– Mokykloje pedagoge tapti nesvajojote. Bet netikėtai tapote. Papasakokite savo kelią iki to.

– Reikėtų pradėti nuo pradžių. Sugrįžkime 20 metų atgal. Visų pirma, augau išskirtinių asmenybių apsuptyje. Mokykloje sėkmingai mokiausi ir Meno mokyklą pabaigiau su pagyrimu. Bebaigiant mokyklą supratau, jog meilė muzikai gali būti antraeilė. Vis labiau pradėjau domėtis lietuvių kalbos studijomis.

Visa tai netruko išsipildyti – puikiai pabaigiau humanitarinius mokslus Vilniaus universitete, sėkmingai įsitraukiau į pasaulinio garso mokslininkų lingvistų suvažiavimus, pradėjau rašyti mokslinius straipsnius, dirbau moksliniuose projektuose Vilniaus universitete bei susidomėjusi viena sunkiausių – modalumo kategorija − pasirinkau ją tyrinėti magistrantūroje Belgijos Antverpeno universitete.

– Daug jaunų žmonių svajoja apie gyvenimą užsienyje. Ypač mokslininkai. Manoma, jog ten puikesnės sąlygos – požiūris į patį specialistą ir atlygis. Bet jūs esate čia. Kaip grįžote?

– Išties, studijos Belgijoje man buvo lyg atgaiva sielai ir tapo noru imti iš gyvenimo dar daugiau, sieti gyvenimą su dėstytojos keliu. Tačiau būdama Belgijoje vieną dieną perskaičiau apie Lietuvos švietimo sistemą užklupusią krizę ir sulaukiau jautrių ir ambicingų draugų laiškų, kurie tuo metu metu aktyviai dalyvavo programoje „Renkuosi mokyti“.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas
Gana egzistenciškai savęs paklausiau: galbūt ir aš galėčiau padėti savo šalies švietimo sistemai ir imtis pedagogės darbo?
Ingrida Žūkaitė

Gana egzistenciškai savęs paklausiau: galbūt ir aš galėčiau padėti savo šalies švietimo sistemai ir imtis pedagogės darbo? Altruistiška, skambu, o gal naivu? Tačiau patikėkite manimi − šioje šalyje yra žmonių, kurie giliai mąsto, generuoja idėjas ir galbūt kuria dar neatrastus daiktus bei dirba vardan savo šalies ateities! Taigi panirusi į savianalizę – savęs vis klausiau ir klausiau ar nebūtų didingiau ir prasmingiau savo turimomis žiniomis pasidalinti ir ugdyti jaunąją kartą negu pasislėpus kamputyje kelerius metus tyrinėti mažai kam žinomą gramatinę kategoriją? Taigi supratusi, kad mūsų švietimo srityje skamba pavojaus varpas pasiryžau grįžti. Ir Vilniaus universitete Pedagogikos centre įgijau pedagogės kvalifikaciją.

– Pedagogės su tokiu žinių bagažu ir užsidegimu tikriausiai norėjo visi...

– Nesikuklinsiu (juokiasi). Darbo pasiūlymai pradėjo plaukti iš įvairų mokyklų ir darželių. Kur tik benueidavau, jau sulaukdavau kvietimo pradėti dirbti. Tačiau aiškiai suvokiau ikimokyklinis ugdymas yra labai svarbu. Visi psichologai teigia, jog viskas, kas vyksta iki šešerių metų – liks visam laikui. Ir šis laikotarpis yra ypač svarbus. Taigi aš jau čia – esu ir didžiuojuosi būdama ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagoge. Savo darbovietėje jaučiuosi galėdama pilnai realizuoti save.

– Tikriausiai visi sutiktų – darbas darželyje yra nelengvas. Daug vaikų, daug veiklų, daug tėvų. Reikia viską suderinti ir mokėti laviruoti. Bet kas rytais motyvuoja keltis iš lovos ir eiti į savo darbą?

– Anksti ryte keltis man labai sunku (juokiasi). Bet kasdien važiuodama per visą miestą į Valakampiuose įsikūrusį darželį, žinau, jog ten manęs laukia vaikai. Tad labiausiai mane motyvuoja vaikų šypsena ir žodis myliu. Tai yra neapsakoma.

Be abejo, galvojant moksliškiau, mane motyvuoja galimybė dalintis savo sukauptomis žiniomis, taikyti įvairius mokytojų ekspertų išmėgintus novatoriškus ugdymo metodus ir stebėti, kaip jie keičia vaiko pasaulėvaizdį ir auklėtinių mokymosi rezultatus. Juk tai taip šaunu – matyti auklėtinio progresą!

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Bet tikrai būna ir sunkių dienų, kai tos motyvacijos sunku rasti? Juk visi mes žmonės. Kas jums sunkiausia darbe?

– Žvelgiant stereotipiškai tikriausiai kiti pasakytų, jog suvaldyti didelį vaikų kiekį. Bet tai nėra sunku. Ypač kai pripranti, kai randi bendrą kalbą su jais. Žinai, kaip prieiti prie kiekvieno. Man auklėtojos darbe sunkiausia yra laiko ekonomija. Norisi suspėti būti visur ir visada: spėti atlikti visas į šį darbą įeinančias pareigas, tačiau, deja, neretai viena ar kita pareiga ima ir pavogia kitos pareigos laiką.

– Viešojoje erdvėje netrūksta svarstymų – jog pedagogų apskritai trūksta. O ypač ikimokyklinio ugdymo. Bet jei kalbėsime ne apie kiekybę, o kokybę – koks, jūsų nuomone, yra geras auklėtojas?

