– Gyvenate Havajuose. Kaip ten yra auklėjami vaikai?

– Būtų sunku apibendrinti visus Havajus, galiu kalbėti nebent apie savo rato žmones ir save. Aš turiu dvi mergaites – vienai ketveri, kitai – beveik pusantrų. Aš auginu vaikus, vadovaudamasi prieraišios tėvystės metodais. Dauguma mano draugių augina taip pat, tai reiškia, kad kartu su vaikais miegu, žindau pagal poreikį, netaikau jokių fizinių bausmių.

– Kaip juos sudrausminate? Kiek leidžiate vaikams savivaliauti?

– Kai kur leidžiu daug, kitur griežtai nustatau taisykles. Kai skaičiau knygą apie tai, kaip auginti kūdikius, viskas buvo labai aišku, nes jie dar nieko nedaro. Dabar, kai mano dukrai jau ketveri, ne viskas pavyksta taip, kaip rašoma knygose. Netaikau jokių bausmių, bet vadovaujuosi veiksmo ir pasekmės metodu. Pavyzdžiui, jei ji sulaužė žaislą, aš jos nebaudžiu, bet ji to žaislo nebeturės. Jei ji mėto daiktus, aš juos patraukiu ir jai jų nebeduodu. Jei ji nenori eiti anksti miegoti, leidžiu neiti, bet ryte vis tiek pakeliu anksti ir parodau tokio veiksmo pasekmę. Turiu labai griežtą rutiną – visada keliamės tuo pačiu metu, pusryčiams visada geriame glotnutį ir valgome avižinę košę, saldumynus skanaujame tik po valgio, miegoti einame tik išsimaudę vonioje ir taip toliau. Bet esu liberali kitais klausimas, pavyzdžiui, dėl žaidimų, dėl atvirumo, neslepiu nuogumo, paprastai ir aiškiai atsakau į visus klausimus apie seksualumą, stengiuosi neskiepyti gėdos jausmo dėl savo kūno ir pan. Kaip tik neseniai kalbėjau su drauge, kuri yra krikščioniškų pažiūriu. Ji vaikams visai neleidžia to nuogumo demonstruoti, o apie seksą sužinojo, būdami tik devynerių metų. Mano ketverių metų mergaitė jau viską žino, bet jai tai net neįdomu. Kartais mano vyras visą tą rutiną sugriauna. Jis nori, kad vaikai eitų vėliau miegoti, valgytų nebūtinai tik tai, kas sveika, bet jis labai griežtas, pavyzdžiui, dėl tvarkos.

Vaiva Rykštaitė/Anya Vaverko nuotr.
Antro vaiko norėjau, nes galvojau, kad jei pirmas numirtų, turėsiu antrą. Maniau, kad tai tarsi atsarginis variantas. Kai gimė antra dukra, supratau, kad nepakeičiama nei viena, nei kita
Rašytoja Vaiva Rykštaitė

– Kaip sutariate su juo dėl vaikų auklėjimo?

– Man atrodo visada šeimoje vienas labiau palaiko vieną pusę, o kitas – kitą. Turi būti balansas. Tai normalu. Pastebėjau, kad dažnai tėčiai linkę tą rutiną griauti. Tiesa, kaip yra Lietuvoje – nežinau, retai čia būnu. Nors kartais pastebiu tam tikrų pasenusių metodų. Pavyzdžiui, teko girdėti, kaip berniukui mama sako: „Neverk, juk tu vyras“. Man atrodo, tai praėjusio šimtmečio stereotipas. Aš niekada Havajuose negirdėjau, kad kas nors gėdintų berniuką už tai, kad jis verkia, vien dėl to, kad jis berniukas. Kalbant apie tuos lyčių skirtumus, pati niekada vyresnėlei nedraudžiu būti tuo, kuo ji nori. Jei nori būti princese, tegu būna, Elza – tebūnie. Bet pamenu, kaip kartą išgirdau oro uoste mamą, sakančią savo sūnui „tu mano drąsuolis ir stipruolis“. Man tada susišvietė, kad aš savo dukrą visada vadinu „tu mano gražuole“. Nuo to laiko pradėjau jai irgi sakyti, kokia tu drąsi ir stipri, užuot graži. Tai davė vaikui kitokį savęs matymą. Ji pati pradėjo sakyti, matai kokia aš stipri ir drąsi. Labai tuo džiaugiuosi.

– Ar antrą kartą tapti mama buvo lengviau?

