– Knygoje „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ sugulė 100 Lietuvos moterų istorijų. Kaip pasirinkote, kurių asmenybių gyvenimai verti knygos puslapių?
Viktorija Aprimaitė: Tik pasirodžius knygai iki pat šiandienos šis klausimas bene dažniausiai užduodamas. Ir tikrai suprantu kodėl. Nes mes Lietuvoje turime nesuskaičiuojamą gausybę moterų. Apie nemažą dalį jų galime išgirsti spaudoje, televizijoje ar kituose kanaluose. Tačiau didelė dalis knygos moterų nėra taip dažnai minimos viešoje erdvėje, tačiau ne ką mažesnius darbus daro.
Todėl rinkomės labai atidžiai, atsargiai, atsakingai. Pagrindą surinko mūsų leidykla „Dvi tylos“. Taip pat bendradarbiavome su lygių galimybių plėtros centru, sekėme įvykius ir labai daug klausinėjome draugų, bičiulių, kolegų. Dalis moterų buvo surinktos dar prieš pradedant rašyti istorijas. Ta dalis apėmė istorines moteris. Rašant supratome, kad aplink mus šiandien, čia ir dabar yra tokia minia galingų moterų, tad visą šimtą istorijų padalinome į dvi dalis. Padalinome per pusę: 50 istorijų apie istorines ir 50 apie dabar kuriančias ir gyvenančias moteris. Pastarąsias rinkome knygos rašymo metu. Čia geriausias ieškojimo kelias – komunikacija iš lūpų į lūpas. Labai padėjo ir mūsų dabartinės moterys apie kurias rašėme. Pavyzdžiui, man parašius istoriją apie Bertą Tilmantaitę, ji man parekomendavo dar ne vieną moterį, apie kurių darbus svarbu kalbėti.
Taip pat, stebėjome įvykius ir aplinką. „Sun and sea“ (Marina) laimėjo auksinį liūtą, taigi, aprašėme jas. O kartą nukeliavau į Birutės Mar spektaklį, po jo pasidomėjau aktore ir pasirodo, kad Birutė yra monospektaklio pradininkė Lietuvoje. Aplankiau jau beveik visus jos spektaklius, o dabar ji vienoje iš istorijų.
Gyvenimas pats taip sudėliojo, kad apie reikiamas moteris išgirstume reikiamu metu. Tiesa, labai daug moterų, kurios kuria pokyčius yra aplink mus. Tačiau kartais žiūrime labai į tolį.
Viktorija Urbonaitė: Lengva būtų atsakyti, jei pasaulyje būtų išrasta liniuotė, pagal kurią mes galėtume vertinti kieno nors vertumą ar nevertumą patekti į knygos puslapius. Be abejo, tai gana subjektyvus sąrašas, o ir jis nėra baigtinis. Juokais sakome, kad knygos gale turėtų būti ne taškas, o daugtaškis, nes tų didžių, garbingų, kilnių, įdomių moterų yra tikrai daugiau nei šimtas.
Moterų vardus siūlė leidykla, mes pačios su bendraautore Viktorija, aprašytosios moterys rekomenduodavo kitas, siūlė skaitytojai, diktavo aplinkybės (pvz.: laimėjimai, apdovanojimai). Norėjome parodyti, kuo įvairesnį profesijų ir hobių spektrą, norėjome pasakoti apie vertybes, drąsą. Didžiulis džiaugsmas, kad pusė šios knygos moterų šiandien garsina Lietuvos vardą – vienos čia, Lietuvoje, kitos – pasklidusios po visą pasaulį. Mums, knygos autorėms, tai buvo didžiausia dovana, nes su kai kuriomis mes galėjome susipažinti gyvai, kalbėtis.
– Pavadinime aiškiai nurodyta, kad knyga mergaitėms. Gal galite sukonkretinti savo skaitytoją? Kokia tai mergaitė? Kokio amžiaus?
Viktorija Aprimaitė: Knygą dedikuojame mergaitėms, tačiau skaityti, vartyti, klijuoti lipdukus, kuriuos galima rasti knygos pabaigoje gali absoliučiai visi! Nei lyties, nei amžiaus apribojimo neužkodavome.
Šį kartą mes norėjome parašyti apie Lietuvos moteris. Apie jų savitumą, stiprybę, jėgą daryti pokyčius, keisti stereotipus.
