– Papasakokite, kokia Ugnė buvo vaikystėje?
– Ji buvo neįtikėtinas vaikas – auksas, o ne vaikas. Nuo dviejų mėnesių praktiškai jau miegojo atskirai savo kambaryje, savo lovelėje. Jos nereikėjo nei supti, nei dainų dainuoti. Buvo labai lengva ją auginti. Nuo pat pradžių buvo labai gera mergaitė. Pamenu, jei vyresniajai ką nors nupirkdavome, Ugnė tik pasižiūrėdavo, pasidžiaugdavo kartu. O jei atvirkščiai – kai nupirkdavome ką nors Ugnei, vyresnioji jau papūsdavo žandukus ir klausdavo, o kodėl ne jai. Gal dėl to, kad Ugnė buvo antra, nebuvo taip išlepinta. Ir naktį duodavo miegoti, ir išeiti visur su ja galėjai, nerodydavo jokių kaprizų.
– O paūgėjus – ar krėsdavo kokių šunybių?
– Paūgėjus ji tapo labai panaši į tėtį – kompanijos žmogumi. Klasėje ją labai mėgo. Ji labai gerai mokėsi, niekada man nereikėjo nieko kontroliuoti. Be abejo, kai sukako kokių 16-17 metų, prasidėjo gimtadieniai, vakarėliai. Ji labai mėgdavo išeiti. Mes su vyru rūpinomės, kad namo grįžtų iki dvylikos. Jei norėdavo užtrukti, paskambindavo, atsiklausdavo. Kartą pamenu, buvau supykusi. Ugnė tuomet buvo dvyliktokė ir užtruko kažkur ilgiau nei mums pasakė. Barėme, aiškinome, kad visko gali nutikti, kad neatsakingai pasielgė. O ji mums sako: „Taigi, mama, aš už tave ir tėvelį mažiausiai dukart protingesnė. Viską suprantu“.
– Jūs esate mokytoja, Ugnė nerodė polinkio sekti jūsų pėdomis?
– Ne. Ji iš pat pradžių norėjo į žurnalistiką. Prisipažinsiu, kad aš nelabai tikėjau, kad jai pavyks, nes maniau, kad neįmanoma paprastai mergaitei iš provincijos ten įstoti. Pamenu, viena išvažiavo į egzaminus, nes aš išvykau su mokiniais į Angliją. Kai grįžo, pasakė, kad viskas gerai, kad sėkmingai praėjo interviu.
– Ar su jumis tardavosi kokiais nors svarbiais klausimais?
– Anksčiau gal nelabai, bet dabar jau paskambina ir paklausia – tai dėl kokio rūbo, tai šiaip, kaip jai kažkur pasielgti. Kuo toliau, tuo dažniau. O mokykloje turėjo savo nuomonę ir neklausdavo, ką aš galvoju.
– Kaip Ugnė šiandien jums, kaip mamai, atrodo per televiziją?
– Anksčiau gal aš jaudindavausi daugiau nei ji. Dabar jau pripratau – atrodo, toks darbas. Bet visada pasakau, jei matau, kad ji atrodė nekaip. Ugnė paaiškina, kad čia toks makiažas. Kartais dėl mano tokių pastabų ji supyksta ir nukerta, kad esu neteisi. Bet dažniausiai sako, kad ne viena aš tą pastebėjau. Anksčiau sakydavau, jog negražiai apsirengė ar panašiai. Nežinojau, kad juos aprengia. Galvojau pati pasirenka. Taigi savo pastabas visada išsakau, nors dabar jau rečiau turiu laiko pasižiūrėti laidų.
– Žodžių į vatą nevyniojate?
– Ne. Buvo momentas, kai jai vis pasakydavau pastabas ir ji supykdavo, dabar – nebe. Aš turiu pasakyti, gal čia mano, kaip mokytojos, charakteris toks. Mokytojas įpratęs blogus dalykus pasakyti, gerus dažnai nutyli.
