– Jei neklystu, skaičiuojate paskutines nėštumo savaites. Kaip praėjo tie laukimo mėnesiai? Viskas buvo taip, kaip tikėjotės?
– Liko paskutinis laukimo mėnesis. Visas nėštumas prabėgo labai greitai, gyvenau įprastą gyvenimą – daug dirbau ir keliavau. Spalio mėnesį pristačiau naują kolekciją išteku.lt parodoje. Ją paruošti buvo sunkiau nei įprastai, kadangi per pirmus nėštumo mėnesius buvo itin sunku atrasti kūrybai įkvėpimo. Kūnas ir protas bandė prisitaikyti prie vykstančių pokyčių. Labai džiaugiuosi, jog visus planus pavyko įgyvendinti, o dabar – porą mėnesių galiu ruoštis vaikelio atėjimui. Mėgstu kurti plačiąja prasme, esu labai smulkmeniška ir sentimentali, todėl ruošiu vaikeliui kiek įmanomą viską pati – man tai malonumas. Neriu, siuvu, dekoruoju drabužių pakabas... Laikas ir dabar labai greitai bėga, nes nuolat kažko naujo mokausi, esu užsiėmusi. Mėgaujuosi šiuo laikotarpiu.
– Kokie mitai apie nėštumą sugriuvo, o kokie pasitvirtino?
– Apie nėštumą buvau neutralios nuomonės, nesivadovavau kitų moterų patirtimis, nes jos visos labai skirtingos. Aš tikiu, kad labai daug ką gyvenime lemia pozityvus mąstymas – tuo vadovavausi ir prieš nėštumą, ir jo metu. Pradžioje reikėjo laiko priprasti prie augančio svorio ir kūno pokyčių, kas man psichologiškai buvo sunkiausia.
– Kuris etapas buvo sunkiausias?
– Negalėčiau išskirti nei vieno etapo, kad būtų sunkus. Pats nemaloniausias – pirmas trimestras, nes daugiausiai nerimo, blogos savijautos, kūno adaptacijos.
– Kas labiausiai gąsdina dėl artėjančio gimdymo?
– Dėl gimdymo gąsdina, kad nebūtų jo metu jokių komplikacijų vaikeliui ir jis gimtų sveikas.
– Ar pavyko ir vis dar pavyksta derinti darbą ir laukimąsi?
– Darbe savo laiką ir krūvį kontroliuoju pati, turiu ir savo mylimą poros puikių profesionalių komandą, todėl viskas priklausys nuo to, kaip jausiuosi. Veikla nesustabdyta ir kiek įmanoma joje dalyvausiu, kadangi turime klientes ir daug nuotakų, kurios jau pasirinkusios ateinančiam sezonui mane kaip kūrėją. Galbūt gimus vaikui, gims dar ir naujos verslo idėjos, esu atvira viskam, todėl laikas parodys.
– Ar jau esate numačiusi gimdymo planą: vietą, žmones, kurie jus sups tą akimirką, gimdymo būdą?
– Apie gimdymą ir tai, kas vyks jame, galėsiu paatvirauti jam praėjus, pasidalinti patirtimi. Dabar tai atrodo viskas labai trapu ir asmeniška, ko numatyti ar suplanuoti neįmanoma. Esu pasirinkusi gimdyti Santariškių klinikose.
– Ar pajutote hormonų siautėjimą savyje? Ar tapote jautresnė?
– Visada buvau gan jautri, todėl nepasakyčiau, kad hormonai mane vargino ir tapau dar jautresnė ar irzlesnė. Kaip tik atradau daugiau vidinės ramybės, meilės savo vyrui ir gyvenimui.
– Kaip dėl maisto: ar buvo etapas, kai norėdavosi ko nors keisto?
– Mityba visada buvo ir yra svarbi man, nes esu įsitikinus, kad visos ligos ir prasideda nuo neteisingų valgymo įpročių. Pastojus, ypatingai pirmus mėnesius, buvo sunkiau nenukrypti nuo savo įpročių, nes labai norėjosi riebaus maisto. Nekankinu savęs, valgiau ir valgau nėštumo metu, ko manęs prašo kūnas. Kai jaučiu, jog nebegaunu užtektinai maistingų medžiagų – labai gelbsti subalansuotos mitybos maisto pristatymas į namus. Nekantrauju atrasti įkvėpimo pati gamintis ir toliau gilinti žinias maisto srityje.