O ir pačios rašėme taip, kad suprastų ir mažasis, ir kiek paaugęs skaitytojas. Toms istorijoms amžius nėra svarbus. Nes vertybės, tokios kaip tikrumas, nuoširdumas, atvirumas, meilė, rūpestis, drąsa yra universalios. Jos nepavaldžios nei amžiui, nei lyčiai. Jos yra kiekvieno mūsų viduje. Todėl jas sutalpinome į istorijas taip, kad suprastų įvairus skaitytojas.
Pamenu, bene pirmojo palinkėjimo į knygą paprašyti atkeliavo senelis, nešinas knyga. Visas išsišiepęs, paminėjo, kad dovanos anūkei. Bet drauge šyptelėjo, kad ir pats perskaitys.
O dar visai neseniai viena knygos herojų, technologijų mokyklos bit&byte įkūrėja Monika Katkutė, atsiuntė nuotrauką, kaip jos sūnus skaito knygą. Ir jau žymisi, kurias moteris nori sutikti gyvai. Taigi! Knygą dedikuojame mergaitėms, bet skaityti kviečiame visus iki vieno. (Šypsosi.)
Viktorija Urbonaitė: Nors istorijos puikiai tinka skaityti ir berniukams, ir vyresniems skaitytojams, jau seniai išaugusiems mokyklinį amžių, tačiau pavadinime knygą dedikuojame mergaitėms. Kartais žmonės klausia – kodėl? O mes klausiame atgal – o kodėl ne? (Juokiasi.)
Mūsų šalies istoriją rašė, kūrė ne tik vyrai, bet ir moterys. Šita knyga suteikia balsą lietuvėms moterims – ir toms iš praeities, ir tomis iš dabarties.
Mažai mergaitei šios istorijos bus labiau kaip pasakos, o vyresnės perskaitys kiek kitus dalykus, daug gilesnius, užkoduotus ir paslėptus simboline kalba. Rašydama turėjau tikslą, kad mamos ir tėčiai, perskaitę dukrai ar sūnui istoriją, vėliau eitų ir paguglintų apie ją daugiau, pasidomėtų plačiau.
– Ar gali tokios knygos tikėtis ir berniukai?
Viktorija Aprimaitė: Tikėtis galima visko! Ir labai džiaugčiausi, jeigu taip nutiktų, kad atsirastų knyga ir apie Lietuvą kuriančius vyrus. Kiekvienas žmogus, sekantis savuoju keliu, yra vertas būti aprašytu.
Kai susitikau su viena knygos moterų rašytoja Rūta Šepetys, ji labai gražiai pasakė man – „svarbiausios istorijos yra dar nepapasakotos. Todėl aš noriu pasakoti apie šešėlyje paliktus žmones”. Labai jautriai pasakyta, tiesa?
Mūsų knygoje tikrai ne visos moterys buvo ar yra paliktos šešėlyje. Tiesa, yra ir tokių. Tačiau labai norėjosi bent dalį Lietuvą kuriančius moterų įžodinti ir įvaizdinti. Jų galingumą ir drąsą kurti pokyčius. Todėl šį kartą pasakojame 100 įkvepiančių istorijų apie mūsų Lietuvos moteris.
Viktorija Urbonaitė: Be abejo, Lietuvoje yra daug nuostabių istorijų ir apie nepaprastus vyrus, o ir rašančiųjų yra nemažai, tad galima nuspėti, kad tai tik laiko klausimas, kai kas nors tokią knygą parašys ir berniukams. Vis dėlto, o kodėl berniukams nereikėtų žinoti istorijų apie Lietuvos moteris?
Laisvoje Lietuvoje, kurioje vis dar egzistuoja moters paauklėjimas fiziniu ir psichologiniu smurtu, ugdyti turime ne tik mergaites, bet ir berniukus. Bet koks smurtinis elgesys yra netoleruotinas, o šita knyga draugiškai be jokių moralų ir demagoginių išvedžiojimų pasakoja apie didžias moteris – kiekviena užaugus mergaitė tokia gali būti, kiekvieno berniuko sesė, draugė, o gal būsima žmona verta pagarbos ir palaikymo.
