– Kokia Gabrielė buvo vaikystėje?
– Ji buvo tiesiog labai mylimas ir laimingas vaikas. Su vaikiškais džiaugsmais ir nusivylimais, be abejo, su skausmo ar pykčio ašaromis. Niekada neatsisakydavo kviečiama draugų kartu praleisti laiką, netgi prisiimdavo vadovavimo vaidmenį. Daug vasarų praleido su seneliais kaime, kuriame įspūdžių, naujų potyrių ir išbandymų buvo labai daug.
– Kokia mama jūs buvote? Kaip laikėte ribą tarp griežtumo ir draugystės?
– Kaip ir visos mamos: trokštanti vaikui viso ko geriausio, besidžiaugianti mažiausiais pasiekimais, užjaučianti ir palaikanti dėl mažiausių nesėkmių, patarianti visais klausimais, kylančiais mažoje vaiko galvelėje. Ribos tarp griežtumo ir draugystės nebuvo, nes niekada nebuvau griežta, visada siekiau susitarimo, stengiausi nestatyti sienos tarp mamos ir vaiko su begaliniais pamokymais, pastabomis, „teisingos“ savo gyvenimiškos patirties perdavimu. Galbūt tai leido mums labiau pasitikėti viena kita, kartais netgi pasidalinant kai kuriomis didesnėmis ir mažesnėmis paslaptimis.
– Neišskirčiau amžiaus tarpsnių, kaip lengviausių ir sunkiausių. Jie gi dar nesibaigė, nes Gabrielė vis dar pereina į naujus gyvenimo etapus. Jie visi turi ir turės sunkių ir lengvų akimirkų. Bet tuo ir žavus gyvenimas. Manau, kad liaudies išmintis, nusakanti, kad „maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai“ vis tik teisinga. Ir gal tas amžiaus tarpsnis, kuris pareikalaus daugiausia jėgų (nebūtinai dėl kylančių sunkumų) dar bus artimesnėje ar tolimesnėje ateityje.
– Kokias pagrindines vertybes skiepijote Gabrielei?
– Svarbiausios turbūt tos, kurios yra ir mano gyvenimo pagrindas: pagarba, pozityvus mąstymas, tikslų siekimas ir savarankiškumo puoselėjimas. Nežinau, kaip turi atrodyti žmogaus gyvenimas, jeigu aplinkui nematai galimybių ir nerandi savyje gebėjimų kurti savo gyvenimą taip, kad jis būtų būtent toks, kokio aš sau linkiu. Tik teigiamomis mintimis ir pastangomis gali ir privalai keisti tai, kas sunkina, trukdo tavo tikslų siekimą. Niekada neskiepijau vaikams lūkesčių, kad kažkas mums turi duoti tai, ko mes labai norime ir tik nuoširdžiu darbu, mokymusi visą gyvenimą turime ir turėsime tai, kas mūsų gyvenimą nupiešia mums patinkančiomis spalvomis.
– Gabrielės tėtis turi armėniško kraujo. Ar dėl skirtingų šaknų nebuvo nesutarimų dėl auklėjimo?
– Būčiau neteisi sakydama, kad visada ir visais klausimais sutardavome. Visko buvo ir būna. Tačiau mudu abu labai palaikydavome ir palaikome Gabrielės savarankiškai priimamus sprendimus, kurie leidžia jai siekti savo tikslų ten, kur ji pati save mato geriausiai. Niekada nesistengėme įtikinti ar perkalbėti daryti kitaip, abu šiuo klausimu sutardavome, kad nurodyti vaikui, kur jis turi eiti, būtų neteisinga.
– Iš kur sėmėtės auklėjimo žinių?
– Gabrielei gimus tikrai skaičiau knygas, skirtas mamai, kuriose buvo mokoma, kada vaikas turi būti maitinamas, kada migdomas, kada su juo reikia žaisti, mokyti. Taip, dabar tai atrodo šiek tiek juokinga, bet pirmas kūdikis atneša labai daug nežinomųjų jaunai mamai. Galbūt ieškojau geriausių savybių, kurias man skiepijo mano tėvai ir kurias galiu perduoti dukrai. Bet, manau, pačios stipriausios ir geriausios žinios jau buvo manyje ir kai tik atsirado pasaulyje tas mylimas žmogutis, kuris pakeitė mano gyvenimą, jos tik sustiprėjo.
– Gal pamenate kokių nors Gabrielės vaikystės išdaigų?
– Turėčiau pasakyti, kad dukros išdaigomis, kurios labai įsimintų nelepino, tačiau po daug daug metų, t.y., kai vaikai užauga, jie patys, turbūt sąžinės kamuojami, iškelia jas į dienos šviesą. Ir kiek mes jų dar išgirsime? Bet tegu jos ir lieka šeimos prisiminimuose.
– Kuo norėjo būti anuomet Gabrielė?
– Turbūt tuo, kuo yra dabar. Scenarijų rašymas, vaidinimai, šeimos spektaklių režisavimas ir vedimas...
– Jūs pati – finansų analitikė. Ar bandėte pasukti dukrą tiksliųjų mokslų keliu?