– Daug kas – lengviau, daug kas – sunkiau. Antro vaiko norėjau, nes galvojau, kad jei pirmas numirtų, turėsiu antrą. Maniau, kad tai tarsi atsarginis variantas. Kai gimė antra dukra, supratau, kad nepakeičiama nei viena, nei kita. Kai dar neturėjau vaikų ir žiūrėdavau filmą, kur moteris prarasdavo kūdikį, galvodavau, anokia čia bėda – pasigimdys kitą. Kaip šuniuką – vienas numirė, nusipirksi kitą. Bet kai gimė antra dukra, aš pamačiau, kad jos nepakeičiamos, kad aš jas abi vienodai beprotiškai myliu ir kad trečias vaikas nepakeistų jų. Man tai buvo atradimas. O sunku buvo, nes vyresnioji labai pavydėjo. Buvo krizių, kai raudojau, verkiau, jaučiausi labai vieniša, mečiau puodelį su arbata į vyrą, nepataikiau. Atsitrenkė į sieną. Nuovargio, ašarų ir nevilties buvo labai daug. Teoriškai žinai, ką daryti, o praktiškai nekyla rankos, nes abu vaikai vienu metu verkia, abiem manęs reikia, tėčio nereikia. Buvo sunku. Abi žindžiau vienu metu.

– Kas padėjo?

– Laikas. Nes pirmi keli mėnesiai buvo kritiniai. Padėjo žindymas. Kai gimė antroji, pirmagimė buvo tik nustojusi žįsti. Pamačiusi, kad maitinu kūdikį, ji irgi užsinorėjo pienuko. Aš sakiau „ne“, nes maniau, kad dabar jau tai skirta tik kūdikiui. Jai buvo depresija, naktimis nemiegodavo, atsisakydavo fotografuotis. Kai po kokio mėnesio leidau vėl žįsti pieną, ji pasijuto, kad vis dar yra mano „leliukas“. Jai tuo metu buvo 2 metai 9 mėnesiai, abi žindžiau dar kelis mėnesius. Vėliau vyresnioji apsiprato prie to, kad pienuką geria tik sesė. Būdavo tokių akimirkų, kai bučiuodavau kūdikį, o vyresnėlė žiūrėdavo į mane liūdnomis akimis. Kartais net bijodavau kūdikį bučiuoti. Paskui praėjo kažkiek laiko, gal vyras po to skridusio puodelio pamatė, kad mano psichika, kaip ką tik gimdžiusios moters nėra labai stabili, vis tiek veikė hormonai, nemiegotos naktys, susiradome auklę susiradau, pradėjau sau skirti laiko. Nes mano vyras daug padeda, jei gali, bet kadangi turime savo kavines, jis dirba be grafiko: jei kažkas neateina į darbą, jis turi važiuoti. Į darželį vyresniosios neleidau, nenorėjau, kad ji jaustųsi dar labiau palikta. Norėjau, kad būtų namuose ir megztų ryšį su sese.

Buvo krizių, kai raudojau, verkiau, jaučiausi labai vieniša, mečiau puodelį su arbata į vyrą, nepataikiau. Atsitrenkė į sieną. Nuovargio, ašarų ir nevilties buvo labai daug
Rašytoja Vaiva Rykštaitė

– O kada įprastai Havajuose vaikai eina į darželį?

– Nuo dvejų metų. Mes ir leidome iš pradžių taip, kol nebuvo mažylės. Dabar leidžiu kartą per savaitę, nes noriu, kad nepamirštų lietuvių kalbos. Auklė mūsų lietuvė, aš kalbu su vaikais lietuviškai.

– Ar pati labai pasikeitėte tapusi mama?

– Turbūt. Gal pasikeičiau ne tik dėl to, kad tapau mama, bet ir dėl to, kad išsikrausčiau į visišką kaimą Havajuose. Gal jei gyvenčiau Lietuvoje, daugiau lakstyčiau savo reikalais, nes čia turiu mamą, kuri galėtų pažiūrėti vaikus. Havajuose tapau izoliuota, dažniausiai būnu tik namuose, todėl apsiribojo mano patyrimai, išėjimai.

– Daug kas įsivaizduoja, kad gyvenimas Havajuose yra amžinos atostogos. Ar taip yra iš tiesų?

– Panašiai, bet uždirbti vis tiek visiems reikia. Havajai, matyt, geriausia vieta yra benamiams, nes ten ištisus metus šilta. Ten yra didelių lūšnynų, Honolulu – didelė benamių kolonija. Socialinių problemų niekada netrūksta, ekologinių – irgi. Havajai, matyt, labiausiai kenčia dėl kylančio vandenyno lygio, kuriam įtakos turi plastiko tarša. Berods jau dabar yra uždrausti sintetiniai saulės kremai, nes jie kenkia ne tik sveikatai, bet ir koraliniams rifams. O šiaip iš tiesų čia labai geras oras, nors mane, kaip lietuvę, tas kartais slegia. Mes, lietuviai, turime tokią trumpą vasarą, todėl esame įpratę, kad saulėtą dieną reikia švęsti, reikia kažkur važiuoti, kepti mėsą, leisti laiką prie ežero. Jei sėdi namie, kai šviečia saulė, esi luzeris. Nepaisant to, kad Havajuose saulė šviečia nuolat, aš vis dar jaučiu tą spaudimą – kodėl aš nedarau nieko smagaus, kodėl neguliu pliaže. Aš visą savaitę dažniausia būnu namie su vaikais, nuolat ką nors valau, keičiu sauskelnes, plaunu drabužius, per pietų miegą, rašau knygas, ir man ta saulė – tarsi priekaištas, kad turiu būti pliaže. O kai būna liūčių savaitės, man tada labai gera, tada suprantu, kad galiu nesijausdama nevykėle būti namuose.