Knygų mugėje „Vakaro istorijas Lietuvos mergaitėms“ gausiai pirko mamos savo sūnums, pirko broliai, tėčiai, seneliai, sakydami, kad nors tai yra dovana sesėms, dukroms, anūkėms, tačiau jie patys pirmi tą knygą skaitys, idant padrąsintų savo šeimos mergaites ir moteris.
– Kokį šios knygos tikslą matote jūs pačios, kaip autorės? Informuoti, įkvėpti, kelti pilietiškumo jausmą, patriotiškumo?
Viktorija Aprimaitė: Visų pirma, tai parodyti, kokia mes savo istorija esame sodri šalis. Kiek jėgos turime nepalikti ir nenusisukti. Kad turime labai daug vidinio ryžto kurti pokyčius. O visą pokyčiams reikalingą jėgą mes nešiojamės viduje. Ten neišsenkami to klodai!
Taip pat, man labai norisi padrąsinti mažuosius skaitytojus svajoti. Nuo pat vaikystės dažnam kartojama, kad mažiau svajoki, nes svajonės yra tikri pramanai. O man norisi sakyti – svajokit, kiek tik širdis geidžia! O vyresniems skaitytojams tuo pačiu norisi priminti apie svajones, kurias kažkada išsigandę jų išsipildymo padėjo į paskutinį stalčių.
Ir, žinoma, paskatinti eiti savuoju keliu. Visos šios moterys yra pavyzdys, kaip mažais žingsniais galime pasiekti Everestus, tapti mokslininkėmis, rašytojomis, arboristinėmis, pilotėmis, motociklininkėmis, keliautojomis ir bet kuo!
Viktorija Urbonaitė: Aš asmeniškai tikiu, kad šita knyga bus ne tik padrąsinimas, įkvėpimas, bet ir įgalinimas būti tvirtomis ir laimingomis Lietuvos dukromis. Be abejo, tokia puokštė lietuvių moterų neišvengiamai kelia pasididžiavimo savo šalimi jausmus, nes jos tikrai yra gražios, protingos, šviesios ir išmintingos.
– Jei reikėtų išskirti vieną istoriją, kuri jus iš tų 50-ties labiausiai sužavėjo, nustebino, įkvėpė, kuri tai būtų?
Viktorija Aprimaitė: Uoj, niekaip negalėčiau išsirinkti vienos vienintelės istorijos. (Šypsosi.) Jos visos tokios vienos ir nepasikartojančios.
Apskritai, visame rašymo laikotarpyje, kuris truko du gerus metus, norėjosi kuo mažiau lyginti. Tiek istorijas viena su kita, tiek moteris viena su kita ar veiklas, pasiekimus.
Lyginimas ir lyginimasis yra šiandieninės visuomenės blogybė. Visi galime turėti mus įkvepiančius žmones, galime jais sekti, domėtis, bet jokiu būdu nesilyginti.
Todėl ir visos aprašytos moterys man yra vienintelės. Jos nepasikartoja, visos jos -iausios.
Viktorija Urbonaitė: Ak, tai yra vienas sunkiausių klausimų. Čia beveik kaip paklausti tėvų, kurį vaiką myli labiau. (Juokiasi.) Kadangi kiekvieną istoriją rašiau a priori gerbdama ir mylėdama aprašomą moterį, tai ir kiekvienas pasakojimas buvo išjaustas, išnešiotas, subrandintas, apgalvotas, brangus.
Gal todėl ir užtruko rašymas tiek ilgai, nes norėjome neskubėti, neparašyti tik tiek, kad gimė, kažką nuveikė ir numirė, bet surasti kokią nors kiekvienos moters gyvenimo detalę, kažką, kas būdinga tik jai, kas kartą rasti naują pasakojimo būdą.
Ne, neliepkite man išsirinkti vienos istorijos, nes man visos jos labai brangios. Viena mokė apie orumą, kita – apie drąsą mirties akivaizdoje, dar kita – kad tik meilė įgalina atleisti priešui, viena apsisprendė tapti mokslininke ir dabar jos klausosi didžiausios auditorijos, kita – savo asmeniniais pinigais pastatė ligoninę sunkiai sergantiems vaikams. Visos jos – dabartinės ir istorinės moterys – žavėjo, stebino, įkvėpė. Skaičiau, gilinausi į jų biografijas, kalbinau jas, ir kas kartą vis labiau išgyvenau, kad egzistuoja seserystė – galinga jėga, tarsi nematomomis rankomis sutvirtinanti vidinį stuburą.
