Prie projekto prisijungė ne vienas žinomas žmogus. Tarp jų ir prodiuseris Laimonas Kirkutis. Sausio mėnesį jo dukrai buvo diagnozuotas smegenų auglys. Vos dvejų metukų mergaitei buvo atlikta sunki operacija. Auglys po kiek laiko vėl pradėjo augti – dabar vienintelis gydymas – chemoterapija. Šeima jau beveik metus gyvena ligoninėse ir kada bus pabaiga – nežinia. Nuolatinis laukimas – vienas sunkiausių jausmų, su kuriais tenka susidoroti tėvams, sužinojusiems, kad jų vaikas serga onkologine liga. Tam, kad laukti būtų ne taip sunku, Laimonas kviečia prisijungti visus neabejingus.
– Papasakokite, kaip prisijungėte prie „Mamų unijos“ projekto „Vienos kėdės istorija“?
– Kaip žinia, mūsų pačių šeimoje buvo ir yra bėda. Mūsų dukra turi galvoje auglį, sausį jai buvo padaryta operacija. „Mamų unija“ ir jos įkūrėja Eglė Mėlinauskienė mums labai padėjo, susibendravome su ja, ji ir pakvietė prisidėti.
– Kaip dabar laikosi jūsų dukrytė?
– Dabar situacija tokia, kad vis dar gydomės. Netrukus prasidės chemoterapija, tad procesai vyksta.
– Matyt, sunku pasakyti, kiek laiko tai truks?
– Taip. Jai buvo atlikta operacija, bet auglys vėl pradėjo augti, kitas žingsnis – chemoterapija. Ji planuojama pusantrų metų, be abejo, su pertraukomis.
– Matyt, sunku viešai apie tai kalbėti. Nors gal tai padeda ir kitiems nenuleisti rankų?
– Nematau tame didelės prasmės, bet kai kas nors paklausia, neslepiu, papasakoju. Kadangi pats susidūriau su šia sistema, ilgu laukimu, daug nežinios, sprendimų priėmimo. Žinau, koks šis procesas sudėtingas. Reikia apie tai kalbėti, kad žmonėms, kurie su tuo irgi susiduria, galima būtų kaip nors padėti, kad žinotų kur kreiptis. Dabar ir į mane dažnai kreipiasi, klausia, kur, ką dar galima padaryti. Visada duodu kontaktus, nes ir patys užsienyje konsultavomės su keliais medikais.
– Kaip padėtų „Mamų unijos šeimos namai“?
– Šis projektas ir yra skirtas tam, kad tas gydymo procesas, kuris užtrunka labai ilgai, būtų lengvesnis. Nekalbame apie savaites ar mėnesius, tai yra ne vieneri metai. Kur gydyti vaikus su onkologinėmis ligomis Lietuvoje yra tik dvi vietos – Kaunas ir Vilnius. Žmonės atvažiuoja iš kitų miestų, jiems reikia kažkaip matytis su šeima. Negali važinėti pirmyn atgal, nuomotis butą labai brangu. O gyventi kažkur reikia. Todėl šeimos namų idėja labai svarbi.
– Namai išspręstų šias bėdas?
– Manau, kad visų bėdų tikrai neišspręstų, bet bent jau kažkiek. Suteiktų galimybę būti kartu, palaikyti vienas kitą. Moralinė pagalba čia irgi yra labai svarbi, ne viskas kartais nuo medikų priklauso. Kartais tiesiog nuo palaikymo, laukimo, gerai apgalvotų sprendimų. Tam reikia valios, palaikymo.
– Kiek kardinaliai pasikeitė jūsų gyvenimas, sužinojus dukrytės diagnozę?
– Nors esame iš Vilniaus, gydėmės Kaune, pasirinkome tuos medikus, nes mūsų atvejis pakankamai sunkus ir retas Lietuvoje. Kaip sako gydytojai, tokia operacija Lietuvoje atlikta gal tik kokį trečią kartą per visą istoriją. Taigi man teko važinėti pirmyn atgal. Susiradau tolimų giminaičių, kurie sutiko mus priimti, davė man kambarį, dirbti galėjau ir iš Kauno.
