Atsakymus į šiuos klausimus atsiųstame pranešime pateikia pradinių klasių moksleiviai, o suaugusiųjų – pedagogų ir mamų – požiūrį atskleidžia privačios mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ pedagogės.
Ką jūs veikiate su tėvais?
Ketvirtokas Mantvydas (10 m.). Man kokybiškas laikas su tėvais yra, kai mes kartu leidžiam laiką, pavyzdžiui, su tėčiu einam kartu į sporto aikštelę, kartu sportuojam ir kalbamės apie sportą. Kalbamės, kaip teisingai pratimus daryti. Tėtis labiau bėgimą mėgsta, aš su treniruokliais. Mano tėtis mane motyvuoja sportuoti.
Turiu brolį ir sesę. Sesė yra mažiausia, ja rūpinasi daugiau, nes mes su broliu jau daugiau savarankiški. Aš pats, jeigu reikėtų, ir valgyt galiu pasigaminti. Jeigu viską esu pasidaręs, tai įsijungiu žaidimą ir su draugais žaidžiu. Prieš žaidimus aš skaitau. Kiek laiko žaidžiu, tiek laiko skaitau – tokia pas mus taisyklė.
O su mama mes dažniausiai gaminam vakarienę. Kalbamės apie mėgstamus maistus, ką galėsime daryti kitą vakarą. Aš mamai padedu gaminti, galėčiau pagaminti rizoto, galiu kiaušinienę labai skanią iškepti, košę išvirti. Aš moku jau daug gaminti. Dažnai savaitgaliais tėvams gaminu pusryčius, tėčiui padarau kavos.
Penktokė Urtė (11 m.). Man kokybiškas laikas yra, kai mes su tėčiu einam vakarais po mokyklos pasivaikščioti ir kartu pasikalbam, kokia buvo diena, ką veiksim kartu savaitgalį ir jeigu jam, pavyzdžiui, būna sunki diena, tai aš stengiuosi padėti jam, kažkaip pralinksminti.
Mamai dažnai padedu valgyt gamint, žaidžiam badmintoną kartu. Labai daug laiko su mama praleidžiu. Kadangi mano tėvai išsiskyrę, kai būnu su mama, mes dažniausiai kur nors išvažiuojam, keliaujam, o su tėčiu būnam kaime ir namie. Aš gaunu visko – ir kelionių, ir buvimo namie.
Antrokas Adomas (8 m.). Aš gyvenu su dviem sesėm, kartais man jos nepatinka, kartais patinka, labai įvairiai būna. Mes mokomės vienoje mokykloje, tai turiu tokį kaip darbą palydėti seses į jų klases. Tėvai labai dažnai patinka, beveik visada. Be jų šiaip ir nebūčiau gimęs... (susimąsto)
Man labiausiai patinka žiemos sportai, dažniausiai mes važiuojam slidinėti. Lankau slidinėjimą su trenere. Kai važiuojam atgal, aptariam su tėvais, kaip man sekasi. Kai tėtis ir mama važinėja kartu šalia, tai kalbamės tada slidinėdami. Aptariam viską, dažniausiai papasakoju, kaip sekėsi, ką mokėmės, kiek kartų nugriuvau.
Kaip atrodo ėjimas miegoti? Mes dažniausiai naktį dar užkandam. Ne visai naktį, labiau vakare dar pasiimam kokį obuolį ar kriaušę. Tada einam į viršų, išsivalom dantis, tada atsigulam į lovą ir aptariam dieną. Dažniausiai pasakoju, ką veikiau mokykloje, jeigu tai savaitgalis, tai kas man patiko iš tos dienos. Nėra dalykų, kurių nesakau tėvams. Jeigu yra dalykų, kur man nepatinka, tai juos bandau užmiršti. Žinau, kad galiu pasakyti tėvams, bet geriau visai nesakyti negu kažką blogo.
Negaliu suskaičiuoti, kiek minučių būnu su tėvais. Man atrodo, kad aš daugiau laiko būnu su sesėmis.
Trečiokas Simonas (9 m.). Su tėčiu kiekvieną vakarą po mokyklos išeinam pasivaikščioti į mišką ir tada kalbamės apie dieną, kaip ji praėjo, kaip man sekėsi. Čia toks mūsų ritualas. O su mama dažniausiai skaitom kažkokią knygą. Tai dažniausiai būna pasakų knyga, ją paskaitę mes dažniausiai aptariam. Aptariam, kas buvo įdomu, kas neįdomu. Vakarienės metu irgi kalbamės apie dieną.
Ar tėvai jums sako gražius žodžius ir kokius?
Ketvirtokas Mantvydas (10 m.). Tėvai sako, kad manim didžiuojasi, kad labai padedu namų ruošoj, kad prisidedu. Tėvai sako, kad myli po visokių sunkių situacijų, dažnai sako. Visiems trim sako. Nesijaučiu, kad sesei daugiau laiko skiria nei man.