– Būtina sąlyga mylėti vaikus (šypsosi). Jei nemylėsi – nedirbsi. Tai faktas. Ir savo darbe matau tą patį – visos auklėtojos myli vaikus, jais rūpinasi, jaudinasi dėl jų, džiaugiasi pasiekimais. O jei kalbėtumėme apie jo kitas savybes – tai sąrašas turi būti ilgas (juokiasi). Auklėtojas turėtų būti atviras, kūrybingas, gebantis bendrauti ir bendradarbiauti. Jis turi gebėti motyvuoti, padėti, būti autoritetu ir nesvarbu, ar jis dirba su mažesniais ar didesniais vaikais. Vaikams svarbiausia pasitikėti auklėtoju, kadangi į auklėtoją visų pirma kreipiamasi pagalbos, norisi pasiteirauti ar tiesiog išsikalbėti. Žinoma, auklėtojas turi taip pat būti ir patrauklus, įdomus, jis turi talpinti savyje daug įvairių savybių bei gebėjimų ir niekada neatsukti nugaros savo auklėtiniui – tai būtų didžiausia nuodėmė dirbant šį darbą.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– O kokie yra šiuolaikiniai vaikai? Sako, kad jie negali koncentruotis, nenusėdi vietoje, neklauso, yra išlepę. Ar tai tiesa? O gal perspausta?

– Tai labai plati tema ir sunku būtų atsakyti vienareikšmiškai. Bendrai ir gana glaustai kalbant pastaruoju metu šiuolaikiniai vaikai gana sunkiai geba koncentruoti dėmesį, nenusėdi vietoje, neklauso dėl kelių esminių priežasčių: tai lemia aplinkos veiksniai: tėvai, broliai, sesės ar kiti aplinkiniai. Svarbiausia yra mėginti išsiaiškinti priežastį, objektyviai įvertinti situacijas. Patarčiau kiek įmanoma dažniau esant auklėjimo ar ugdymo sunkumams auklėtojui stengtis kalbėtis su auklėtinių tėvais, bendradarbiauti vieniems su kitais. Pedagogai mielai pakonsultuos ir gebės patarti bei išsiaiškinti vienas ar kitas kylančias problemas tėvams. Psichologai padės nusakyti jų priežastis, pateiks atitinkamų siūlymų tai spręsti, nusakys, kaip būtų galima padėti koncentruoti dėmesį ar labiau įsiklausyti į tėvų bei pedagogų pastabas dėl atitinkamo elgesio.

Be to, labai svarbu pabrėžti – jog šiuolaikiniai vaikai nėra blogesni nei anksčiau augę. Dabar vaikai kur kas kūrybiškesni, atviresni, imlesni naujai informacijai, greitai tobulėjantys.

– Kaip manote, kaip atrodys darželiai ateityje? Į kurią pusę kryps? Daugiau technologijų ar kūrybiškumo?

– Jau dabar galime pastebėti tendenciją, kad darželiai tampa multifunkcionalūs, kadangi jų erdvėje vis daugiau dėmesio skiriama ugdymo įvairovei bei maksimaliam veiklų užpildymui. Toks darželis yra, kuriame dirbu.

Daugelyje darželių ir mokyklų krypstama į alternatyvųjį, individualizuotą ir diferencijuotą ugdymą. Darželiuose įsigali H. Gardnerio daugialypio intelekto teorija ir vis didesnę dalį savo laiko vaikai praleidžia interaktyviose programavimo pamokose, robotikos užsiėmimuose – šiuo metu tai yra „ant bangos“.

Tačiau neretu atveju gaila, kad modernūs darželiai atima iš vaikų galimybę pažinti gamtos pasaulį jį tyrinėjant, liečiant, skanaujant ar nebijant išsipurvinti. Todėl Lietuvoje darželių įkūrėjai pradeda atkreipti į šį augantį poreikį ir kuriasi darželiai, kurie vaikus grąžina į prigimtinį patyriminį, pažinimo pasaulį bei populiarėja Reggio Emilia pedagogika.

– O kaip surasti balansą arba tinkamą variantą savo vaikui? Vis tik kas geriau vaiko vystymuisi – sterili ir moderni aplinka, ar kūrybiškas chaosas?

– Pati stengiuosi taikyti abi teorijas. Vieną dieną vykstame į kokį nors interaktyvų muziejų ar pasitelkiame technologijas mokymuisi grupėje. O kitą dieną einame į miško, kuris yra šalia, žygį ir ten susipažįstame su gamta.

Bet čia svarbu paminėti, kad dauguma tėvų trokšta savo vaikui itin tvarkingo ir švaraus darželio, neįsigilinę į ugdymo sampratą ir vaiko raidą, tačiau vaikams džiaugsmas ir laimė bei būtinybė yra lavinti smulkiąją motoriką ir kūrybiškumą, kurių metu gali atsirasti netvarka. Vaikams laimė yra išbarstyti kaladėles ir jas išrikiuoti pagal spalvas. Vaikams laimė yra improvizuoti piešiant guašu, kai net lašelis guašo nukrenta ant rūbelių ar ant žemės. Vaikams laimė yra, kai galima įšokti į balą ir pamąstyti, o kodėl lašeliai liko ant botų. Vaikams laimė yra nupiešti draugui ūsus su jogurtu ir kikenti susiėmus už pilvuko, tačiau, gaila, to vis mažiau yra patiriama ir leidžiama moderniame ir technologijomis aprūpintame darželyje. O nereikėtų.