Aplinkiniai nepaliauja stebėtis, kaip galima ryžtis tokiam iššūkiui, o pasitaikius progai dar ir pademonstruoja savo nuostabą arba ima ko nors klausinėti, pamiršę net elementarų takto jausmą.
Bendraudama su portalu „Bright Side“, C. Rogers sutiko atsakyti į keletą didžiausią smalsumą paprastai keliančių klausimų ir pamėgino paaiškinti, kodėl jai didelė šeima reiškia laimę, nors daugeliui – nežmoniško pasiaukojimo reikalaujantį rūpestį.
„Mudu su vyru auginame 10 vaikų. Amžiaus skirtumas tarp paeiliui gimusiųjų – nedidelis. Pora iš vaikų – įprasti dvynukai, o pora – vadinamieji airių dvynukai, t. y. vaikai, gimę per trumpesnį nei 12 mėnesių laikotarpį.
Ir aš, ir vyras buvome vyriausi vaikai savose šeimose. Jos, beje, taip pat daugiavaikės: vyro tėvai susilaukė 10, o maniškiai – 6 atžalų. Apie vaikus mes, žinoma, šnekėjomės dar prieš vedybas, tik aš tada dar tiksliai nežinojau, kiek jų norėčiau turėti. Prisimenu, kad vyras ištarė skaičių 10, nes būtent tiek turėjo jo mama. Aš tik nusijuokiau ir pasakiau, kad tokiam kiekiui esu per sena. Pirmojo vaiko susilaukiau prieš pat 26-ąjį savo gimtadienį.
Gal koks visatos valdytojas nuklausė mudviejų su vyru pokalbio, kadangi per 10 bendro gyvenimo metų mes susilaukėme 10 vaikų. Jaunėlis gimė visiškai neseniai.
Manęs nuolatos klausinėja, ar neišvargina nuolatinis nėštumas. Laimei, su nėštumu mano organizmas susitvarko puikiai, be to, kad ir neįtikėtina, aš visada apsidžiaugiu išvydusi teigiamą testo rezultatą.
Ilgainiui draugai ir artimieji nustojo mumis stebėtis – tiesiog priprato. Niekuo nesistebi ir mano vyras: jam tai atrodo normalus šeimyninis gyvenimas. Gal daugeliui ir pasirodys keista, tačiau kelis metus, kai nesilaukėme kūdikio, mes jautėmės ypač neįprastai.
Žinoma, kyla tam tikrų sunkumų, kai tenka prižiūrėti šitiek vaikų. Tačiau nepaisant to, kad kartais, regis, tuoj tuoj išprotėsiu, aš neįsivaizduoju, kaip galėčiau jaustis laiminga užsiimdama kokia nors kita veikla. Tenka ne tik be paliovos keisti sauskelnes, samdytis daugiau nei vieną auklę arba rezervuoti daugiau nei vieną viešbučio numerį, bet ir vairuoti vaną su daugiau nei 15 vietų, skalbti krūvas drabužių ir be paliovos tvarkytis.
Dar tenka kiekvieną mielą dieną išklausyti begalės komentarų iš nepažįstamų žmonių. Dažnai atsiduriame tiesiog anekdotinėse situacijose. Jei kas nors pasako, kad, ko gero, turiu daug rūpesčių, kai veduosi 2 arba 3 vaikus, man norisi nusijuokti. O, kad tas žmogus žinotų, kiek iš tikrųjų turiu vaikų! Sykį vaikštinėjau su dviem dukterimis ir kažkas pakomentavo: „Pats metas sūnui.“ Galite įsivaizduoti, kaip nepažįstamasis nustebo, kai pasakiau, kad 6 sūnus jau turiu.
Tenka patirti ir nemalonių akimirkų – juk žmonės reaguoja įvairiai. Manęs tikrai yra teiravęsi, ar visų vaikų tėvas – tas pats vyras. O kartą kažkas šūktelėjo: „Šitiek vaikų! Koks siaubas!“
Ta aplinkybė, kad vaikų amžius – panašus, turi nemažai pranašumų. Pirmiausia, jie patenka į tą patį raidos tarpsnį. Antra, sutampa visų interesai. Taigi, jie gali kartu žaisti ir užsiimti ta pačia veikla.
Ypač laiminga pasijuntu per Kalėdas ir gimtadienius, nes tada namai prisipildo ypatingo džiugesio. Tikiuosi, vaikai atsimins, kaip smagu gyventi nuolatiniame klegesy.
Kartais žmonės mūsų klausia, ar neplanuojame turėti dar daugiau vaikų. Atvirai tariant, aš nežinau. Iš viso patyriau du Cezario pjūvius: vienas buvo atliktas dėl rizikos, susijusios su placentos padėtimi, kitas – dėl bambagyslės. Man teko laimė susidurti su puikiomis akušerėmis. Aš net neabejoju, kad ligoninės, į kurią vykdavau gimdyti, personalais jau atpažįsta mane iš veido.
Kai kuriuos žmones ypač domina mano sveikata. Galiu patikinti, kad visi nėštumai praėjo daugmaž sklandžiai, be komplikacijų. Deja, žinau, kad gali nutikti įvairių dalykų. Jeigu iškiltų kokių nors problemų, šeimos planavimo klausimus imtume spręsti daug atsakingiau.“