Penktokė Urtė (11 m.). Tėvai labai dažnai sako, kad myli mane. Net per dieną būtų sunku suskaičiuoti, kiek kartų išgirstu, kad mane tėvai myli. Manau, kad mokykloje padeda tai, kad dažnai girdžiu iš tėvų, kad jie mane myli. Tėvų pagalba ir pastiprinimas yra pats stipriausias koks gali būti, aš jaučiu tai net būdama mokykloje, man nereikia jiems skambinti, aš tą žinau.
Jei būna lauke blogas oras ir nuotaika prastesnė, tai mama visuomet siūlo eiti pasivaikščioti, pasikalbėti.
Trečiokas Simonas (9 m.). Aš per dieną tikrai nesuskaičiuoju, nes tikrai daug kartų sako. Dažniausiai girdžiu: „aš tave myliu“, „tau pasiseks“, „ačiū“, „puikiai padirbėjai“.
Komentuoja pedagogės ir mamos
„Taškiaus“ mokyklos vadovė Lina Jankauskaitė
Kiek laiko reikia skirti bendravimui su vaiku? Ir kodėl to reikia?
Ryšys su vaikais, kuris atsiranda kokybiškai leidžiant laiką kartu, yra pamatas vaiko sėkmei. Ta sėkmė formuojasi kuriant saugią emocinį jauseną. Tėvai būdami ryšyje su vaiku kuria jiems didesnę mokymosi motyvaciją. Tvirtas ryšys su tėvais yra tas šaltinis, kuris labiausiai sustiprina vaikus.
Ir jeigu vaikas randa nusiraminimą ryšyje su tėvais, jis ateina į mokyklą be nerimo. Jis gali labai lengvai panirti į mokymosi procesą, į tą jūrą, kuri banguoja čia. Jeigu jis čia susitinka su nesėkmėmis, jis turi saugų uostą – tėvus. Vaikui ryšys su tėvais yra tas tramplinas mokykloje, be kurio mažiau sektųsi arba gali išvis nesisekti.
Klausydamasi vaikų interviu aš sau padariau išvadą, kad nesvarbu, ką tu veiki su vaiku, svarbiausia yra pokalbis. Vaikams svarbu būti išgirstiems ir jiems svarbu išgirsti tėvų nuomonę, kuri motyvuos kažko daugiau siekti, tai gali būti tiesiog padrąsinimas, kad pavyks. Tai gali būti palaikymas per išreiškimą meilės, pasakymą, aš tave myliu. Jiems reikia tų žodžių, paglostančių juos, jiems reikia būti ryšyje.
Kai kalbame apie kokybišką bendravimą, tai svarbu suprasti, kad kai mes esame ryšyje su vaiku, tai nėra daug dalykų darymas vienu metu. Aš čia truputį atsakysiu į elektroninius laiškus, ir dar atsakysiu į vaiko klausimus. Aš ir sau, kaip mamai, vis primenu, kad jeigu tai mano laikas su vaiku, tuomet kiti dalykai neturi manęs trukdyti.
Kokybiškas laikas su vaiku – kai mėgaujasi abi pusės. Jeigu tėvai tą daro funkcionaliai iš serijos „išgersiu kavos ir pasikalbėsiu su vaiku“, tai vaikai tą jaučia. Jei tu neatsiveri, neatsivers ir vaikas. Vaikas turi žinoti, kad tu su juo esi čia ir dabar, vaikas gali tau pradėti pasakoti kažkokią savo tragediją, staiga suskamba tavo telefonas. Todėl geriau skiriant laiką vaikui, kad telefono šalia nebūtų. Tokį ryšį kurdami mes transliuojam vaikui pagarbą.
Būdama su vaiku visuomet prisimenu, kad jis mane stebi ir programuojasi būti toks pat. Aš perduodu į ateities kartas tą šeimos modelį, kokį aš norėčiau matyti ar galvoju, kad žmogus bus laimingas tame šeimos modelyje.
Kaip laiką kartu paversti kokybišku?
Kai mes stipriname vaiką individualiai, jis stipriau jaučiasi bet kokioje bendruomenėje. Ar tai būtų šeimos, ar mokyklos bendruomenė. Ir tas stiprinimas gali vykti kiekvienos vakarienės metu.
Vakarienės metu yra nustatomos taisyklės: mokomės klausytis, kalbėti po vieną, turim išmokti priimti skirtingas nuomones – sesės ar brolio, mokėti priimti sprendimus.
Šeimoje nereikia bijoti liūdnų emocijų, tai šeimos prisiminimai, iš kurių ateityje galbūt juoksimės, nors tada gal buvo visai nelinksma. Šeima nėra vien tik linksmų akimirkų darinys. Tų liūdnų akimirkų nereikia bijoti, išgyvendami jas kartu galime pasijusti stiprūs kaip šeima.
Nereikia bijoti išgirsti kažko, kas nepatinka. Mes esame šeima, kuri eina per ugnį ir vandenį, čia yra mūsų kelias. Nereikia daryti visko, kad tik atrodytume kaip laiminga šeima.
Kaip atrasti laiko bendravimui su vaiku?