– Šiandien jau niekam nereikia pasakoti apie lygias teises, apie tai, kad rožinė tinka ne tik mergaitėms ir pan. Vis dėl to, žvelgiant iš jūsų perspektyvos, kokį realų pasistūmėjimą matote, kalbant apie moterų teises, mergaičių auklėjimą?
Viktorija Aprimaitė: Tik ką skaičiau knygą apie visų laikų moteris menininkes. Man pasirodė svarbūs keli dalykai. Visais laikais moteris buvo laikoma aukščiausiu grožio įsikūnijimu. Tačiau, kas svarbiausia, kad moteris pati kaip meno kūrėja nebuvo laikoma. Dar baroko laikotarpiu didžioji dalis menininkių kurdavo meno kūrinius, tačiau už jas pasirašinėdavo jų vyrai. Tik 1971 metais buvo iškeltas klausimas, kodėl iki tol nebuvo žymių moterų dalininkių? Atsakymas paprastas – jos visos buvo mūzos arba vyrų pavardėmis prisidengusios kūrėjos.
Ir tai buvo 1971 metais. Dabar yra 2020 metai ir atrodo, kad ne tiek ir daug praėję. Bet mano akimis mes tikrai labai daug pajudėję į priekį. Didžiojoje dalyje kultūrų mes galime rinktis profesijas ir gyvenimo būdą, galime kurti, galime drąsiai kalbėti, diskutuoti. Aš džiaugiuosi pokyčiu, bet nesakau, kad tai galutinis taškas. Dar galime toli eiti lygių galimybių temoje.
Šiais metais su knyga dalyvavome knygų mugėje. Prie mūsų priėjo begalė mergaičių, nešinos knygomis. Ir žinote, kas visų jų akyse buvo užkoduota? Atvirumas pasauliui, smalsumas, grynumas. Žiūrėjau ir supratau, kad jos bus tos, kurios keliaudamos savuoju keliu nesigręžios atgal ir tikrai nebus apsiginklavusios žodžiais „bet“, „negaliu“, „ką kiti pagalvos“.
Viktorija Urbonaitė: Visai neseniai išgirdau istoriją, kai vieno miestelio meras, pristatinėdamas vienos rašytojos knygą viso renginio metu minėjo kitą pavardę, nes tiesiog pamiršo ar susimaišė. Anoji rašytoja pratylėjo, jos bičiulė, kuri dalyvavo pristatyme – irgi. Šitai išgirdusi aš garsiai nusistebėjau – o kodėl jūs nepataisėte mero, kodėl nepriminėte tos moters pavardės? Man buvo atsakyta: „Ai, nieko tokio, ką jau čia“. Ir man buvo pikta. Juk jei moterys prieš šimtą metų būtų sakiusios, kad ai, nieko tokio, kad mes negalime balsuoti, kaip nors išgyvensime, tai šiandien mes vis dar būtume menkai išslavinusios, nedalyvautume valstybės valdyme, ir kažin, ar kas leistų atsidaryti banko sąskaitą savo vardu.
Tas pasistūmėjimas yra matomas, ta pagarba moteriai kaip lygiaverčiam asmeniui vis labiau tampa norma, bet juk negalime apsimesti, kad jau viską pasiekėme, kad daugiau dirbti nereikia. Žmogaus, moterų teisės kaip ir tautos laisvė yra labai trapus dalykas. Kai šiandien moterys garsiai išsako savo nuomonę, pastovi už save, tai ji tą daro ir už visas kitas moteris, o ypač – už mergaites, kurios yra mūsų ateities moterys.
– Gilinotės tiek į šiuolaikinių moterų, tiek į istorinių asmenybių gyvenimą. Ar pastebėjote kokias nors tendencijas, bendrus bruožus, kurie vienija visas šias moteris, nepaisant istorinio laikmečio?
Viktorija Aprimaitė: Meilė! Meilė žmogui, žinioms, pasauliui, namams, veiklai.