– Ar jau esate sugalvoję vardą?
– Mergaitė bus vardu Alisa. Abu žinojome vardą berniukui, o mergaitei reikėjo daugiau laiko paieškoms. Su vyru esame svajingi, tikime pasakomis…Todėl kai atradome šį vardą, abejonių neliko, mums jis stebuklingas.
– Kaip vyras rūpinasi jumis nėštumo metu?
– Mes abu daug dirbame ir kurį laiką būname skirtingose šalyse, todėl aš moku būti savarankiška. Apskritai aš niekada nesėdėjau jokiam vyrui ant sprando, nelaukiu, kol man kažkas kažką paduos – aš kuriu viską pati ir dar mielai galiu padėti partneriui. Mano vyras visada buvo dėmesingas ir mylintis, todėl nereikėjo laukti nėštumo, kad gaučiau daugiau dėmesio ir būčiau dar daugiau lepinama. Mes nesame susiskirstę vaidmenimis šeimoje, kur yra moters privalomi darbai ar vyro. Abu esame atsakingi už viską vienodai. O paruošti valgyti, kai mane pykino, ar sutvarkyti namus, kai man silpna – vyras visada tai darydavo. Dabar tik liepia daugiau ilsėtis ir mėgautis.
– Sezzy jau turi du vaikus iš ankstesnės santuokos. Ne paslaptis, kad pamotės mūsų visuomenėje vaizduojamos ne pačiomis gražiausiomis spalvomis. Kaip jums pavyksta su jais sutarti?
– Man pasisekė, nes visada su mažais vaikais man pavykdavo sutarti, turiu daug meilės viduje, man nesunku ja dalintis. Kai Sezzy išsiskyrė, jo vaikai buvo labai mažiukai, todėl nebuvo jokio nusistatymo iš jų pusės prieš mane, draugystė išsivystė natūraliai, auginame juos kartu. Psichologiškai man nebuvo lengva juos priimti, turėjau daug kovoti su savimi, kad atrasčiau pusiausvyrą savyje. Bet visi geri dalykai neateina lengvai, todėl tai ką turime dabar – tik daug darbo ir pastangų rezultatas.
– Ar su Sezzy jaučiate kokius nors kultūrinius skirtumus bendrame gyvenime?
– Jokių kultūros skirtumų nejaučiu. Abu esame teritoriški ir turime savas taisykles, nes esame labai panašūs. Labai daug visko patyrėme per ketverius metus, todėl bendrauti vis lengviau. Neatsimenu, kada būtume labai susipykę, o pradžioje santykių tikrai teko praeitį ugnį. Bet mums abiems ji patinka.
– Šiandien informacijos apie tai, kaip auginti, auklėti vaikus yra labai daug. Kaip atsirenkate, kuria pasitikėti?
– Informacijos tikrai daug. Daugiau vadovaujuosi, ko nedaryti, kai matau manęs netenkinančius pavyzdžius. Skaitau daug ir domiuosi. Tikiu, kad mažam vaikui svarbu yra turėti tikslų grafiką. Dabar mane domina labiausiai kūdikių auginimas.
– Kokius auklėjimo principus prisimenate iš savo vaikystės? Kokios taisyklės buvo jūsų namuose?
– Mano tėvai reiklūs, bet saikingai. Kadangi yra pasiekę daug ir yra gerbiami žmonės, norėjo, jog ir mes tokie su broliu užaugtume. Investavo daug laiko ir finansų, kad užaugtume asmenybėmis. Daug keliavome, dauguma sporto šakų išmokome, dainuoti, šokti, kaip tvarkytis, kaip dirbti. Geras balansas buvo visame kame. Sunkiau buvo man su vakarėliais ir draugais, tėvai buvo griežti šiuo aspektu, visada tai kontroliavo, brolis turėjo daugiau laisvės. Mano tikslas turėti tiek galimybių, kad galėčiau vaikui parodyti ir išmokyti visko tiek, kiek mano tėvai mane.
Būdama šeštą mėnesį nėščia, Paula nusifilmavo ir vyro muzikiniame vaizdo klipe: