Žaislai patys savaime nekenkia

„Žaidimas yra būtinas optimaliam vaiko vystymuisi, tai padeda formuotis pažintiniams, fiziniams, socialiniams ir emociniams gebėjimams bei prisideda prie vaikų ir tolesnės jų gyvenimo gerovės. Nė vienas žaislas, net ir elektroninis, pats savaime vaikui nekenkia. Tą patį galima pasakyti apie peilį: jis gali būti naudojamas maistui paruošti arba tapti smurto įrankiu. Tiesiog tėvai turėtų įvertinti ir prisiimti savo atsakomybę už bet kurio vaikui paduoto žaislo ar žaidimo pasekmes“, – sako psichologė-psichoterapeutė, žaidimo terapeutė Dalia Guzaitienė.

Ji perspėja tėvus: jei bandysime vaiką stimuliuoti vien tik elektronika, jam po kurio laiko gali prireikti netgi specialisto pagalbos. Jau dabar jos praktikoje pasitaiko vaikų, kurie atėję į psichoterapeutės žaidimų kambarį nežino, kaip žaisti, nes elektroninių žaislų čia – vos vienas kitas. Tokiems vaikams gali būti sudėtinga bendrauti su kitais žmonėmis. „Kadangi žaidimas iš esmės yra santykis, paprastai tokie vaikai yra apleisti ir santykiuose. O juk mes esame iš tų žinduolių, kurie savo vaikus augina ilgai – niekur nedingsi, turime skirti jiems daugiau dėmesio, kurti santykius – to nepadarys jokia elektronika“, – teigia D. Guzaitienė.

Jau dabar vis daugiau vaikų psichologų garsiai kalba, kad vadinamieji „senoviniai“ žaislai kur kas labiau prisideda prie vaiko vystymosi nei sudėtingi elektroniniai, kurių funkcijos yra paprastai ribotos bei apibrėžtos. Todėl nieko keista, jei tėvai skundžiasi: nupirkau, dieną pažaidė, o kitą – jau nebeįdomu: žaislas nebepasiūlo nieko naujo. Paradoksalu, tačiau paprastos kaladėlės ar net pliušinis žaisliukas, į kurį vaikas sutelks savo vaizduotę, gali kur kas labiau skatinti kūrybingumą. Dėl to D. Guzaitienė, augindama vaikus, sumanė gudrybę: „Išimu nebeveikiančią bateriją ir sakau: baigėsi, teks dabar pačiam fantazuoti, įsivaizduoti, pačiam leisti kokius nors garsus.“

Foto: Shutterstock

Kokios savybės apibrėžia žaislo vertę?

Pasak psichologės-psichoterapeutės, tėvai pirmiausia turėtų suprasti, kad neužtenka vaikui paduoti žaislą – reikia su vaiku kalbėtis. Kitu atveju vaikai žaislą vertins kaip per tam tikrą laiką suvartojamą daiktą: pavartojau, duok kitą. Tėvai taip pat galėtų atkreipti dėmesį, kad ir elektroninį žaislą galima panaudoti įvairiai, neapsiriboti keliomis funkcijomis. Net ir per nuotolį valdomai mašinėlei galima pasidaryti kelią, garažą, trampliną ar kokią kliūtį. Nebent tikslas būtų ne vaiko ugdymas, o kad galėtum trumpai nuo vaiko pailsėti – tada kompiuterinis žaidimas pagelbės. Bet nepamirškime: tuo metu vaikas jums netrukdys, bet ir jo gebėjimai tuo metu nesivystys.

„Derėtų nepamiršti, kad toks prie ekrano praleidžiamas laikas turi būti ribotas“, – atkreipia dėmesį psichologė-psichoterapeutė.

D. Guzaitienė primena, kad kiekvieno žaislo vertę apibrėžia keletas savybių. Pirma, tai – maksimalus ekologiškumas, antra – kuo daugiau panaudojimo funkcijų, trečia – ar jis specialiai pritaikytas kokiai nors vaiko negalei ar specifinei ypatybei, ketvirta – ar jis nepalaiko apribojančių kultūrinių mitų bei dirbtinių normų (pavyzdžiui, barbės, įkūnijančios neva idealią figūrą ar laikyseną, arba žaislai „tik mergaitėms“ ar „tik berniukams“).

