Vaikai paniškai bijo didelių susibūrimų
Festivalio Paauglių erdvės organizatorė Kristina Kelerienė atsiųstame pranešime sako pastebėjusi, kad neretai į stovyklas atvyksta savimi nepasitikintys ir socialinius įgūdžius praradę vaikai, nebemokantys bendrauti, nežinantys, kaip elgtis pakliuvus į erdvę, kurioje daug žmonių.
„Atvažiavę jie suvokia, kad kompiuterio ir telefono neturės, todėl nori tiesiog būti vieni, lįsti į kampą ir būti nematomi bei patys nieko nematyti ir negirdėti. Yra ir vaikų, kurie, patekę į triukšmą, tiesiog užsikemša ausis. Tai baisu. Tu matai, kad vaikas sėdi užsidengęs ausis, nes bijo. Net ir mano pačios dukra sako: „Aš bijau eiti į žmones.“ Manau, dveji atskirties metai paliko žymę, ir tai labai svarbi tema. Ne visiems, bet daugumai uždaresnių vaikų, paaugliams (o mes jų turim vis daugiau) baisu iš naujo pradėti eiti į visuomenę, į kompanijas, į kolektyvus. O eiti ten, kur yra žmonių, vis tiek tenka, tad juos net ištinka nerimo priepuoliai.
Čia padėtų praktinis patarimas, ką vaikui daryti ištikus tokiam priepuoliui. Tiesiog atlikite pratimą 5-4-3-2-1. 5 – pamatyti, 4 – paliesti, 3 – išgirsti, 2 – pauostyti, 1 – paragauti (pvz., pamatyti 5 šviesius, didelius arba mažus daiktus, paliesti 4 švelnius, šiltus ar medinius daiktus, išgirsti 3 aplinkos garsus, pauostyti savo rankas, rūbus ar pan., paragauti kažkokio maisto ar liežuviu paliesti savo odą.
Kitas patarimas – kvėpuoti. Yra vadinamasis „kvadrato kvėpavimas“, kai mintyse skaičiuoji iki keturių ir per tą laiką turi įkvėpti, dvi sekundes sulaikyti kvėpavimą ir per šešias lėtai iškvėpti. Svarbi kvėpavimo taisyklė – iškvėpimas turi būti ilgesnis už įkvėpimą. Lėtai įkvėpkite, dar lėčiau iškvėpkite. Įkvėpimas skatina stresą, iškvėpimas – ramybę. Po trijų kokių įkvėpimų/ iškvėpimų grįžti su kitokia, prašviesėjusia galva, ir dėmesys kreipiasi kita linkme, panikos priepuolis atsitraukia“, – pasakoja „Whatansu“ stovyklų vadovė K. Kelerienė.
Tiesa, ji įspėja, kad geriausiai šie pratimai veikia ne tada, kai panika jau ištikusi, o kai jaučiama, kad ji pradeda artėti. Jei jau ištiko nerimo priepuolis, labai svarbu tinkamai kvėpuoti, o tada jau galima nukreipti dėmesį ir į tuos penkis daiktus.
Tėvai – vaikų atrama
Kai vaikas susiduria su baime, jis nežino, nei ką jam daryti, nei kur dingti, o baimę paaugliai gali jausti dėl daugelio dalykų – egzaminų, nesutarimų su bendraklasiais ar tėvais, prastų mokslo rezultatų. Labai svarbu, kad į gyvenimą žengiantis jaunuolis žinotų, ko bijo. „Masters of Calm“ festivalio metu ne viena paskaita skirta būtent suprasti, atrasti save, pažinti savo baimes ir išmokti su jomis tvarkytis. Pagrindiniai pagalbininkai, žinoma, yra tėvai.
„Tėvams svarbu sukurti ir nuolat palaikyti ryšį su vaiku, o tai įmanoma tik labai labai mažais žingsniukais ir labai labai atsargiais klausimais, iš lėto, nepuolant vaiko, nes vaikai tėvams nieko nepasakoja norėdami juos apsaugoti. Apsaugoti nuo to, kad jie patys nesusitvarkys, kad vieni kitų nesupras. Paaugliai uždari ir dažnu atveju nori apsaugoti tėvus nuo jiems svarbių temų dar ir matydami tėvų užimtumą, jiems neskiriamą dėmesį arba net neturėjimą kantrybės išklausyti. Vieną kartą pabandė, mama supyko, apkaltino vaiką kokia nesąmone, ir paauglys antrą kartą net nebandys. Taip atsiranda chebros, o su jomis ir visos blogybės.
