Paveldėjo iš tėvų
Aistrą keliauti Vaiva paveldėjo iš savo tėvų ir ja užkrėtė savo vyrą. „Mano tėvai pradėjo nuo kelionių motociklu po Karpatus, paskui, susilaukę vaikų – manęs ir sesers – jau automobiliu vasaromis važiuodavo prie Juodosios jūros ar riedėdavo Lietuvos, Latvijos maršrutais. Tėtis buvo suorganizavęs palapinę ant automobilio stogo – iki šiol prisimenu tuos vaikystės įspūdžius iš kelionių. Beje, tėveliai ir dabar, jau būdami gana solidaus amžiaus, virš septyniasdešimties, nuolat aktyviai keliauja ir yra išmaišę beveik visą pasaulį – tiek lėktuvu, tiek automobiliu ar kemperiu. O kemperyje vežasi motorolerį išsamesniems vietovės apžiūrinėjimams. Tik grįžę jau ima ruoštis kitai kelionei. Būna, kad net pamirštu, kur jie šiuo metu yra, ir nesistebiu sulaukusi žinutės: „Kaip jums sekasi? Mes Peru, 5 km aukštyje, geriame arbatą", – pasakojo Vaiva.
Anot jos, vaikai niekada nebuvo priežastis nekeliauti. Mažiausiajam buvo vos septyni mėnesiai, kai šeima automobiliu išvyko į Šiaurės Italiją. „Keliauti tolimesniais reisais automobiliu mūsų šeima pradėjo jau su vaikais, taigi augame kaip keliautojai visi kartu. Tiesa, kurį laiką skraidėme. Rinkomės poilsines kryptis su galimybe paturistauti pernelyg nepervargstant – Gran Kanarija, Tenerifė, Maljorka, Kreta, Kosas, Egiptas... Po kurio laiko persiorientavome į keliones automobiliu. Debiutavome kelione į Krymą, patiko toks keliavimo būdas, užsikabinome, ir jau devyneri metai keliaujame taip. Išimtis – skrydžiai žiemą į ten, kur šilčiau“, – pasakojo pašnekovė.
Vos vieną kartą jiedu su vyru išsiruošė kelionei tik dviese paslidinėti į Slovakijos Aukštuosius Tatrus ir suprato, kad tai buvo prasta idėja. „Pusę laiko pradūsavome, kaip būtų čia smagu vyriausiam, o ten – mažiausiam (vaikai irgi slidinėja). Šiaip ar taip keliaujame ne tik tolimais maršrutais, o ir neilgais – kelių dienų ar dienos. Pažintiniai takai, piliakalniai, apžvalgos bokštai, parkai – tiek visko įdomaus yra ir Lietuvoje. Mėgstame ir dviračius, kadangi mūsų mažasis jau paaugo, ateityje planuojame rimtesnį dviračių žygį. Gal – aplinkui Balatono ežerą“, – sakė Vaiva.
Kelionė automobiliu – laisvė planuotis patiems
Anot jos, keliauti automobiliu dabar ne itin populiaru, didžioji dalis keliaujančių renkasi skrydžius. Tačiau jiems būtent šis būdas yra pats optimaliausias. „Kelionė automobiliu – tai laisvė. Laisvė pajudėti kada panorėjus. Tai labai tinkamas variantas negalintiems iš anksto planuotis savo atostogų. Laisvė stoti kada panorėjus – spontaniškai užsukti į pakelėje pamatytą pilį, išgerti kavos šarmingame miestuke, padūkti žaidimų aikštelėje ar tiesiog pasigėrėti vaizdu. Grįžtant atgal dažniausiai nutinka neplanuotų atradimų. Būtent per tokius grįžimus atgal pamatėme dalį Čekijos lankytinų vietų. Be to, tai laisvė sunegalavus vaikui pakeisti išvykimo datą be didesnių nuostolių“, – tokios kelionės privalumus vardijo Vaiva.
Kiti privalumai: tokios kelionės puiki edukacija, o ir pinigų susitaupo, jei šeima didesnė. „Degalai nepabrangsta tris kartus per moksleivių atostogas ar Kalėdas. Ar keliauji dviese, ar penkiese – degalų ir nakvynės kaina drastiškai nesikeičia. O jei kalbėsi apie trūkumus – tam reikia turėti nemažai laiko, tvarkingą automobilį ir noro vairuoti. O taip pat – ne visur įmanoma nuvažiuoti automobiliu“, – teigė trijų vaikų mama.
