– Auginote dvi mergaites – kokių sunkumų anuomet būdavo?
– Dabar auginu vienuolikmetį sūnų ir galiu pasakyti, kad dabar yra sunkiau. Šiuolaikiniai vaikai kitokie. Gal aš jau vyresnė, gal vaikų kitoks požiūris, bet man sunkiau. Kai augo mergaitės, didelių sunkumų nemačiau. Gal dėl to, kad buvo labai užimtos, gal pareigų turėjo daugiau. Irūna ir Ineta buvo labai geri vaikai. Visada bendravau su jomis kaip su draugėmis ir dabar taip darau, visas problemas spręsdavome kartu.
– Kuo Ineta nuo Irūnos skyrėsi vaikystėje?
– Tie skirtumai išryškėjo joms užaugus. Dabar kiekviena turi savo požiūrį. Ineta yra griežtesnė, uždaresnė, turi savo charakterį, yra valdingesnė. O Irūna – tokia „gerietė“. Ji kitam padarys daugiau gero nei sau, gal dėl to kartais ir nukenčia. O vaikystėje didelių skirtumų tarp jų nebuvo. Paauglystėje viena turėjo savus draugus, kita – savus.
– Mergaitės gana anksti pradėjo dainuoti. Kieno tai buvo iniciatyva?
– Viskas įvyko atsitiktinai. Močiutė nusivedė Irūną pas mokytoją Laimą Lapkauskaitę. Jos paklausė, pasakė, kad ši mergaitė galėtų dainuoti. Po metų Ineta paaugo, irgi užsimanė. Nusivedėme ir ją pabandymui. Taip abi ir dainavo. Bet dainuoti jų niekas nevertė, nei aš, nei močiutė. Aš manau, kad vaikas pats turi pasirinkti, kas jam patinka. Be abejo, kartais reikia to pastūmėjimo, nes buvo etapas, kai Irūna nusprendė viską mesti. Paauglystėje ji pradėjo maištauti, pasakė, kad nebenori dainuoti. Pasikalbėjome, pasakiau, nenori – nedainuok. Nutraukė savo veiklą keliems mėnesiams. Mačiau, kad jai sunku. Ir man buvo sunku, juk šitiek metų pradainavo... Bet nespaudžiau. Galiausiai ji pati susiprato, nuėjo pas Laimutę, atsiprašė ir tęsė savo muzikinę karjerą.
– Nebuvo nerimo, kad abi dukros pasuko į muzikos pasaulį, kur jų laukė arši konkurencija, didelis darbo tempas?
– Aš manau, kad jei vaikas eina teisingu keliu, bus laimingas. Be abejo, tų minčių visokių būta. Kai pasiklausai, plaukai šiaušiasi... Bet aš pažinojau savo vaikus, žinojau jų požiūrį į šeimą, į draugus, gimines, mamą ir man buvo ramu. Be to, jos užaugo su tuo, nebuvo taip, kad paauglės ėmė ir įšoko į tą vežimą. Viskas vyko palaipsniui.
– Konkurencijos tarp sesių ant scenos nepajutote?
– Nepastebėjau. Gal vėliau Irūna ir labiau iškilo, gal daugiau tapo žinoma, gal daugiau veiklos turėjo, bet Ineta kita veikla užsiėmė. O kai buvo mažesnės, visada kartu būdavo, tad irgi nekonkuravo.
– Ar jums, kaip mamai, reikėjo ko nors atsisakyti dėl dukrų karjeros?
– Prisipažinsiu, kad iki kol joms sukako kokių 20 metų, gyvenau kartu su jomis. Dėl jų pakeičiau darbą, pradėjau dirbti tai, kas patogu, kad galėčiau jas vežioti į repeticijas. Buvau planavusi pabaigti daugiau mokslų, bet irgi teko pasiaukoti, likau su tiek, kiek pabaigiau. Nebuvo laiko, labai daug dirbome su jomis. Močiutė labai daug padėjo, pasikeisdamos vežiodavome į repeticijas. Jei ne jų tas užsiėmimas, dainavimas, gal mano gyvenimas būtų pakrypęs ir kita linkme, bet tikrai nesigailiu. Dabar, kai dukros jau gyvena savo gyvenimus, aš vėl turiu savo mylimą darbą ir viskas gerai. Aš manau, kad jei kažko sieki ir nori vaikams padėti, turi kažko atsisakyti, visko vienu metu negali turėti. Aišku, buvo daug tokių nuomonių, kad neva aš pasiaukojau, ir nežinia, ar joms to reikės. Bet aš niekada apie tai negalvojau taip, kad reikės nereikės, aš tiesiog mačiau, kad tai reikalinga, todėl kiek galėjau, tiek padėjau. Dabar jos supranta mane ir šimteriopai už tai atsilygina. Mes esame geros draugės ir keliaujame sykiu, ir važinėjame, labai smagu. Todėl nesigailiu nieko, kas įvyko mano gyvenime.
– Kokia jūsų pačios profesija?
