Norvegija, Vokietija, Anglija, Rusija, Baltarusija – tai tik kelios šalys, kur galima sutikti žmonių, pasipuošusių Ilonos ir Lino išrinktais drabužiais, prekiaujamais jų parduotuvėje „Nojurtė“. Pora pripažįsta, kad malonu pamatyti nuotraukų, kuriose įsiamžinę žinomi žmonės, fotosesijai pasirinkę iš jų įsigytą garderobą.
„Malonu, kad daug kam patinka, bet nesiekiame išgarsėti naudodamiesi žinomų žmonių vardais. Mums visi klientai brangūs, su daugeliu per dvylika darbo metų jau esame susidraugavę. Ne vienas užsukęs sako, kad tik pasidėjo lagaminus ir atėjo pasisveikinti. Mes neskubiname apsipirkti atėjusių žmonių, bendraujame, ir ilgalaikiai klientai tai puikiai žino. Jei daugiau žmonių parduotuvėje, būna, kad tiesiog ramiai eina pasivaikščioti, o tada vėl užsuka“, – pasakoja I. Lauciuvienė.
Sutuoktiniai juokauja, kad jie auga ne tik kartu su klientais, bet ir paskui juos.
„Pradėjome verslą nuo spintos „valymo“. Vaikų drabužiai buvo gražūs, išmesti gaila, atiduoti nebuvo kam. Važiavome į „Uodo“ turgelį, į turgų, pardavinėjome ir drabužius, ir batukus, ir žaislus. Sūnus dabar abiturientas, dukrai dvylika. Ji augo su savo drabužiais, su savo žaislais, tai nusprendėme parduoti tuos daiktus, kurie dar labai geri, ir taip susigrąžinti pinigus, – pasakoja vienas kitą papildydami sutuoktiniai. – Žmonės, kurie pas mus ateidavo, vis paklausdavo, gal turime dar ką nors, – tai paskatino ieškoti prekių, kuriomis galėtume prekiauti. Patys ėmėme apie tai galvoti ir suradome italų kompaniją – jos modeliai buvo tikrai išskirtiniai. Nuo to ir pradėjome verslą.“
Ilona ir Linas sako viską darantys kartu nuo pat pirmų dienų. Juos net likimas panašiai atvedė į Palangą. Iš Šilutės kilusi Ilona ten jau turėjo darbą, giminaičiai pakvietė darbuotis Palangoje. Liną, kuris Tauragėje irgi jau dirbo aptarnavimo srityje, į Palangą dirbti pakvietė draugai. Dabar dvidešimt metų santuokoje gyvenanti pora sako, kad jie atvykę nesusitiko, kol vieną dieną draugai pakvietė į vestuves ir jie buvo poroje.
„Sutapo, kad abu panašiai mąstome, o dabar ir dirbame kartu. Kartais iki antros valandos nakties kartu renkamės naują kolekciją, tariamės, skaičiuojame, ką pirkti. Per kartą gauname apie 200–300 modelių, darbas sunkus, bet kai mėgsti savo darbą, tai eini kaip į šventę“, – šypsosi moteris.
Pora atvirauja, kad postūmis pagaliau kurti savo parduotuvę buvo ekonominė krizė. Nuo 1991 metų Palangoje dirbę ir gyvenimą čia kūrę žmonės vis mažiau turėjo darbo, darbdaviai nebegalėjo pasiūlyti geresnio atlyginimo, o augančių vaikų poreikiai augo kartu. Tad atėjus krizei abu tvirtai nusprendė, kad laikas ieškoti patalpų ir kurti parduotuvę. Pirmąsias patalpas rado Telšiuose, o augant pirkėjų ratui pora neatsisakė minties įsikurti ir Palangoje.
„Palanga – poilsiautojų miestas, čia dvi pagrindinės gatvės – Vytauto ir J. Basanavičiaus. Nuoma tokiose vietose didžiulė, tad rizikavome, kai radome patalpas čia, Jūratės gatvėje. Nors prie pat – savivaldybė, teismas, iki mūsų šiose patalpose prekyba ilgai neišsilaikydavo – kas keli mėnesiai keisdavosi nuomininkai. O mes tikėjome, kad ateiname su geru produktu, tad rasime savo pirkėją. Ir dabar tebedirbame toje pačioje vietoje“, – atvirauja Ilona.
Linas sako, kad būtent pirkėjai juos paskatino imtis prekybos, tad su pirkėjais jie auga toliau. Augant mažiesiems klientams pora jau ėmė ieškoti drabužių ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.
