– Papasakokite, kuo jūs užsiimate? Ar turite ką nors bendro su muzika?
– Nuo mažens norėjau groti. Kitados grojau akordeonu, nes mano tėtis buvo vestuvių muzikantas, vyresnis brolis, kuris žuvo kariuomenėje, ir jaunesnysis taip pat grojo akordeonu. Katažina visada linko į muziką, norėjo groti, o dar labiau – dainuoti. Iš pradžių pradėjo groti gitara, eidavo į bažnyčią, kur būdavo tokie jauni kunigai, kurie ir išmokino ją groti. Vyresnė dukra nusipirko gitarą, bet spėkite, kas ja grojo? Katažina. Nuo to viskas ir prasidėjo.
O man pačiai labai norėjosi groti, bet paskui nebebuvo ir laiko. Vienas po kito gimė vaikai, gyvenome kaime, turėjome ir karvių, ir vištų, ir žemės. Katažina gimė jau vėliau – po 10 metų. Bet vis tiek nebuvo kada galvoti apie muziką.
– Auginti Katažiną jau padėjo vyresnės dukros, tiesa?
– Taip, truputį pagalbos turėjau, nors aišku tokios ten ir „auklės“, bet vis tiek.
– Kaip sutikote Katažinos norą muzikuoti?
– Labai gerai. Mačiau, kad ji to labai norėjo. Kur tik reikėjo, ten ir ėjo dainuoti. Jei bažnyčioje – puiku, jei kur kitur – irgi gerai. Vienas mokytojas visur ją vežiodavosi. Dainavo tokiame tarptautiniame chore. Paskui bažnyčioje turėjo savo kompaniją mergaičių, kurios dainavo mišiose. Pamažu taip ir skynėsi kelią. Paskui įstojo į Broniaus Jonušo muzikos mokyklą Naujininkuose. Pradėjo ten mokytis. Bet reikėjo Medininkuose baigti vidurinę mokyklą. Kadangi gerai mokėsi, paskutines dvi klases baigė eksternu, nes neturėjo laiko ir vienur, ir kitur važinėti. Po mokyklos įstojo į konservatoriją. Grojo akordeonu, bet dainuoti nenustojo. Paskui – universitetas. Baigė magistrantūrą. Sunku buvo, nes visur tik grojo, o norėjo dainuoti. Bet kažkaip Stano paprašė kažkur sudalyvauti ir viskas užsisuko.
– Nebuvo nerimo, kad Katažina pasuko į pramogų pasaulį?
– Ji visada labai norėjo į didžiąją sceną. Jos buvo tokia svajonė. Aš niekur nesikišau. Kur vaikas nori, ten ir gerai. Man gerai, kad vaikas kažką daro. Kitos dvi dukros – mokytojos, tai trečia mokytoja būtų jau per daug. (Šypsosi.) Pradėjo Katažina koncertuoti, ir dabar labai tuo patenkinta.
– Kokio charakterio buvo Katažina?
– Ji visada buvo labai aktyvi. Jai visko reikėjo, bet, žinote, kaimas – čia niekur nenuskubėsi.
– Kaip auklėjote dukras? Buvote griežta mama ar daugiau draugė?
– Mes gerai gyvenome. Vyras buvo labai ramus, aš stengiausi, kad vaikams būtų gerai. Dirbau mokykloje sekretore, todėl vaikai visada buvo netoliese – kaip sakoma, „ant akių“. Kol Katažina buvo maža, kartu su manimi eidavo į darbą, nes nebūdavo kur palikti. Kai prasidėjo kompiuteriai ir viską reikėjo daryti lietuvių kalba, man tapo per sunku, išėjau į pensiją ir sėdžiu dabar viena namuose.
– Ar teko dukroms taikyti kokias nors bausmes?
– Ne. Kad nieko blogo jos nebuvo pridariusios. Dabar pati vyriausia dukra „pridarė“ – išvažiavo į Rusiją ir gyvena ten. Man norėtųsi, kad ji grįžtų. O Katažina nebuvo išdykusi. Gyvenome sau normaliai, ramiai. Visada buvau su vaikais: ir mokykloje, ir namuose, ir bažnyčioje.