Ilgiausia kelionė – į Bulgariją
Viena ilgiausių šeimos kelionių automobiliu buvo į Bulgariją, kai jie sukorė apie 6 tūkst. kilometrų. Vaiva neslepia, kad po šios viešnagės įsimylėjo šią šalį, jos gamtą, žmones.
Tiesa, ne visos kelionės praeina be nesklandumų. „Į Šiaurės Italiją keliavome su minivenu, kuris turėjo pakeliamą stogą ir miegamas vietas. Planavome gyventi pusiau turistiniu režimu, gamintis maistą patys. Pirmą naktį, įsikūrus prie Adrijos jūros, kilo baisi audra su žaibais, kempinge net kuriam laikui dingo elektra. Ryte atsikėlę radome visiškai sugadintą savo kelioninį šaldytuvą, kiaurai šlapią mažojo maniežą ir vežimėlį. O lauke dieną temperatūra – apie 30 laipsnių. Teko paišlaidauti ir maitintis kempingo restorane“, – pasakojo Vaiva.
Kartais dėl nelaimingų nutikimų tenka koreguoti kelionės planus. „Juodkalnijoje, užlipusi ant kažko labai aštraus jūroje, persipjoviau pirštą. Teko apsilankyti vietinėje ligoninėje, o paskui – koreguoti kelionės pobūdį, nes negalėjau vaikščioti. Laimei, kaip tik grįžinėjome namo pro Taros kanjoną ir Aukštikalnių kelią, taigi kerinčiais vaizdais gėrėjausi tiesiog pro automobilio langus“, – šypsojosi pašnekovė.
Dar vienas nuotykis nutiko Kryme, kai pro mašinos langą į vidų galvą įkišo asiliukas ir niekaip nenorėjo išlįsti atgal. Teko ilgokai jį kalbinti nekeliauti kartu. Neįtikėtiną istoriją šeima prisimena ir iš Bulgarijos. „Beviltiškai ieškojome savo viešbutuko kažkur šalia rezervato, net navigacijos sistema pasimetusi ir nebežinojo, į kurią pusę važiuoti. Skambiname į viešbutuką, angliškai šeimininkas nekalba, rusiškai – vos kelis žodžius, taigi šiaip ne taip paaiškina, kaip rasti kelią. Naktis, tamsu, kelią apšviečia tik mėnulio pilnatis, aplinkui – nė gyvos dvasios, iš vienos pusės – miškas, iš kitos – skardis ir upė, mes vieni lėtai kratomės siauru duobėtu keliuku. Kažkas iš lauko pusės pradeda krebždenti mūsų mašinos dureles. Sustojam, atsargiai bandom įžiūrėti, kas ten. Paaiškėja, kad tai – vietinis šernas, sugalvojęs patikrinti mūsų mašinos tvirtumą. Pagaliau atvykstam į viešbutuką, o ten, naktį, lauke prie durų išsirikiavusi kantriai laukia visa delegacija – šeimininkas ir visi tuo metu ten nakvoję svečiai. Lietuviai turistai tuose kraštuose, keli šimtai kilometrų nuo bulgariško pajūrio tuo metu buvo visiškas ekskliuzyvas, todėl visiems buvo labai smalsu, kas mes ir kodėl pasirinkome jų šalį“, – šypsojosi Vaiva.
Kelionės adaptuotos vaikams
O ką gi automobilyje ilgas valandas veikai vaikai? „Mūsų vaikai mėgsta keliauti automobiliu. Kartą vyko balsavimas, kokio pobūdžio kelionę rinktis šįsyk – lėktuvu ar automobiliu. Visi trys vieningai nubalsavo už automobilį. Tačiau, žinoma, tam, kad kelionė būtų sklandi, reikia padaryti „namų darbus“: naujos, dar nematytos knygutės, žurnaliukai, lipdukų klijavimas, piešimas, žaidimai (nedideli stalo ar žodiniai), pasakojimai apie šalis ir vietas, kurias lankysime – visa tai kelionės metu kažkas turi kuruoti. Automobilyje žaidėme ir mašinėlėmis, ir saulės zuikučius gaudėme, ir dainavome, ir pasakų CD klausėme... Apgalvojame ir sustojimus – tiek jų dažnį, tiek pobūdį. Pavyzdžiui, jei tai kavinė, geriau su vaikų žaidimo aikštele ir galimybe išsidūkti“, – patarimus dalijo Vaiva.