– Aš esu pedagogė. Baigiau ikimokyklinį ugdymą ir dirbau darželyje auklėtoja. Paskui taip išėjo, kad teko išeiti iš to darbo, tai kurį laiką dirbau kitus, o dabar vėl grįžau į darželį.
– Tai ir su anūkais jums sutarti paprasčiau?
– Taip, aš labai myliu vaikus ir jie mane myli. Labai pasiilgstu jų. Jei jau dvi savaites nematau anūkų, neiškenčiu – jei jie negrįžta, važiuoju pati aplankyti. Irūnos kadangi sūnus čia vietoje, tai kasdien matomės. Be abejo, Irūnai dėl to lengviau, nes kiek įmanoma padedu. O Inetos vaikučius rečiau matau, bet daugiau nei dvi savaites neištveriu. Jie labai nori pas mane.
– Ar dukros klausia patarimų dėl šeimos, vaikų auginimo?
– Klausia, bet aš stengiuosi labai nesureikšminti ir nemokinti, kaip vaikus auginti, kaip šeimose gyventi. Nerinkau niekada joms vyrų, nesakiau, kad tas blogas, o tas geras. Jų pasirinkimas. Aišku, patarti galima, bet labai daug kištis nenoriu. Pasitariame, jei reikia ir naktį paskambina. Vis dėl to aš jau tris vaikus užauginau, bet niekada nesakau, kad būtinai taip reikia rengti, ar taip valgydinti. Aš ne už tai, kad tėvai reguliuotų vaikų ar anūkų gyvenimą. Jie suaugę žmonės ir turi gyventi, kaip patys moka.
– Ar matote daug skirtumų tarp to, kaip šiandien auklėjami vaikai ir kaip jūs auklėjote mergaites?
– Skirtumų yra. Dabar vaikus auklėti yra sunkiau. Reikia kovoti su technologijmos. Mūsų laikais, jei vaikas turi laiko, bėga į kiemą. O dabar pas močiutę atvažiuoja ir tik žiūri, kur kompiuteris stovi, kur televizorius. Daugiau reikia dirbti su vaiku, nes jei mažiau dirbsi, jis sėdės ir nieko neveiks. Pavyzdžiui, mano visi anūkai labai nori šokti, pasileidžia muziką ir šoka. Ar bus dainininkai, dar nežinau, bet šokėjai tai tikrai.
Reikia kalbėtis su vaikais, nebausti jų. Nes bausmėmis nieko nepasieksi. Ir mano dukros dabar auklėja vaikus ne griežtumu, o gražiuoju.
– Ar dar einate į dukrų koncertus?
– Kadangi dabar yra anūkų, nori nenori reikia pabūti su jais. Kartais salėje pabūname, kur nors užkulisiuose pašokame, pastebime. Pernai Irūna visą vasarą dirbo Palangoje, todėl aš labai daug buvau kartu. Kai reikia, tai ir padedu. Važiuoju kartu. Bet man nepabosta. Vis tiek kiekvieną koncertą žiūriu tarsi pirmą kartą. Ir netgi neatsisakyčiau, nors ir mačiau šimtus kartų. Viską mesčiau ir nueičiau.
– Minėjote, kad esate dukroms ir mama, ir draugė. Naujienas sužinote iš jų pačių ar būna, kad ką perskaitote žiniasklaidoje?
– Būna visaip. Kartais paskaitau ir žinau, kad nebuvo taip, kaip parašyta. O kartais jau viską žinau apie tai. Tikrai nebuvo taip, kad kokią didelę naujieną sužinočiau iš žiniasklaidos.
– Ar jaučiate, kad užauginote žinomas dukras?
– Jaučiu, nors stengiuosi gyventi normaliai. Būna, kad einu mieste, kas nors pasisveikina, užkalbina. Marijampolė toks miestas, kur vieni kitus pažįsta, o mane – tuo labiau, bet aš to nesureikšminu. Žinoma, smagu, bet nei Ineta, nei Irūna nesijaučia žvaigždėmis.
– Nepastebėjote žvaigždžių ligos?
– Tikrai ne. Paauglystėje mokykloje buvo toks incidentas. Gal kas pavydėjo, užgauliojo, tai jos nusprendė išeiti į kitą mokyklą. Bet paskui klasiokai paprašė, kad grįžtų ir grįžo. Gal jautė mergaičių spaudimą, pavydą, todėl sugalvojo, kad išeis į kitą mokyklą ir tada viskas susitvarkys.
– O kaip pasikeitė dukros, kai tapo mamomis?
– Atvirai pasakysiu, neįsivaizdavau, kad jos bus mamos, pačios valgyti darys, pačios skalbs, rūpinsis viskuo. Nes kol buvo pas mane, neturėjo tam ir laiko, stengiausi joms padėti kiek įmanoma. Valgyti padaryta, rūbai sudėti. Ir man buvo tokia mintis, kaip jos pačios viską spės, kaip padarys, bet tikrai galiu pasigirti, kad jei visos tokios mamos būtų, būtų labai gerai. Pamenu, net mano vyras sakydavo, kad per daug visko darau, kad kai reikės pačioms, nieko nemokės, o dabar jos dar geriau už mane moka. Kai turi savo vaikus, visko išmoksti.