Viktorija Urbonaitė: Kuo dėmesingiau žvelgiau į moterų istorijas, tuo labiau man ryškėjo pagrindinis bruožas – mokslo siekimas. Ne tuščių svajonių vaikymasis, bet labai realus ir disciplinuotas darbas. Supratau, kad išsilavinimas yra ta šaknis, be kurios nevyksta tikri pokyčiai, nes tik taip įdiegiamas kritinis aparatas, tik taip suteikiamos plačios ir gilios žinios, paremtos faktais, o ne plepalais.
– Kada tą sėkmę/šlovę pasiekti buvo sunkiau, jūsų manymu?
Viktorija Aprimaitė: Aš nežinau, kas yra sėkmė ir kas yra šlovė, todėl labai sunku komentuoti. Bet drįsčiau galvoti, kad nei šlovė nei sėkmė nebuvo pagrindas ar siekiamybė moterims, kurias aprašėme. Atvirkščiai, kalbant su knygos herojėmis dabar daugelis jų nė nesupranta, kodėl jos turėtų būti knygoje. Pačiame derinimo procese ne vienai moteriai reikėjo aiškiai argumentuoti, kodėl būtent ji. Kai tuo tarpu jos darbai tokie ryškūs ir svarbūs, kad nė vienas aplinkinis nesuabejotų jų svarbumu.
Žinoma, šiandien dalį istorinių moterų (Emiliją Pliaterytę, Oną Šimaitę, Žemaitę, Mortą Zauniūtę) mes laikome tikromis drąsuolėmis. Tačiau tuo metu jų darbų visuomenė negalėjo laikyti didžiais. Atvirkščiai – tai buvo nuokrypis nuo normos. Už juos jos buvo kalinamos, engiamos, užgauliojamos ar net deginamos.
Taigi, taip ir kyla klausimai „kas ta šlovė?“ ir „kas yra sėkmė?“ ir „ar šiandienos šlovė bei sėkmė ir praeityje buvo šlovė ir sėkmė?“.
Viktorija Urbonaitė: Sėkmės ir šlovės siekimas man yra keistas reikalas – toks savojo ego glostymas.
Priešingai – daugybės lietuvių moterų istorijos parodė, kad drąsūs, išmintingi, kartais net rizikingi žingsniai daromi ne dėl pagyrimų, ne dėl diplomų, televizijos kamerų ar ąžuolo vainikų ant kaklo.
Anuomet moterys ėjo į miškus ir dirbo išvien su partizanais, gelbėjo žydus, steigė ligonines ir mokyklas, rinko pinigus ir rėmė šaulius – darė ir žygdarbius, ir tylius darbus todėl, kad tikėjo, jog tai jų kelias, o ne dėl to, kad po mirties joms pastatytų paminklus.
Šiandienos moterys – mokslininkės, sportininkės, išradėjos, karininkės, menininkės – į savo veiklas jos neria ne dėl dėmesio gatvėje, ne dėl iliuzinių patiktukų socialiniuose tinkluose, bet dėl to, kad joms įdomu, kad jos kitaip neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Ne visos aprašytosios moterys knygoje yra patyrusios svaiginančią sėkmę. Šlovės akimirkos yra labai jau efemeriškas dalykas – vieną dieną gali būti liaupsinama primadona, kitą dieną mirti užmarštyje ir vienatvėje.
– Su kokiais sunkumais dažniausiai šiandien susiduria moterys lyderės?
Viktorija Aprimaitė: Visi mes gyvename savuose burbuluose. Aš didžiąją dalį dienų leidžiu su intelektualiais, žmogų bei jo darbą gerbiančiais žmonėmis, empatiškais ir neskirstančiais aplinkinių nei pagal lytį, nei pagal amžių, nei pagal gebėjimus. Tačiau su savuoju susikurtu burbulu atsidūrus kitoje erdvėje gali tas apsauginis sluoksnis sprogti. Galima pamatyti moterį, kurios atlyginimas žemesnis už vyro, nes ji yra moteris. Galima pamatyti užgauliojamą troleibuso ar taksi vairuotoją, nes gi neduokdie moteris prie vairo.
Galimi patys įvairiausi scenarijai ir sunkumai. Ir visai nesvarbu, kurioje srityje tu lyderiausi – būsi geriausia rajone bandelių kepėja, atsargiausia vairuotoja ar išradingiausia mokslininkė. Tai labai norėtųsi, kad kiekviena mūsų prisiimtumėme asmeninę atsakomybę sprogdinti tuos purvinuosius burbulus, kurie pilni stereotipų, nelygybės ir nepagarbos. O matant šalia su sunkumais susiduriančią moterį – ją paskatinti pasistiebti ir drąsiai žingsniuoti pirmyn!