– O kaip paauglystė praėjo? Ar buvo bemiegių naktų?
– Buvo visko. Bet niekada nebuvo taip, kad kur nors būtų išėjusi ir aš net nežinočiau kur. Niekada nereikalavau, kad man atsiskaitytų, bet ir nereikėjo. Pati viską pasakydavo.
– O kaip priėmėte žentą – Deivydą Zvonkų?
– Turėjo ji prieš tai vieną, tai kitą vaikiną, o paskui atsirado Deivydas. Jei jai geras, man irgi geras. Nebuvome prieš. Tada dar vyras buvo gyvas, nors jau silpnos sveikatos. Pamenu, atvažiavo Deivydas, paklausė ar gali būti žentu, paklausiau Katažinos, ar ji sutinka, ji pasakė, taip. Tai jei ji sutinka, mes irgi. Jei tau geras, ir mums geras.
– Kaip pasikeitė Katažina, kai tapo mama?
– Dėl pokyčių, nepasikeitė. Bet su vaikais labai stengiasi. Tik laiko neturi. Čia bėda. Reikia jai ir ten, ir ten, ir visur, o vaikams gal reikia, kad daugiau mama būtų šalia. Bet ką padarysi. Toks darbas.
– Ar dažnai tenka prižiūrėti anūkus?
– Dabar jau nelabai tam turiu ir sveikatos. Kojos operuotos, spaudimas... kiek galiu, tiek pažiūriu. Visai dienai pabūti su dviem vaikais per sunku, bet kokias pora valandų, be abejo – kodėl ne. Dar Katažinos sesuo padeda, kuri čia gyvena ir dirba Lazdynuose mokytoja.
– Ar matote daug skirtumų tarp to, kaip Katažina augina vaikus, ir kaip tą darėte jūs?
– Anuomet buvo viskas kitaip. Mes kitaip auginome. Bet priimu ir tai, kaip tą daro šiandien. Jie taip, aš kitaip daryčiau. Buvo ne tie laikai. Praėjo jau 40 metų. Be to, mes gyvenome kaime. Nebuvo jokių darželių. Dabar vaikai nuo mažens eina į ugdymo įstaigas. Kad ir kaip bebūtų, nesikišu į vaikų auklėjimą. Net jei kas nors ir nepatinka, aš geriau patylėsiu. Aišku, nieko blogo jie ten nedaro, bet būna pagalvoju, kad aš taip nedaryčiau, daryčiau kitaip. Bet jei reikia taip, tai reikia.
– Ar pati Katažina skambina, klausia patarimų?
– Patarimų jai nereikia, bet skambinti skambina. Ypač jei važiuoja kur nors, tai būtinai turi man pranešti, kai pasiekė kelionės tikslą. Mano toks charakteris, kad turiu žinoti, kaip jai sekasi, kur ji yra. Ji tą žino ir visada paskambina, kad jau yra ten ir ten. Tada aš galiu ramiai miegoti.
– Ar anksčiau dažnai lankydavotės jos koncertuose?
– Per televizorių visada žiūrėdavome. Iš kaimo toli važiuoti. Bet visada su vyru žiūrėdavome „Chorų karus“, šokių projektus. Ir balsavome, ir drebėjome už ją, ir nerimavome. Bet nuvažiuoti buvo sudėtinga. Vyrui sveikata sustreikavo, negalėjau jo palikti vieno. Vis tik mums čia kokių 40 kilometrų. Ir mašinos nebeturėjome, turėjome tik motociklą su „liulka‘.
– Ar šiandien jaučiate, kad užauginote žinomą dukrą?
– Jūs sakote, kad žinoma. Aš nežinau, gal ir žinoma. Be abejo, kad malonu, tik labai jaudinuosi, kai ji važiuoja kur nors toliau. Jei koncertas Vilniuje, man ramu, o jei kur nors važiuoti – man iškart nervai. Atrodo, tokia nedidelė Lietuva, bet man vis tiek neramu.