„Auga mūsų klientai, auga ir pasiūla. Ateina, sako, reikia kokio švarko, kelnių. Kai surandame tai, sako, kad būtų gerai ir marškiniai, tada ieškom ir jų“, – juokiasi Linas.
„Pas mus visi klientai laukiami, su jais užmezgame ryšį, aiškinamės, ko nori. Keista mums patiems, kai nuvažiuojame į prekybos centrus, – ten ką nors išsirenki, sumoki, ir viskas. O čia klientai atvykę ramiai laukia, kada prieisi, parodysi, jei žmonių daugiau, tiesiog eina pasivaikščioti ir užsuka kiek vėliau. Mes neskubame aptarnauti, nes žmonės nori bendrauti. O dabar, po antro griežto karantino ribojimų, žmonės vėl gali ateiti pirkti, pačiupinėti, pabendrauti. Visiems to labai trūko,“ – priduria Ilona.
Brangesni ir puošnesni drabužiai, anot sutuoktinių, taip pat atsirado klientams paskatinus, tad dabar galima rasti prekių nuo maždaug 15-os iki kelių šimtų eurų. Apie nuolaidas pora sako turinti savo nuomonę, tad jei jau nuolaidą rasite jų parduotuvėse – ji tikra.
„Esame iš tų, kurie nemoka apsimetinėti. Mums konsultantė sakė, kad žmonėms „nuolaida“ yra stebuklingas žodis ir be to prekyba neįmanoma, bet tada reikia padidinti kainą ir nurodyti, jog padaryta nuolaida. Mes taip nemokam. Jei jau nurodome nuolaidą, ji tikra. Kartais kokybiškas drabužis kurį laiką tiesiog neranda savo pirkėjo. Tada mes parduodame už savikainą, o kartais net ir pigiau“, – dar vieną ilgalaikių klientų išsaugojimo paslaptį išduoda verslininkai.
Pora sako, kad didėjant parduotuvės žinomumui vasaromis plėtėsi ir geografinis ratas. Tad batai ar drabužiai per krizę buvo siunčiami į kelias šalis. Ir nors ne visi verslai išsilaikė, sutuoktiniai atvirauja, kad jiems pavyko išlaikyti ilgalaikių pirkėjų ratą, o darant tiesiogines transliacijas – sudominti ir naujų.
Be to, parduotuvėse jau galima rasti ne tik išskirtinių drabužių. Noras pasiūlyti žmonėms ką nors neįprasta porą atvedė ir į kitą verslą – ortopedinio tipo batų modelių kūrimą, padedat italų dizaineriui.
„Čia – atskira istorija apie batus. Suradome dizainerį iš Italijos, jis dirba fabrike Turkijoje. Patys renkamės odą, kuriame kartu modelius, ten vykdami paskiriame daugiau laiko. Batus parduoti sunkiausia. Pas mus visi atitinka ortopedinius reikalavimus, turime plokštelių, kurios dedamos į batus. Kai nuperka pirmus, augant vaikui, paprastai grįžta ieškoti didesnių“, – pasakoja L. Laucius.
Sutuoktiniai pastebi, kad žmonės vis labiau ieško kokybės, nors užsiauginti klientą reikia daug laiko ir įdirbio. Dėl to prieš prekiaujant naujos kompanijos gaminiais, šeimoje tenka prekes išbandyti visiems nariams. Štai dar maža būdama dukra tapo žieminių batų eksperte – išties nesušalo ir nesušlapo kojos, kaip tą ir žadėjo gamintojas. O drabužius sau Ilona ir Linas perka iš tų pačių įmonių, kurių gaminius siūlo ir pirkėjams.
Dirbant auginti teko ne tik klientus, bet ir vaikus, tad, kai įkūrė pirmąją parduotuvę, šeima stengėsi derinti laiką taip, kad vienas iš tėvų leistų laiką su vaikais, kai kitas dirba. Sūnus jau rado savo kelią, o paauglė dukra dar padeda tėvams atrinkti paaugliams skirtas kolekcijas. Linas juokiasi, kad šeimai laiko nepakanka jau ne todėl, kad jie paskendę darbuose, o todėl, kad vaikai užaugo: „Dabar jau aš prašau dukros skirti laiko man.“ Šiltus santykius padėjo išsaugoti ir vaikų seneliai. Ilona ir Linas sako, kad tai, ką sukūrė dviese, nėra tik jų dviejų darbas, – artimųjų palaikymas ir vasaromis dar mažus vaikus rūpesčiu bei meile apgaubę seneliai tapo stipria parama šeimai kurti verslą bendromis jėgomis.