– O kas padėjo laikytis, ieškoti ir nepasiduoti?
– Visų pirma, pačių užsispyrimas padaryti viską, kas tik įmanoma, o visų antra, yra daug geranoriškų žmonių, kurie padeda, prisideda. Ta pati „Mamų unija“ – nesakau, kad finansiškai, bet kartais užtenka dėmesio, patarimų. Štai neseniai mane susirado viena moteris, daviau jai visus kontaktus Prancūzijoje, Vokietijoje, Izraelyje, kur ir patys kreipėmės. Mums irgi padėjo kiti žmonės, kurie buvo su tuo susidūrę, kurie pasakojo, kaip buvo jų vaikams, kiek laiko truko gydymas, reabilitacija, kur jie kreipėsi, ko ieškojo. Nes medikai ne viską gali pasakyti, daug dalykų lieka patiems išsiaiškinti.
– Matyt, ir finansinis iššūkis būna ne menkas?
– Taip, jei nori kreiptis į užsienį dėl antros nuomonės ar tyrimų, auglio ištyrimo, visa tai yra mokama. Kelionės kainuoja.
- Kokia yra galutinė jūsų dukros diagnozė?
– Pirmo laipsnio smegenų auglys, bet jis yra labai sudėtingoje vietoje, kurio negalima iki galo išoperuoti. Tam, kad neatauginėtų, reikia jį naikinti chemija.
– Ar ruošiatės dar kur nors važiuoti gydytis?
– Ne, kol kas gydysimės Kaune, čia tikrai gera priežiūra. Į užsienio gydytojus kreipėmės dėl to, kad norėjome antros nuomonės. Bet jie viską patvirtino tą patį, kas buvo nustatyta ir čia, Lietuvoje. Gydymo metodiką patvirtino. Todėl dabar jaučiamės ramiau, kad einame teisingu keliu.
– Ar pati dukrytė klausinėja ko nors?
– Ne, šiuo metu ne. Jai sunkus atsigavimo laikotarpis po operacijos, reabilitacijos Kaune, Vilniuje. Prieš chemoterapiją stengiamės daryti viską, kad ji kuo labiau atsistatytų. Ji labai mažai kalba, reikia ne vienerius metus laukti, kol atsigaus.
– Jūsų šie metai praktiškai praleisti ligoninėse?
– Taip. Ir dar vis laukia. Operacija mums buvo atlikta sausio 9 d., po to pastoviai esame ligoninėse. Pabūname porą savaičių namie ir vėl reabilitacijos, dar kas nors. Nuo spalio vėl važiuojame į Kauną ir būsime ten ilgai.
– Ligoninės aplinka, matyt, nedžiugina?
– Nedžiugina, bet bent jau Kaune, kur esame, yra pakankamai geros sąlygos, yra vienvietės palatos. Nėra taip blogai, kaip gali susidaryti įspūdis. Bet, žinoma, gyvename ne viešbutyje ir nesiilsime, tai yra pastovus darbas, pastovi priežiūra, vaistai. Kai bus chemoterapija, vėlgi bus nelengva. Matau vaikų, kuriems yra skirta chemoterapija, yra dienų, kai jie net iš lovos negali atsikelti.
– Ką patartumėte kitoms šeimoms?
– Sudėtingiausia yra nesulūžti, susirinkti save ir bandyti kažką daryti. Net nežinau, kaip tą padaryti, nes tai sudėtinga, bet daug dalykų galima įveikti tokiais gal ir banaliais dalykais, kaip tikėjimas, viltis. Tai padeda. Be to, šiais laikais medicinos pagalba galima tikrai daug ką padaryti, gal ne viską, bet daug.
Daugiau sužinoti apie projektą ir patys prie jo prisidėti galite ČIA.