Be to, visas kelionės maršrutas yra labai adaptuotas vaikams. „Mažesniam vaikui dar nėra įdomūs architektūros niuansai ar meno galerijos, todėl nevarginame ilgomis ekskursijomis po miestus. Mūsų pagrindinės kryptys – gamtos grožis, pažintiniai takai, interaktyvieji muziejai visai šeimai (jei neturėtume vaikų, nė nežinotume, kokių fantastiškų jų yra!), pavyzdžiui, Lenkijoje Kielcje yra Leonardo da Vinči mokslo centras, kuriame tikrai įdomu bus ir suaugusiajam, Čekijoje Ostravoje – didžiulis technologijų centras, ir t.t. Taip pat mus domina gamtos muziejai, zoo-sodai, parkai, pilys ir žinoma – pramogos, tokios kaip baseinai, vandens parkai ar tiesiog šilta, skaidri jūra. Tačiau į kitą kraštutinumą nepuolame – netiesa, kad vaikui įdomūs tik baseinai, kalneliai ir „viskas įskaičiuota“ atostogų variantas. Vaikams labai patinka jų jėgas atitinkantys iššūkiai, žygiai, naujos patirtys – tokios kaip keltis keltuvu į kalnus, lipti į apžvalgos bokštą, atrasti sniegą vidurvasarį, bristi per upelį, leistis į olą, važiuoti pro tarpeklį... Net atrodytų nuobodus miestas gali tapti labai įdomus, tinkamai vaikui apie jį papasakojus ir pasirinkus optimalų, ne per ilgą pasivaikščiojimo jame laiką. Kai kurie, iš pirmo žvilgsnio, regis, ne visai mažiesiems pritaikyti objektai, ima ir nustebina – kaip, pvz., Turdos druskų kasyklos (Rumunijoje) su dideliu apžvalgos ratu ir vaikų žaidimo aikštele... pačioje jų apačioje“, – pasakojo Vaiva.
Anot jos, kelionės su vaikais – ne mažiau įdomios, o ypač smagu atradimais džiaugtis visiems kartu. Ji tiki, kad jiems pavyko atrasti tą aukso viduriuką, kada patenkinti kelione būna visi.
Ji nepritaria populiariai nuomonei, kad neva su vaikais keliauti neverta, nes jie vis tiek nieko neprisimins. „Netiesa – vaikai dar ir kaip prisimena, tuo dažnai nustebindami tėvus. Be to, pastebėjome, kad kelionės yra naudingos įvairiapusei vaiko raidai. Todėl – nebijokite keliauti! Svarbu – nepamiršti, kad kartu keliauja ir vaikai, ir apgalvoti tam tikrus niuansus“, – pasakojo pašnekovė.
Kokie tie niuansai, priklauso nuo vaikų amžiaus. „Su kėdutėje ilgiau išsėdėti negalinčiu kūdikiu tikriausiai neadekvatu planuotis ilgą kelionę. Tačiau, kai su mažuoju jau įmanoma susikalbėti, sudominti knygutėmis, pasakomis, dainelėmis – tinkamai pasiruošus, kelionė automobiliu nėra sunki. Mums – net lengvesnė nei skrydis“, – pasakojo Vaiva.
Svarbu tinkamai pasiruošti
Taip pat reikėtų pagalvoti, ką pasiimti į kelionę. „Nors į automobilį telpa daug daiktų, visų namų nepasiimsi, tačiau kelių rūšių avalynė (paplūdimio šlepetės, sportiniai bateliai, basutės, pakaitiniai bateliai), įvairaus šiltumo striukės (gali būti labai šilta, bet panorus apžiūrėti stalaktitų urvą ar pakilus aukščiau į kalnus, temperatūra staigiai keičiasi), daug marškinėlių (kad nereikėtų skalbti) – visados keliauja kartu. Net mašinos salone yra pakaitinis drabužių komplektas mažiausiam, nes nutinka, kad apsipila gėrimu ar sušyla. Kai mūsų pagrandukas buvo mažesnis, vežėmės ir maniežą, kuprinę vaikui nešti, vežimą... Dabar bagažinėje į keliones važiuoja paspirtukai“, – patarimais dalijosi keliautoja.
Ilgajai kelionei šeima pradeda ruoštis maždaug prieš pusę metų – renka informaciją apie lankytinus objektus, kelius, kainas, ir pan. „Būna, kad pasirenkame mažiau populiarias tarp lietuvių kryptis – tokiu atveju „paruoštukų“ internete praktiškai nėra, tenka rinkti informaciją užsienio tinklapiuose ir dėliotis viską nuo nulio. Pavyzdžiui, šią vasarą keliausime į Slovėniją – buvome užsukę į šią šalį trumpam, sužavėjo, užbūrė, todėl kitą kelionę nusprendėme paskirti vien jai. Mažutė, bet kokio grožio šalis! Tuo tarpu daugeliui keliautojų Slovėnija – tai tik pravažiuojamoji greitkelio dalis pakeliui į Kroatiją. Pamatyti, kaip mums seksis, ar pasisemti idėjų kelioninėms kryptims – galima mūsų FB puslapyje „Autokelionės su vaikais“, – pasakojo Vaiva.