– Nebuvo nerimo, kad dukra pasuko į televiziją, tapo viešai aptarinėjamu žmogumi?
– Buvo. Pamenu anksčiau, kai paskaitydavau straipsnių komentarus, galvodavau, kur tu čia nuėjai, dukrele. Bet ji mane įtikino, kad nekreipčiau dėmesio, nes komentarai visiems yra blogi. Ir dabar jau mažiau jų skaitau, o jei ir paskaitau, taip nereaguoja.
– Naujienas sužinote iš pačios Ugnės ar perskaitote?
– Būna ir taip, ir taip. Mėgstu pasiskaityti portalus telefone, todėl kartais sužinau iš ten kokias nors naujienas, o būna, kad ir ji pati perspėja.
– Ugnės šiuo metu laukia pasiruošimas vestuvėms. Kaip reagavote į sužadėtinį?
– Jį jau buvau mačiusi. Kultūringas, kuklus, šaunus vaikinas. O kaip bus toliau – nežinia. Man, kaip mamai, be abejo, nerimo yra. Nepaisant to, kad su Mariumi gražiai sutariame, vestuvės mane baugina. Gal ir dėl žiniasklaidos. Norėčiau, kad šventė būtų asmeniškesnė, bet, matyt, dėmesio neišvengsime. Aš iš provincijos, todėl tas viešumas nėra prie širdies. Nors Ugnė ir sako: „Mama, tu juk įpratusi prieš tėvus kalbėti viešai“. Ir tikrai tai nėra man sudėtinga, bet visi tie žurnalai... nelabai norėčiau, bet, matyt, reikės su tuo susitaikyti.
– Nepajutote, kad pati Ugnė būtų kaip nors pasikeitusi patekusi į viešumą?
– Ne. Ji visiškai paprasta. Kartais paskaitau kitų žinomų žmonių pasisakymus apie tą žvaigždžių ligą. O Ugnė visada buvo tokia paprasta. Ji man pasakojo, kad kai grįžta namo, pabendrauja su klasiokais, jie net stebisi, kad ji visai nepasikeitusi. Pamenu, kartą atvažiavau pas ją į Vilnių, nuėjome kartu į parduotuvę ir girdžiu, kaip kažkas šnabždasi: „Žiūrėk, kas atėjo“. Net atsisukau pažiūrėti, kas ten atėjo. Man net nešovė į galvą, kad čia apie mus kalbėjo.
– Būna, kad sulaukiate iš pažįstamų, kaimynų pagiriamų žodžių?
– Labai dažnai. Darbe visi žiūri Ugnės laidas. Net mano mokiniai paklausia, kaip jai sekasi. Jei būna kokie rinkimai, neprašyti balsuoja už Ugnę. Ji niekada nebuvo „pasikėlusi“. Ir pati kartą sakė, kad jai teko bendrauti su labai daug žmonių ir kuo jie protingesni, tuo paprastesni. Man net keista, kad ji išliko tokia paprasta, o juk galėtų nosį užriesti.
– O kaip dabar sutaria su sese?
– Labai gerai. Jos neatskiriamos draugės. Tarpusavyje dalijasi visomis paslaptimis. Nors sesuo Amerikoje, kasdien susirašo, pabendrauja. Kadangi Laura baigė visus mokslus svetur, visas savo santaupas atidavėme jai. Ugnei nereikėjo nieko, ji nuo antro kurso dirbo. Gal dėl to dabar Laura ją globoja. Tikiu, kad jos neturi jokių paslapčių. Gal ir nuo manęs neturi. Jei kažkas negerai, pasipasakoja. Neturėjome jokių didelių konfliktų. Mokinau nuo mažens, kas gyvenime svarbiausia. Kartais net atrodo, kad taip nesakiau, o jos tikina: „Mama, gi tu taip sakei“.