Neseniai man vienas vaikas pasakė „mes laiko turime daug, tik ne visą mes jį naudingai išnaudojame“. Darome valgyti ir vaikas gali būti su mumis šalia, vairuojame automobilį, galime gi su šalia sėdinčiu vaiku kalbėtis apie jam patinkančią muziką, dainuoti kartu, mes galime aptarti dieną. Mes turime visas galimybes būti ryšyje, reikia tik jas pamatyti per visą dieną.
Vakarienė yra pats nuostabiausias laikas, kai šeima gali būti kartu. Tai yra ritualai su savo susitarimais, vakarienė – mūsų laikas, kai jokios medijos neveikia, niekas mūsų neblaško, mes esame čia ir dabar visi. Galbūt tie pirmi kartais atrodys kažkokie nemalonūs, tačiau vaikai greitai priima tas taisykles. Pamenu, vakarienei kažkas atvyko į svečius ir įjungė televizorių, tai vaikai pirmi atkreipė dėmesį ir paprašė išjungti. Ne visada tos malonios tradicijos pradeda kurtis maloniai, bet jos priveda prie labai gražių dalykų.
„Taškiaus“ mokyklos pradinio ugdymo pedagogė Lina Sergejevienė
Kokie signalai išduoda, kad vaikui namie neramu? Kad trūksta bendravimo, pokalbių, dėmesio?
Dažniausiai būna nemokėjimas savęs išreikšti pagarbiai santykyje su kitu draugu. Vaikas gali stumdytis, piktžodžiauti, tai yra gynyba, šitie dalykai signalizuoja, kad ne vaikas yra blogas, jis šaukiasi tokiais būdais pagalbos. Nerimas pasireiškia, kai matai, kad vaikas jautriai reaguoja į įprastus dalykus: perėjimas į kitą patalpą, draugo pasakymas, kuris kitam nesukelia jokių stiprių emocijų, dažnas nuotaikų šokinėjimą, polinkis į visokias priklausomybes, pavyzdžiui, kompiuterinių žaidimų, o visa kita tarsi tam vaikui neįdomu.
Kiek laiko bendravimui su vaiku užtektų?
Nėra vienos taisyklės, kiekvienam skirtingai, geriausias indikatorius yra vaikas, jeigu jam bus per daug, jis pats pasakys. Reikia dirbti ir su savim bei girdėti, ką sako vaikas.
Reikia stebėti, kaip vaikas jaučiasi. Jeigu vaikas yra apatiškas, vadinasi, jam trūksta bendravimo. Jeigu jis provokuoja savo elgesiu, elgiasi agresyviai – tai rodo, kad jam trūksta meilės, dėmesio, jam „išmuštas“ saugumo jausmas.
Jeigu vaikas į klausimą, kaip tau sekėsi, atsako lakoniškai „gerai“, ką nuveikei – „nieko“. Tokios trumpos frazės rodo, kad vaikas išgyvena jūsų dėmesio trūkumą. Net frazė „atstok nuo manęs“ rodo, kad vaikui trūksta meilės ir dėmesio. Tada dėkite į šalį savo darbus ir eikite su juo pasivaikščioti. Po kurio laiko pastebėsite, kad vaikas ims daugiau pasakoti.
Kaip pradėti bendrauti, jeigu šeimoje tai nebuvo daroma?
Kartais šeimoje būna labiau intravertiški asmenys, tuomet reikia kažkokios bendros veiklos, kuri taptų motyvu pasikalbėti. Patys vaikai mums parodo, kaip reikia su jais elgtis: pasidomėti, kas jiems įdomu, kuo jie gyvena, pasivaikščioti kartu su jais. Pasivaikščiojimas ypač puikus būdas pradėti bendrauti, nes pasivaikščiojime nėra konkrečios veiklos. Prisideda dar gryno oro galia ir prasideda pokalbis nuo detalių fiksavimo: praskrido paukštis – aptariam, įdomus augalas – sustojam, aptariam ir t.t.
Jeigu tėvams nesuformuoti bendravimo su vaikais įgūdžiai, jeigu aplinka, kurioje jie augo, neprašė iš jų reflektuoti ir dalintis, tai galima to mokytis. Šiais laikais yra daug įvairiausių seminarų, užsiėmimų, kurie kartais nieko nekainuoja. Galų gale, pabandykite vesti dienoraštį. Patys užsirašykit, kas jūsų dienoje buvo svarbu, kas joje įvyko, kaip jautėtės, pasidarykite apibendrinimą, padėkokite ir taip ilgainiui įgausite įgūdį, o tada pakvieskite vaiką tą daryti.
Gerai, kad vaikas su skirtingais tėvais turi skirtingas veiklas. Su mama skaito knygą, su tėčiu eina pasivaikščioti. Mama perduoda vaikui savo meilę knygai. Tėtis geriau atsiskleidžia kitoje veikloje. Mes per savo stiprybes renkamės veiklas, vaikas supranta, kad kiekvienas turi savo pomėgius. Mama mums duoda vienokių dalykų, tėtis kitokių. Vaikams reikia visko.