Viktorija Urbonaitė: O kas yra moteris lyderė? Ar lyderės yra tik tos sociumo nupieštos besišypsančios moterys elegantiškame biure, vadovaujančios kelių žmonių kolektyvui, besilankančios prabangiuose renginiuose ir kursuose? Bet argi mama, auginanti kelis vaikučius, žongliruojanti tarp jų pamokų, būrelių, namų ir profesinės veiklos nėra lyderė? Arba kaimo mokytoja, apie kurią nerašo net rajono laikraštis, bet ji save su meile yra pašventusi mokiniams – argi ji ne lyderė? Arba maloni pardavėja, kuri geba pagarbiai ir draugiškai pasitikti kiekvieną klientą – juk ir ji yra lyderė, ar ne tiesa?
Na, o sunkumai vis dar tie patys, kaip ir prieš šimtą metų – vis dar išlendanti mizoginija, seksizmas, nepasitikėjimas, kad moterų protas yra tiek pat pajėgus suvokti sudėtingus dalykus, kaip ir vyrų. Lietuva po truputį, po žingsnį, po centimetrą šviesėja ir laisvės, pagarbos, atjautos vis daugėja, tačiau negalime apsimesti ir nematyti, jog šalia vis dar yra ir mobingas, ir bandymas moteris nuvertinti, pastatyti į vietą. Tik kur ta jų vieta? Kai už lango – 21 amžius, tai toji moters vieta turėtų būti visur, kur tik ji pati nori – NASA kosminėje stotyje, prie mikroskopo, karinio laivo vairo, ant scenos ar kuriant naujus Mišelino vertus receptus.
– Gal turite patarimų tėvams, kaip auklėti mergaites, į ką atkreipti dėmesį? Arba atvirkščiai – kaip neauklėti?
Viktorija Aprimaitė: Manau, kad svarbiausia yra kalbėtis ir neslėpti nuo vaikų, kad būna visko. Žmonės skirtingi ir jų elgesys ne visuomet mums būna malonus, kartais jis gali įžeisti. Tuo pačiu ir patiems su kitais elgtis taip, kaip norėtumėme, kad su mumis elgtųsi. Kaip viena mano aprašytų moterų, Milda Bliumenzonienė, yra pasakiusi: „Labai svarbu saugoti žodžius, nes kiekvienas nederamai ištartas visuomet atsigręžia prieš tave“.
Sugrįžkime į savo vaikystės kiemą. Dažniausiai vaizdas toks – sėdi ant bortuko, kalbiesi su draugais ir staiga atsiranda, koks nors užgauliojantis tave vaikas. Tu nuleidi galvą, nes tarsi nedrąsu kažką sakyti prieš. Nuleidžia galvą ir tavo draugai. Grįžti namo, pasipasakoji tėvams, bet šie pataria tiesiog nekreipti dėmesio. O galbūt kaip tik vertėtų tą mažąjį žmogų pasisodinti drauge, kad jis nesijaustų toks vienišas ir, toks kitoks. Ir jam papasakoti, kad pasaulis įvairus, kaip ir jame gyvenantys žmonės, o negražiai kalbantys dažniausiai turi širdyje daug skaudulių, kuriais nori apkrauti aplinkinius.
Viktorija Urbonaitė: Iš visų tų aprašytų knygoje moterų istorijų supratau, kaip svarbu, kai tavimi pasitiki ir skatina. Šiandien mes net neįsivaizduojame, kokios naujos profesijos gims po dešimtmečio. Jei tik mes leistume, jei tik įgalintume dabarties mergaites patikėti, kad jos gali siekti net labiausiai keistos, neįprastos, negirdėtos specialybės, kokių didžių moterų galėtume sulaukti, į kurias su pasididžiavimu žiūrėtume ne tik mes patys, bet ir visas pasaulis.
Rašydama apie lietuves knygai „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ dar ir keliavau po skirtingas šalis. Maroke buvau šokiruota ir priblokšta, kad mokslas čia privalomas tik iki šeštos klasės, o du trečdaliai šalies moterų yra beraštės.
