dabar yra toks etapas, kai turiu išgyventi pilnais plaučiais viską ir nieko nederinti tarpusavyje, kaip tie, kurie grįžta greitai į darbus. Man atrodo, kad dabar turiu visiškai atsidėti motinystei, nes kitaip nei tas, nei tas nepavyktų. Aš blaškyčiausi. Aš dažnai ir po darbo galvoju apie darbą. Manau, turi išbūti tą laiką, kol vaikai atsistoja ant kojų. Aš pati noriu tą pirminį indelį į juos įdėti. Ir tai sugrįžta. Gal dėl to, kad pati nuo to jaučiu satisfakciją. Gal dar dėl to, kad kitos gimdo daug anksčiau. Mano pirmi vaikai gimė jau virš trisdešimties, gal ta brandesnė motinystė yra kitokia. Aš esu rami.