Tėvai turi išlikti labai dėmesingi, nes kai vaikas ateis ir pasakys, kad jam blogai, reikia bent pirmą žingsnį žinot, ką daryti, ką patarti, kaip jam, vaikui, tvarkytis. O jei vaikas nesulauks atsakymo, jis toliau nieko nepasakos, nes supras, kad tėvai negali jam padėti, – pasakoja Kristina ir dalijasi asmenine patirtimi su nerimą išgyvenančia dukra, – aš, atrodo, pakankamai žinių turiu, padėjau, kiek galėjau, pati labai reagavau, man buvo sunku, skaudu, kad mano vaikas turi problemų. Visų pirma buvo sunku suvokti, kad ji be galo uždara, kad išgyvena nerimo priepuolius. Galiausiai jai pasiūliau nueiti pas psichologę. Tai yra svetimas žmogus, pagalba iš šono, ir galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo geriausias mano sprendimas. Dukra pas psichologę vaikšto iki šiol, aš vis paklausiu, kokiais metodais jos dirba, ir, pasirodo, aš lygiai tą patį sakiau. Džiaugiuosi, kad dukrai gerėja.“
Tačiau moteris pabrėžia bijanti, kad ne visi tėvai yra pasirengę savo vaikų baimėms ir ne visi turi pakankamai psichologijos žinių, kad galėtų vaikui padėti.
Mažiausiems – dideli patyrimai
Festivalio rengėjai pastebi, kad ilgiau nei savaitę vykstantis renginys pritraukia daug šeimų su mažais vaikais, kurių paskaitų metu nėra kur palikti. Tad kol suaugusieji laiką leidžia paskaitose, patys mažiausieji laukiami Vaikų pievoje, o paaugliai – „Whatansu“ džiunglėse su šioms amžiaus grupėms skirtomis užsiėmimų programomis.
„Čia jie išmoks naujų dalykų, visuomet bus saugūs ir užsiėmę. „Masters of Calm“ yra didelis visos šeimos festivalis, čia atvyksta ir senyvo, vyresnio amžiaus žmonės, ir vaikai, ir tiesiog pipiriukai, ir kūdikiai – iš esmės visas visuomenės amžiaus pjūvis. Pernai sutikau savo buvusią dėstytoją, sako: „Kas čia per atmosfera – visi laimingi, išsišiepę ir faini?“ Iš esmės festivalis tikrai yra apie šeimą, buvimą drauge ir čia kiekvienas yra laukiamas. Žinome, kaip kartais sunku keliauti su vaikais, ypač
su mažuliukais, kyla klausimas, kaip pasimėgauti festivaliu arba jo programa. O ji didžiulė – daug įvairiausių mokymų ir užsiėmimų, daugiau nei 70 profesionalių lektorių ir mokytojų iš viso pasaulio. Pagrindinė programa yra festivalio ašis, ji apie sąmoningumą, ryšį su savimi, šeima, aplinka, finansais – visas žmogaus gyvenimo sritis. Ir kol tėvai dalyvauja paskaitose, Vaikų pievoje galima saugiai ir ramiai palikti vaikus.
Mes sakome, kad čia vyksta ne mažesnis festivalis, nes turime atskirą programą vaikams. Vaikų pievoje yra dvi amžiaus grupės – 3–6 ir 7–11 metų, – ir stengiamės, kad veiklos būtų pačios įvairiausios. Vienas iš svarbių Pievos akcentų, sakyčiau, yra pati erdvė – miškas. Tai yra toks beveik gamtos darželis, kur viską daryti galima ir rekomenduojama – ir išsipurvinti, ir tiesiog žaisti. Turime ir laužą, nes per stovyklas pastebėjom, kad vaikai retai mato laužą, ir jiems tai prilygsta stebuklui. Būna vaikų, kurie visą dieną prasikapsto prie laužo, žinoma, šalia žmonių, kurie užtikrina, kad tai saugu. Kartais laužo angliukai ir pagalio deginimas tampa pačia įdomiausia ir labiausiai įtraukiančia viso pusdienio veikla.
Turime ir būstinę – hobito namelį, kuriame galima įsirausti, karstynių tinklus, namelį medyje… Vien tokia aplinka, kur vaikui galima viską veikti ir tyrinėti, padeda atsipalaiduoti ir net nepastebėti, kaip prabėgo diena. Ir šalia visada bus festivalio geradariai – stovyklų vadovai, kurie prižiūrės vaikus ir kruopščiai rūpinsis, kad niekam nepritrūktų veiklos ir dūkimo, bei kviestiniai lektoriai, kurie ves skirtingus užsiėmimus. O kad būtų veiklos ir paaugliams, kuriems neįdomu leisti laiką su mažesniaisiais, bet nebūtinai visos suaugusiesiems skirtos paskaitos yra aktualios, šiais metais pirmą kartą per festivalio istoriją rengiame ir atskirą programą 12–16 metų paaugliams, kurią bus galima rasti „Whatansu“ džiunglių erdvėje“, – pasakoja už vaikų erdvę atsakinga „Whatansu“ patyriminių stovyklų vadovė Akvilė Čemerytė. Ji šypsosi, kad po paskaitų tėvai galės vertinti, ko per dieną išmoko jų atžalos, nes kiekvieną dieną vyks kūrybiniai dailės, judesio užsiėmimai, bus ir mankštų, kovos menų bei, žinoma, teatro improvizacijų.