Kur keliauti su vaikais?
Ką ji patartų pamatyti, keliaujant su vaikais ir kokią kryptį pasirinkti? „Priklauso nuo vaikų amžiaus ir šeimos poreikių, tačiau visur galima atrasti įdomių, gražių vietų, net ir nekeliaujant labai toli. Latvijoje, Estijoje tikrai yra ką veikti šeimoms su vaikais. Nesenai vienai dienai nuvykome į Tervetės parką Latvijoje – sužavėtas buvo ir penkiametis, ir dvylikametė. Labai patiko Estijoje Tartu – čia yra ne vien garsusis „Ahhaa“ mokslo centras, o ir tikrai vertas dėmesio Miško Zoo, „Ledynmečio“ interaktyvus muziejus, Botanikos sodas, Žaislų muziejus, kuris įspūdį paliks ne tik vaikui, o ir suaugusiam. Taline – Hidroplanų muziejus, kurį labai rekomenduojame bet kokio amžiaus keliautojui. Velykines moksleivių atostogas šių metų balandžio mėnesį praleidome Vengrijoje terminiuose baseinuose, maudėmės labai šiltame, mineralais praturtintame vandenyje be chloro gryname ore. Aplankėme unikalią vietą, kurių pasaulyje tik trys (Pamukalė Turkijoje, Yellowstone Nacionalinis parkas Amerikoje, ir „Saliris resort“ Vengrijoje), tai – natūraliai susiformavusios mineralų terasos, garuojančios karštomis ( 65-68 C) versmėmis”, – pasakojo Vaiva.
Taip pat šeima plankė šventiškai pasipuošusį Krokuvos Senamiestį, įspūdingą lajų taką Slovakijos Aukštuosiose Tatruose (Bachedlova Dolina), gyveno žaviame barokiniame Vengrijos miestuke Egeryje, kuriame užsuko į pilį, Astronomijos muziejų, pamatė, kaip veikia visiškai autentiška žymioji Camera Obscura. „Grįždami Lenkijoje, Kielcėje aplankėme du išties puikius mokslo centrus visai šeimai. Kroatijoje kai kas prisibijo akmenuotų paplūdimių ir jūros ežių, bet mes atradome puikų kempingą – gyvenome namelyje šalia jūros, su terasa ir vaikų žaidimo aikštelėmis čia pat, su didžiuliu baseinų kompleksu ir smėlio paplūdimiu (Zaton Holiday resort). Juodkalnijoje vaikams patiks plaukti laiveliu į Sveti Stefan salą. Galima vardinti ir vardinti, krypčių – begalybė...“, – šypsojosi pašnekovė.
Ji prisipažįsta, kad pirmos jų kelionės buvo gana įtemptos, nes norėjo pamatyti labai daug, nuvažiuoti per dieną virš 1000 km. „Bėgant laikui, susidėliojo mums optimalus nuvažiuoto atstumo ir laiko mašinoje kiekis per dieną, ir labiau realistiški planai. Pabandėme vairuoti naktį, mums tai nepasiteisino, todėl vairuojame tik dieną ir pasiliekame laiko kokybiškam poilsiui. Planuojant kelionę, verta pasilikti laiko rezervą nenumatytiems sustojimams, ilgesniam važiavimui (kelio remontai, kamščiai ir pan). Sustojimų metu skatinti, kad vaikas pajudėtų, palakstytų, išsidūktų. Net nebūtina žaidimo aikštelė – kartą stojome papietauti pušyne, o po pietų visi žaidėme kankorėžių karą. Po fizinio krūvio galėjome vėl ramiai važiuoti toliau“, – pasakojo pašnekovė.
Ji patarė, kad jeigu šis kelionių būdas jums „prilipo“, verta pagalvoti ir apie automobilį. „Pradėjome keliauti su „golfu“, paskui jį pakeitėme komfortiška septynviete, su horizontaliau atsilenkiančiomis keleivių sėdynėmis (patogesniam vaikų miegui) ir talpia bagažine. Skirtumas iš karto pasijuto“, – teigė Vaiva.