Vaiva Rykštaitė/"Couple cups" nuotr.

– Jūsų vyras amerikietis. Ar yra daug tarp jūsų kultūrinių skirtumų?

– Yra. Iš pradžių tie skirtumai buvo ne tiek dėl kultūros, kiek dėl nepažinojimo. Mes susituokėme vos po pusmečio pažinties, todėl pirmi pora metų buvo santykių patikrinimas – išbūsime kartu ar ne. O dėl kultūrinių skirtumų, jų irgi yra. Mano vyras labai nerimavo dėl mano grubumo, nes amerikiečiai nuolat šypsosi ir labai daug naudoja to vadinamo „small talk“. Susitikę jie gali tau užduoti begalę klausimų: kaip gyvenate, kaip sekasi, koks oras ir pan. Mano vyrui iš pradžių atrodė, kad aš labai grubi, kad nesusirasiu draugų, kad esu nemandagi, uždara. Bet jei yra kokia problema ar konfliktinė situacija, ją išspręsti jis siunčia mane, nes pats yra toks malonus ir besišypsantis, kad negali ko nors išsireikalauti. Dar vienas skirtumas – ryšys su gamta, kurio aš nenumaniau, kad turiu. Mano vyras dažnai mėgsta keliauti su palapinėmis, gali malkas sukapoti ir sriubą iš kirvio išvirti, bet jis nejaučia sakralumo gamtai. Mes turime tą pagonišką jausmą. Aš pažįstu kai kurias žoleles, žinau, kad negalima vaikščioti basomis kojomis, jei tau skauda gerklę. Mano šeimai amerikiečiams visa tai yra prietaras. Jei vaikas peršalo, jis girdomas antibiotikais ir visiškai nesaugomas. Vaikas su bronchitu gali eiti į baseiną. Dar vienas skirtumas – dėl maisto. Jie labai daug maisto išmeta. Pavyzdžiui, mano anyta kartą išvirė makaronus išvirė ir iškart išmetė į šiukšlių dėžę. Aš sakau: kodėl? O ji sako: „Išviriau ne tos formos, vaikai šitų nevalgo“. Žinau, kad vaikai gali užsispirti, bet juk tuos makaronus galėjo kas nors kitas suvalgyti. Mes nors to ir nepatyrėme savo kailiu, bet gyvenome su istorija, kurioje buvo ir badmetis, ir karas. Jie to neturėjo jau keletą amžių. Aš pusę pomidoro dedu į šaldytuvą. Vyras stebisi.

Kol tu viena, tavo gyvenimas būna tik tavo, o kai tampi mama – jis tampa kone viešu reikalu
Rašytoja Vaiva Rykštaitė

– Ar planuojate didesnę šeimą?

– Žiūrėsime, to nelabai suplanuosi.

– O knygą „Antrą kartą mama“?

– Gal kada nors, kai dukros bus vyresnės. Pirmas virsmas mama man buvo labai didelis šokas, dėl to ir skubėjau knygą parašyti, kol negimė antra dukra. Išsiunčiau rankraštį leidyklai likus kokiai savaitei iki antrojo gimdymo. Man buvo aktualus asmenybės virsmas. Antrą kartą tapus mama tokio virsmo nebebuvo, todėl dabar, matyt, nagrinėsiu kitas temas.

– Kokia yra pagrindinė knygos „Pirmą kartą mama“ mintis? Kam ji skirta?

– Turbūt ji skirta man. Man rašymas tarsi terapija. Rašant man širdis dainuoja. Ši knyga yra apie asmenybės virsmą iš moters į mamą, apie tai, kaip paskui savyje surasti mamą ir moterį. Man labai buvo aktuali seksualumo tema, tai, kaip kiti pradeda tave matyti, kai iki šiol matė tave tik kaip draugę, žmoną ar sesę. Kol tu viena, tavo gyvenimas būna tik tavo, o kai tampi mama – jis tampa kone viešu reikalu. Visa tai ir nagrinėju savo knygoje.