– Jūsų projektus dažniau lydi humoro gaida. Šis darbas – visiškai kitoks...
– Taip. Sužinojusi, kad sergu vėžiu, dariausi dvigubą mastektomiją, susiradau daug Facebook grupių ir buvau šokiruota, kiek moterų kasdien yra diagnozuojama ši liga, kiek turi operacijas, kiek pradeda chemoterapiją. Pasijutau labai laiminga, kad man viskas taip baigėsi. Sutikau internete mamą su 12 vaikų, susipažinau su mama, kuri laukiasi ir turi nėščia iškęsti chemoterapiją. Net negaliu savęs lyginti su jomis ir tuo, ką jos turi išgyventi, bet vėžys yra vėžys.
Aš laikau save ir kiti mane pažįsta kaip žmogų „prie bajerio“, todėl šis projektas visiškai kitoks. Norėjau parodyti pasauliui, kiek daug mamų serga ir toliau rūpinasi savo vaikučiais, nepasiduoda, kabinasi į gyvenimą. Norėjau padovanoti vietinėms mamytėms neįkainuojamą dovaną – nuotraukas su vaikučiais.
– Jūs atvirai pasakojate apie savo ligą, patirtus išgyvenimus. Kas paskatino apie tai kalbėti garsiai?
– Daug kas slepia, kad serga vėžiu – aš norėjau papasakoti savo istoriją, kad gal nors vienai moteriai, mamai padėčiau. Kas bus, jei visi tylės ir apsimes, jog tokia liga neegzistuoja? Šio projekto tikslas buvo ne sulaukti užuojautos ar dėmesio sau, o tiesiog informuoti moteris apie vėžį, esamus tyrimus. Kad nebijotų mastektomijos, nes praras krūtinę. Aš esu labai atviras žmogus, todėl nematau problemos papasakoti. Ką čia slėpti? Kad krūtinę nupjovė? Kad odą dabar tempia? Kad kitą mėnesį įdės implantus ir atrodysiu geriau nei atrodžiau prieš tai? Į viską savo gyvenime žiūriu pozityviai – visada randu ką nors gero bet kokioje situacijoje. Taip ir dabar, visada juokauju su draugais, kad man tik į naudą – ir vėžio nebėra, ir krūtinė nauja ir dar už dyką, nes draudimas visas šia procedūras dengia. Mano atvirumo dėka – daug pažystamų mamų pradėjo tirtis. Nereikia bijoti – yra žmonių tipas, kurie bijo „o jeigu kažką blogo atras“. Bet reikia džiaugtis ir dėkoti, kad atrado anksti – kai dar gali kažką padaryti, pakeisti, išgyti. Nelauk, kol bus per vėlu. Turbūt tai gavau iš močiutės, kuri tik ką pajutus bėgdavo pas daktarą, todėl du kartus ir išsigydė krūtinės vėžį, nes atrado ankstyvoje 2 stadijoje, kai dar liga nebuvo išplitusi po visą organizmą. Sužinojus, kad turiu BRCA geną – ir 87 proc., kad susirgsiu krūtinės vėžiu, dauguma reiškė užuojautą, o man pasirodė tai kaip didžiausia dovana, nes galėjau pakeisti ateitį – galėjau kažką padaryti, kad išvengčiau chemoterapijos. Tiesa, turiu identišką sesę dvynę, kuri gyvena Anglijoje. Ten nelabai visi skuba daryti tyrimus, bet, sužinoję mano situaciją, pagaliau ryžosi. Kai gaus rezultatus, sesei taip pat darys operaciją.
– Ar sunku buvo rasti moteris, norinčias fotografuotis?
– Kad ir kiek daug moterų sutikau internete – maniau bus lengviau rasti mamytes, kurias galėčiau nufotografuoti. Taip, Amerikoje jų daug, bet Amerika didelė, visos išsimėtę po įvairias valstijas. Bet, naudodamasi socialinėmis medijomis, draugais, pažįstamais, suradau kelias mamytes, tarp kurių ir lietuvaitė Viktorija. Visos kitos – amerikietės. Kadangi fotografuoti pradėjau praėjus vos 3 savaitėms po operacijos, daug laiko šiam projektui neturėjau. Iš pradžių buvo idėja fotografuoti mamas Motinos dienos progai, bet, pamačius ir pajutus, kokios jos dėkingos ir kiek daug laimės joms suteikia mano nuotraukos, nusprendžiau, kad nenustosiu to daryti ir toliau. Toliau fotografuosiu vietines sergančias mamas ir močiutes su vaikučiais.
– Kokie didžiausi iššūkiai buvo fotografuojant šias moteris su vaikais?
– Aš laikau save vaikų fotografe. Šios fotosesijos nebuvo per daug pozuotos – prašiau būti savimi, juoktis, žaisti, taškytis balose, nežiūrėti į fotoaparatą, visos mamos dėkojo už smagias fotosesijas, visi išsiskirdavome laimingi, prisijuokę, smagiai praleidę laiką. Žinojau, ką norėjau padaryti, bet laiko buvo tiek mažai. Pati esu dviejų vaikų mama, kuriais reikia pasirūpinti, labai daug turėjau kitų klientų pavasarinėms fotosesijoms, labai daug lijo, todėl su viena mamyte ėjome net per lietų į balas, nebuvo laiko laukti, kada nustos lyti ir išdžius žole. Dariau po kelias fotosesijas per dieną, „tempiausi“ į kai kurias fotosesijas ir savo vaikus, kad tik projektą pavyktų įgyvendinti laiku. Mano „jaunuoliai“ pavargo nuo mamytės fotografavimų. O ką padarysi, kai mamytei vidury nakties šauna idėja į galvą ir ji nebegali miegoti, kol neįgyvendina savo vizijos. Jau vyras juokėsi pabudęs nakty: „Vėl „ant telefono“? Ko nemiegi? Vėl prisigalvojai kažko?“
– Jums, kaip ir jūsų projekto herojėms, taip pat buvo diagnozuotas vėžys, tiesa?