Psichologė-psichoterapeutė įvardija ir keletą tėvų klaidų, parenkant elektroninius žaislus ar elektroninius žaidimus:

  • Vadovaujamasi vien reklama (ypač vaikui spaudžiant: „mačiau per televizorių“), neatsižvelgiama į vaiko individualias savybes. O juk gera praktika būtų pasiskolinti ir pabandyti, ar tikrai šis žaislas tinka jūsų vaikui. D. Guzaitienė pati panašiu būdu savo šeimoje išbandė šeimoje Furbį – kalbantį pliušinį gyvūnėlį-robotą didelėmis akimis.
  • Neįvertinama, kokio amžiaus vaikams žaislas ar žaidimas skirtas. „Esu mačiusi į valias pradinukų, kurie žaidžia žaidimus, skirtus 16 metų ir vyresniems – tuos, kur taškomasi kraujais ir panašius“, – sako psichoterapeutė.
  • Perkamas per brangus žaislas (pavyzdžiui, rankų darbo lėlė), o tada vaikui neleidžiama su žaislu daryti, ką nori. O juk žaislas turi duoti saugią erdvę išbandyti santykius.
  • Piktnaudžiaujama žaidimais, skirtais vaikams iki 2 metų. Labai mažas vaikas verčiamas bendrauti su 2D vaizdu, o išmoksta tik automatiškai pabedžioti pirštu į ekraną. Kuo mažesnis vaikas, tuo jam labiau reikia žaidimų, kuriais užtikrinamas sensomotorinis vystymasis, be to, jis turi mokytis suprasti kitų žmonių mimiką. Juk elektronika dažniausiai įtraukia tik akis ir vieną pirštą. Jeigu vaikams labai anksti paduodame žaisti ekraną, tai netgi tipiškai besivystantiems vaikams gali išsivystyti autistiškos elgsenos bruožai.
  • Vaikas užkraunamas vis naujais žaislais, jų smegenys perdėtai stimuliuojamos, perkraunamos. Tokie vaikai atpranta patys ieškoti naujovių, neišmoksta toleruoti padėties, kai stimuliacijos trūksta. Tačiau jeigu mes padėsime vaikams išbūti tokius laikotarpius, jų smegenys greitai ras išeitį. Tik nereikia pasiduoti! Kaip pavyzdys būtų darželis Berlyne, kur sykį metuose suslepiami visi įprasti žaislai, juos pakeičiant pakuočių dėžėmis ar kitokia gamtine kūrybine medžiaga. Iš pradžių būna liūdesio, bet jau trečią dieną prasideda kūryba. Po mėnesio vaikams jau būna sunku atsisveikinti su pačių sukurtais žaislais.

Foto: Shutterstock

Elektroninis žaislas tapo atlieka: ką daryti?

Atsakingo vartojimo elgseną skatinanti Elektronikos platintojų asociacija (EPA) atkreipia dėmesį, kad elektroninių žaislų gausa namuose gali sukelti neteisingo elektronikos atliekų šalinimo bangą.

„Nebenaudojami ar sugedę elektronikos žaislai, kompiuteriniai žaidimai, planšetės ar visiems jiems skirtos baterijos neturėtų pakliūti nei į bendruosius komunalinių atliekų, nei į plastiko konteinerius. Jeigu tai žaislas, kuris nebetiko perduoti į antras rankas ir nutarėte jį išmesti, tam yra skirti specialūs smulkiajai elektronikai skirti konteineriai. Juos galite rasti daugelyje šalies prekybos centrų, bibliotekų ar kitų įstaigų. Baterijas iš elektroninių žaislų ar kitų prietaisų reikėtų išimti ir mesti į atskirą specialų konteinerį ar jo skyrių“, – sako EPA projektų vadovė Laura Jurevičienė.

Jos teigimu, atsakingas elektronikos atliekų šalinimas suteiktų galimybę teisingai sutvarkyti ir perdirbti tokias atliekas, priešingu atveju jos taps aplinkai ir žmonių sveikatai pavojingais teršalais.