Septyniasdešimt du
Buvo gražus pavakarys. Pasipuošę žmonės ramiai vaikščiojo po erdvią fojė, tyliai kalbėjosi, kažkas gurkšnojo kavą, kažkas sveikinosi su bičiuliais ar tikrino savo bilietus. Virš galvų kabantis didžiulis sietynas tarsi medų liejo švelnią šviesą, o gatve skubantys miestiečiai smalsiai žvilgčiojo į šviečiančius Operos ir baleto teatro langus. Nuskambėjo pirmasis gongas, kviečiantis į spektaklį.
– Septyniasdešimt du, – staiga pasakė Ugnė ir siurbtelėjo paskutinį karšto šokolado gurkšnelį.
– Kas septyniasdešimt du? – nustebusi paklausė mergaitės mama.
– Šitie sietynai. Jų yra lygiai septyniasdešimt du. Ką tik suskaičiavau, – iš pasitenkinimo Ugnė net primerkė akis. – Tu gi žinai, kaip man patinka matematika.
– Žinau, mieloji, ir labai tavimi didžiuojuosi. Matematika ir man patinka.
– Mama, – Ugnė surimtėjo ir įdėmiai apžvelgė visą teatro erdvę, – o kas čia buvo iki tol, kol atsirado šitas pastatas?
– Kadaise skaičiau, kad čia prieš karą buvo dujų gamykla. 1941 metais vokiečių lėktuvai bombardavo Žaliąjį tiltą ir pataikė į tą gamyklą. Sugriuvo ir ji, ir aplink esantys namai. Taip ir liko tuščia aikštė, o jos pakraštyje drybsojo į žemę įraustas ir niekieno nebenaudojamas milžiniškas gamyklos katilas. O po karo čia savo palapines išstatydavo klajojantys cirkai ir žvėrynai.
– Čia tai bent! O kas buvo paskui?
– O paskui darbo ėmėsi architektė Elena Nijolė Bučiūtė. Buvo ir daugiau architektų bei inžinierių vyrų, kurie troško pastatyti Vilniui Operos ir baleto teatrą, tačiau iš visų gabiausia buvo Elena. Ji ir suprojektavo visą šį pastatą. Čia viskas jos sugalvota. Dešimt metų virė statybos, ir baigėsi jos tik 1974-aisiais. Tada visi laikraščiai rašė, kad tai buvo nematytas statinys, labai modernus, naujoviškas.
– Oho! Man jau patinka toji Elena. Kažin kokia ji buvo? Gal irgi mėgo matematiką, kaip manai?
– Visko gali būti, dukryt. Tavo močiutė iš Rokiškio pažinojo Eleną. Reikėtų paklausti. Jos abi mokėsi
Krylių mokykloje. Močiutė man nemažai pasakojo, kaip abi kartu mėgo piešti, lipdyti iš molio. Prilipdydavo jos paukščių, karvių, namų, parduotuvių, mažų žmogeliukų ir net Kamajų bažnytėlės bokštų. Kadangi Kryliai ant ežero kranto, tai Elena dar mėgo ir meškerioti. Tavo močiutė prisibijodavo vandenyje prie kojos prisisiurbiančių dėlių, tad sėdėdavo ant lieptelio ir skaitydavo knygas. O štai Elenos senelis išmokė ją iš arklio uodegos ašutų pasidaryti meškerę ir net kartais leisdavo mažyte valtele nusiirti iki nendrių. Ten ji užmesdavo savo meškerytę ir valandų valandas stebėdavo plūdę laukdama, kada gi užkibs kokia žuvelė.
– Mama, čia tai bent istorija! Šiandienos baletas man nebebus tik baletas – aš įsivaizduosiu ir Eleną, kaip ji piešė šitą namą, kaip apskaičiavo kiekvieną sieną, tuos didelius langus, sceną ir septyniasdešimt du sietynus. Reikės man Rokiškyje dar močiutę paklausinėti apie jos ir Elenos vaikystę.
– Puiki mintis, Ugne. O dabar jau eikime į salę, – mama pamerkė akį mergaitei, ir abi įsiliejo į žmonių minią, nekantriai laukiančią spektaklio.
Koks pastatas tavo mieste tau pats gražiausias? Kodėl? Jeigu tu projektuotum namus, kokie jie būtų?
Daugiau įkvepiančių istorijų apie Lietuvos moteris ieškokite knygoje „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms”. Informacija apie knygą – ČIA.