– Taip. Visoms mamoms šiose nuotraukose buvo diagnozuotas vėžys joms sulaukus 30. Nei vienai nebuvo 40. Nežinau, kaip Lietuvoje – bet Amerikoje mamograma daroma nuo 40. Aš, žinodama savo šeimos istoriją, pasiprašiau anksčiau. Man padarė kraujo tyrimą, kuris parodo ar turiu BRCA geną. Tikiuosi, Lietuvoje tokį daro už prieinamą kainą jo pageidaujančioms moterims. Aš apskritai apie tokį nebuvau girdėjusi – niekas nekalba. Jis nepigus, bet mano atveju išlaidas padengė draudimas. Jei ne tas tyrimas – dabar sau smagiai sėdėčiau ir auginčiau krūtinėje vėžį iki nežinau kelintos stadijos. Būtent šitas testas man išgelbėjo gyvybę, nes nusprendžiau daryti mastektomiją. Po savaitės atrado 1,5 milimetro vėžį. Būtent dėl jo mažo dydžio man pavyko išvengti ir chemijos, ir radiacijos. Onkologai sakė, jei būčiau laukusi dar 6 mėnesius – chemoterapija būtų neišvengiama, nes turiu patį agresyviausią krūtinės vėžį, kuris labai greitai auga. Atrodo, turėjau vėžį – turėčiau gal depresuoti ar liūdėti, bet aš, atvirkščiai, esu be galo laiminga, man šita diagnozė atvėrė akis – į viską žiūriu kitaip. Vengiu neigiamų žmonių, kuriems patinka dejuoti, ir viskas yra negerai – tokie žmonės siurbia energija. Daugiau laiko praleidžiu su vaikais, mažiau stresuoju dėl smulkmenų. Pakeičiau dietą, valgau tik tai, ką žemė užaugina, visiškai atsisakiau alkoholio.
– Kaip į jūsų ligą reagavo artimieji?
– Mano vyras Kelvio, vaikai – Mario (mariukas, 6) ir Rocco (Rokutis, 4). Vyrui buvo sunkiau priimti šitą informaciją negu man. Kokią savaitę su manimi elgėsi kitaip – tikrai jaučiausi kaip kokia raupsuota, ar kad galiu užkrėsti. Ne iš blogos valios – tiesiog bijojo mane užgauti, viską darė už mane, neleido nieko daryti, liepė gulėt – aš jam sakau – aš ne invalidė ir neužkrečiama, niekas nepasikeitė. Aišku, po daktarų diagnozių, kad man viskas gerai – daugiau jokių gydymų nebereikia – viskas grįžo į senas vėžias. Prisipažino, kad skambino ir mamai, ir sesei, ir verkė – ką aš be Giedrės daryčiau. Jis prieš porą mėnesių prarado savo tėvą nuo smegenų vėžio, todėl jam didelė trauma buvo sužinoti, kad vėl artimas žmogus serga vėžiu.
– Kokia istorija iš jūsų fotografuotų moterų įsiminė labiausiai?
– Turbūt Viktorijos istorija sujaudino. Nes jai yra 4 stadijos vėžys, jau keli metai kovoja ir nepasiduoda. Šaunuolė. Išbandė visokių vaistų, terapijų, pagaliau kažką atrado, ir jos rezultatai vis gerėja po kiekvieno tyrimo, dėl to mes visi labai džiaugiamės. Kai jai pasiūliau nusifotografuoti – labiausiai 10-mečio sūnaus pagailo. Viktorija prisipažino, kad kai jam paminėjo, kad nori fotografuotis – jis puolė į ašaras – sakydamas kodėl? Ar dėl to, kad tu ruošiesi mirti? Todėl fotosesijos metu – žodis vėžys nebuvo minimas visai. Ir man pavyko jį išjudinti, kartu smagiai praleidome laiką.
Iš tikrųjų reikia įsiamžinti, fotografuotis, filmuotis – nes nebūtinai vėžys, bet kurią dieną gali mus mašina ar žaibas nutrenkti. Aš atsimenu savo močiutę, tetą, bet neturiu nei vienos nuotraukos su jomis kartu.
– Gal jau planuojate ir kokį nors naują savo projektą?
– Idėjos man šauna į galvą netikėtai, kol kas neturiu naujo projekto galvoje, šiuos metus skirsiu „operacijoms“ ir šeimai. Laukia dvi operacijos – viena pabaigti krūtinės rekonstrukciją birželio mėnesį. Ir rudenį laukia kiaušidžių operacija – dėl rizikos vėžiui – imsiu jas lauk irgi, nelauksiu, kol vėžys sugalvos apsireikšti.
Daugiau Giedrės Gomes darbų galite rasti jos socialiniuose tinklalapiuose: www.instagram.com/picturesbygg, www.facebook.com/picturesbygg, www.picturesbygg.com