Mokslas, išsilavinimas yra laisvos šalies ženklas. Suteikime mergaitėms tinkamą išsilavinimą ir rytojaus Lietuva bus laimingesnė. Ir net jei jos netaps docentėmis ir profesorėmis, jei neišras vakcinos nuo kokio mirtino viruso, vis dėlto jos bus apsiskaičiusios, turinčios kritinį mąstymą, jų pasaulėžiūra bus plati ir turtinga.
– Šiandien iš moters reikalaujama iš tiesų daug, tą rodo ir neseniai internete akimirksniu išpopuliarėjęs Cynthia Nixon vaizdo klipas „Be a laday, thei said“. Kaip manote, kur link veda tokie vienas kitam prieštaraujantys teiginiai?
Viktorija Aprimaitė: Tikrai ne tik šiandien iš moters reikalaujama daug. Man 26 metai, o pasiūlymus būti vienokia ar kitokia tikriausiai girdžiu tiek, kiek save prisimenu. Ir tokie komentarai tikrai priveda prie nuolatinio jausmo, kad esi nepakankamas. Tas jausmas veda prie gilių kompleksų, o šie prie dar didesnių nevisavertiškumo problemų.
Tuo tarpu tikriausiai nei vienas dalinantis patarimus būti vienokiam ar kitokiam dažniausiai nesuvokia savo pasiūlymo svarbos ir svorio. Nesuvokia, kokią eilę pasėkmių suformuos vienoks ar kitoks pasiūlymas, linkintis nebūti savimi.
Viktorija Urbonaitė: Mizoginija, seksizmas, rasizmas ir kiti panašūs reiškiniai kyla iš noro valdyti, dominuoti, manipuliuoti, neleisti veikti laisva valia. Kuo labiau mes moterį paverčiame vyro malonumų įrankiu, sudaiktiname, išoperuojame jos jausmus, nuo mažų dienų įdiegiame, kaip ji turi elgtis, atrodyti, galvoti, tuo lengviau mes gauname nebe laisvą asmenybę, bet suparalyžiuotą organizmą, paklusnų vergą.
Rašydama pasakojimus knygai „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ atradau, koks svarbus mergaitės gyvenime yra tėčio, brolio vaidmuo. Kiek daug jie gali! Mergaitės, kurios apie bet ką galėjo kalbėtis su šeimos vyrais, kartu konstruoti, darbuotis dirbtuvėse, prie staklių, prie tepaluotų mašinų, vėliau kūrė daug drąsiau ir niekas negalėjo jų sulaikyti. Tokių mergaičių nenupučia lengvi vėjai, jos turi savo nuomonę, netoleruoja nepagarbos ir smurto, turi drąsos užstoti kitą.
– Kokį ateities moters vaidmenį visuomenėje matote jūs? Kaip įsivaizduojate moterį artimoje ateityje?
Viktorija Aprimaitė: Norėčiau, kad nebekeltume klausimų, kodėl moteris yra verta būti vienokia ar kitokia, kodėl ji verta užimti vienas ar kitas pareigas, kodėl verta pareikšti vienus ar kitokius dalykus. Norėčiau, kad tokie dalykai būtų savaime suprantami, o ne nuostabą keliantys.
Ir norėčiau, kad moteris viena kitai taptų draugėmis, sesėmis, bičiulėmis, komanda, o ne konkurentėmis. O to šiandien nemažai. (Šypsosi.) Mes pačios turime kurti stiprią moterų bendruomenę. Palaikančią, tikinčią ir kuriančią.
Viktorija Urbonaitė: Norėčiau tikėti, kad rytojaus moteris yra tvirta, stipri, turinti savo nuomonę ir nebijanti ją išsakyti. Laisva nuo stereotipų, šablonų ir klišių, lygiavertė vyro partnerė, kuri geba užimti ir kompetentingai vykdyti net aukščiausias pareigas. Tikiu, kad ateina diena, kai moters pasiekimai nebekels nuostabos ar seksistinių klausimų, kaip ji suderina karjerą ir šeimą. Tikiu, kad bus paisoma jos nuomonės apie jos veiklos sritį, ji bus vertinama pagal protą, darbus ir sprendimus, o ne pagal suknelių skaičių, dietų pavadinimus ar figūros linkius.