– Mudu abu su vyru pasirinkome ir studijavome tiksliuosius mokslus, tačiau abi dukros pasuko visiškai kitomis kryptimis. Ar bandėme įtikinti ir įrodinėti, kad mūsų pasirinkimas vis tik būtų teisingesnis, tikrai ne. O ar jis tikrai teisingesnis? Mums taip, joms – ne. Tokios minties ar kalbos niekada nebuvo ir negalėjo būti. Ji turėjo savo pasirinkimą ir mes jam pritarėme.
– Kokie iššūkiai laukė Gabrielės mokykloje, jūsų akimis žiūrint?
– Ne didesni ir netgi ne kitokie, kaip visiems vaikams, žengiantiems į mokyklą.
– Kaip praėjo paauglystės laikotarpis? Ar teko išgyventi daug bemiegių naktų?
– Bemiegėmis naktimis negaliu pasigirti, jų tikrai buvo labai mažai. O paauglystė yra paauglystė. Ji ateina ir praeina. Supratau viena, kad, jei dukrai bloga nuotaika, nereikia jos kalbinti, guosti, žadėti kažko. Geriausiai gydo laikas. Tuo momentu stengdavausi iš šalies viską matyti, o pasikalbėjimo, paatviravimo laikas ateidavo visada ir savaime.
– Kadangi tėtis parodė jai kvietimą dalyvauti grožio konkurse, sakydamas, kad ji turi užsiregistruoti ir dalyvauti, mano sutikimo kaip ir niekas neklausė. Daug jau metų praėjo, sunku dabar prisiminti, ar Gabrielė paklausė manęs dėl galimybės dalyvauti? Manau, ne. Manau, kad ji tiesiog pasitikėjo savo jėgomis, norėjo naujų išbandymų, iššūkių, galimybių, o iš mūsų jai reikėjo tik nuoširdaus palaikymo.
– Gal pati turėjote panašios patirties? Kaip manote, ką duoda merginoms dalyvavimas tokiuose konkursuose?
– Ne, tokios patirties, deja, neturėjau. Gal visai įdomi būtų tokia patirtis. O tokie konkursai jaunai merginai visų pirma yra nauji iššūkiai, naujos pažintys, naujos žinios, nepatirti jausmai. Tai tiesiog žavus ir vienintelis (dažniausiai) gyvenimo tarpsnis.
– Pirmasis jos modelio darbas buvo Tokijuje, kai jai buvo vos 16 metų. Kaip susigyvenote su nerimu dėl dukters kitame pasaulio krašte?
– Šiandien šį gyvenimo etapą prisimenu su dideliu džiaugsmu, kad dukra, būdama dar labai jauna, turėjo galimybę gyventi ir dirbti Tokijuje. Tai didžiulė savarankiškumo ir pasitikėjimo patirtis šešiolikmetei, kurios netgi mes galbūt nebūtume sugebėję įskiepyti. Manau, jog tame gyvenimo tarpsnyje jau savarankiškai išmoktos kai kurios gyvenimo pamokos, prisidėjo prie jos tikslų siekimo šiandien. Tuo laiku nerimas dėl dukros nepaliko manęs nei akimirkai iki vėl ją apkabinome Lietuvoje. Manau, jog tai buvo normalus, žmoniškas, motiniškas nerimas dėl vaiko, kuriam padėti jau ne visada galėjai.
– Netrukus po konkurso Gabrielė džiaugėsi šlove ir žinomumu. Nebuvo nerimo dėl netikėtai užgriuvusio dėmesio?
– Žinoma, buvo ir niekur tai nedingo iki šiandien.
– Kaip pasikeitė pati Gabrielė po to?
– Man ji nepasikeitė. Ir šiandien ji tokia pat mano dukra Gabrielė, kokią aš pažįstu nuo gimimo.
– Ar daug kandidatų į Gabrielės širdį teko, kaip sakant, „pramesti“?
– Kad tų kandidatų daug nebuvo. Gal Gabrielė juos nuo mūsų saugojo, o gal mus nuo jų.
– Gabrielė minėjo, kad jūs jai esate pavyzdys. Galbūt yra kažkas, ko ir jus išmokė pati Gabrielė?
– Labai džiaugiuosi, kad dukra manyje mato pavyzdį sau. Aš irgi turiu ko iš jos pasimokyti, nors atrodo pati stengiausi skiepyti tas savybes. Labiausiai žaviuosi Gabrielės ryžtu siekti geriausio rezultato. Man galbūt to ryžto kažką keisti, ką suvokiu esant jau ir poreikiui, ir galimybėms keisti, nepakanka.
– Ar daug savęs matote dukroje?
– Taip, juk tai mudviejų su vyru kūrinys (kaip sako pati Gabrielė). Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad dukroje matau daug stipraus, mylinčio tai, ką daro, tobulėjančio žmogaus savybių.
– Ar šiandien juntate, kad užauginote žinomą dukrą?
– Nežinau, kaip tai gali būti juntama? Koks tai turėtų būti jausmas? Aš ją myliu, gerbiu ir didžiuojuosi ja tik todėl, kad ji mano dukra, o ne todėl, kad ji žinoma.