– Papasakokite savo istoriją: nuo ko viskas prasidėjo?
– Viskas prasidėjo, kai su vyru susitikom vakarėlyje (su bendraminčiais planavome vasaros kelionę dviračiais), buvom beveik nepažįstami, bei tą vakarą pasijuokėm „kokie gražūs būtų mūsų vaikai“. Taip prasidėjo ir mūsų istorija ir kelionė link mūsų stebuklėlio. Nuo to laiko iki vaiko gimimo praėjo 5 metai.
– Kokie tyrimai patvirtino, kad jūsų pora turi problemų dėl vaisingumo?
– Kreipiantis dėl nevaisingumo, vyrui daryta spermograma ir kiti tyrimai; man įvairūs tyrimai. Vyras problemų neturėjo, viskas, normoje. Mano tyrimai visi geri, tik ciklo beveik nebūdavo, taip kad pagauti natūraliai „tas dienas“ nei teoriškai, nei praktiškai nebuvo jokių šansų. Taigi priklausytume tai 15 proc. porų, kuriems viskas gerai bet vaikų nepavyksta susilaukti, nes yra neaiškios kilmės nevaisingumas.
– Kaip reagavo aplinkiniai? Ar sulaukėte kokių nors reakcijų? Ar prieš tai buvo klausimai, tai kada gi vaikai?
– Niekas labai nesikišo ir nesigilino, tai ir klausimų nebuvo daug. Jei ir klausdavo, visada sakydavau kad viskam savo laikas. Kelios mano sužadėtuvės baigėsi pabėgimais, tai iš manęs gal tų vaikų niekas ir nesitikėjo. Dar paminėsiu, kad su vyru susitikome būdami 35 metų ir abu buvome įsipareigoję antroms pusėms, ir niekas neturėjo vaikų.
– Kaip priėjote iki sprendimo kreiptis pagalbos dėl pagalbinio apvaisinimo?
– Mano vyras bandė paleisti viską „natūraliai tėkmei“. Gal tikėti. Gal kiek delsė, bet neilgai. Aš neturėjau jokių dvejonių. Natūraliai neišeina ir neišeis, laikas eina, abu vaikų norim... Sakau man dėl šio klausimo nepadės nei tikėjimas, nei dieta, nei šventoji dvasia – tam yra šiuolaikinė medicina. Esmė – rezultatas, visa kita – tik priemonės.
– Kokios procedūros laukė?
– Iš pat pradžių – bendri ir spec. tyrimai, plano paruošimas. Tada sulaukiama ciklo, leidžiami vaistai į pilvą, punkcija ir įsodinimas. Tada belieka laukti.
– Iš kelinto karto pavyko?
– Mums sėkmingas buvo trečias IVF.
– Dėl ko labiausiai nerimavote?
– Tik dėl vaikelio sveikatos. Daugiau niekas nekėlė didelio nerimo; arba tiesiog jau nebeatrodė taip svarbu.
– Kaip praėjo nėštumas ir gimdymas?
– Nėštumas praėjo gerai. Pradžioje buvo dienų, kai pavargdavau vien kol atsibusdavau... Tiksliau jau atsibusdavau pavargusi. Atsikeli, ir tada vėl į lovą. Nepykino. Įpusėjus laukimui ir paaiškėjus, kad viskas vystosi gerai, pasidarė daug lengviau. Į pabaigą užplūdo energijos antplūdis. Tvarkiausi, vairavau, dariau remontą, 2 kartus persikrausčiau, darbų turėjau iki paskutinės nėštumo dienos – tądien nusipirkau vežimėlį, aplankiau mokesčius, Sodrą ir kt.
Gimdymas suplanuotas. Ramus, be streso. Cezaris 9 valandą ryto, ir po 15 minučių išgirdau verkiant savo amžinybę lauktą dukrytę.
– Kiek dabar laiko jūsų mažylei?
– Šiandien 3 mėnesiai ir 10 dienų (gimė 2019 spalio 23).
– Ar dar kartą ryžtumėtės tokioms procedūroms?
– Be jokios abejonės. Jeigu reikėtų, padaryčiau ir daug daugiau – vaikai to verti.
– Ką patartumėte kitoms poroms?
– Pirma – mylėti ir palaikyti vienas kitą. Pasiryžti. Supratus, kad iškart nepavyks – nenusivilti. Niekada nieko nekaltinti. Nepasiduoti. Nieko nebijoti ir tikėti, kad tai tik laiko klausimas. Kai būdavo labai sunku, pagalvodavau, kad tai žaidimas. Spėlionės, loterija, burtai! Sakydavau, tu pamatysi, mažuli, aš tave vieną dieną pagausiu.
– Jei ne paslaptis, kiek maždaug pinigų visa tai atsiėjo?
– Pirmąkart norėjome darytis IVF Lietuvoje, tačiau tada niekas nieko nekompensavo, viskas privačiai, daugybė keistų tyrimų skirtingose įstaigose, laiko tempimas, kaina netoli 5000 eurų. Nemeluosiu, buvau labai nusivylusi LT sistema ir situacija; ir tai labai paskatino emigruoti.
Mūsų visi 3 IVF daryti Norvegijoje. Sistema, priežiūra, kokybė, bendravimo kultūra... pavydėtina. Esu laiminga, kad ši šalis man paliko ne tik gerus prisiminimus bet ir atnešė stebuklą. Iš viso trys IVF kainavo 4450 eurų, iš kurių 3350 kompensavo valstybė. Nepaisant tokių sąlygų, šį rudenį, prieš gimstant vaikui, grįžome į Lietuvą. Vis tik čia yra mūsų namai, šeima, vaikams augti palanki aplinka. Planuojame gyventi čia.
.
