Ar knyga, kurioje gausu smurto scenų, tinkama vienuolikmečiui? Ar vaizdinga dviejų žmonių intymumo scena nesutraumuos keturiolikmečio? Tai, kad tėvai kvestionuoja žiaurumo ir lytinių santykių temas knygose jaunesniems skaitytojams, dar kartą patvirtino ir neseniai socialinėse medijose šurmuliavęs Gilles Paris „Moliūgėlio istorijos“ („Alma littera“, 2006) atvejis, kai tėvai ėmė piktintis, kad knygoje devynmečiams rašoma apie lytinių santykių detales ir pornografiją, be to, rašoma mažamečiams neadekvačia vulgaria stilistika.
Atvirumo klausimą paauglių literatūroje atsiųstame pranešime nagrinėja leidyklos „Nieko rimto“ autorių teisių vadybininkė Eglė Ramoškaitė, klinikinė psichologė Laura Narbutė ir vertėjas Aidas Jurašius.
E. Ramoškaitė pabrėžia, kad knygos paaugliams (tiek jaunesniems, tiek vyresniems) yra rašomos, pirmiausia, paaugliams. Tokių knygų paskirtis ir vienas pagrindinių tikslų – atspindėti skaitytojo vidinį pasaulį, kelti klausimus, kokius kelia ir pats paauglys, taip pat edukuoti ir supažindinti su tokiu pasauliu, apie kokį galbūt dar nežinoma. Kita vertus, tokios knygos yra apie pačius paauglius, todėl jos skirtos ir tiems, kurie susiduria su šios amžiaus grupės žmonėmis: tėvams, globėjams, mokytojams, socialiniams darbuotojams ir t. t. Natūralu, kad skaitydami paaugliams skirtas knygas suaugusieji kelia klausimą, kaip knygos paveiks (ar paveiks) jaunesnį skaitytoją, tačiau vertinama jau iš suaugusio žmogaus perspektyvos, kartais pamirštant, kas jiems patiems paauglystėje buvo įdomu, apie ką norėjosi sužinoti daugiau, giliau ir vaizdingiau. Tikrai ne kiekvienas paauglys kreipiasi į suaugusiuosius, kad sužinotų atsakymus, o atsakymus jie vis tiek sužino ir tikrai ne visada cenzūruotus, adaptuotus jaunam žmogui.
Štai neseniai išleistoje vokiečių autorės Antje Babendererde knygoje „Sniego šokėjas“ vaizdžiai aprašomos medžioklės scenos: kaip statomi spąstai, pagaunami žvėrys, kas daroma toliau, kad mėsa atsidurtų ant stalo. Kitoje knygoje – Dano Smitho „Vilkė“, skirtoje skaitytojams nuo vienuolikos metų, kalbama apie vikingų laikus, jų tradicijas ir papročius – žiaurumą, kuris įaugęs į pagrindinės veikėjos pasaulio suvokimą. Didžiulės sėkmės visame pasaulyje sulaukusioje Philipo Pullmano trilogijoje „Jo tamsiosios jėgos“ vyksta karai, kuriuose gęsta žmonės, tarsi dėl „didesnių“ tikslų aukojami vaikai. Tai vos keli pavyzdžiai – retai kurioje knygoje paaugliams nėra muštynių, grumtynių, žiaurumo ir intymumo. Netgi tokioje šviesioje knygoje, kaip Michaelio Ende „Begalinė istorija“, atsitinka mūšis, krauju užliejęs visą slėnį (knyga netgi nėra griežtai apibrėžiama kaip skirta paaugliams). Knygos neslepia to, kas tikra (argi turėtų?) – kalbama apie tokią realybę (nesvarbu, ar ji jau istorinė, ar atspindinti šiuolaikinį suvokimą), kokia ji yra, ir kalbama jaunesniam skaitytojui prieinamu, suvokiamu tekstu, visai kitaip nei nefiltruota informacija internete.
Vertėjas Aidas Jurašius prisimena, kaip po jo verstos Patricko Rothfusso maginės fantastikos trilogijos, kurios antroje knygoje „Išminčiaus baimė“ („Tyto alba“, 2013) herojus paauglys patenka pas meilės deivę ir ji išmoko jį visokių lovos gudrybių, pasipylė kritika: kokiai auditorijai tai skirta? Ar moralu rašyti tokius dalykus apie paauglį? Kritikos strėlės šaudė ne tik Lietuvoje, o pats trilogijos autorius P. Rothfussas atkirto: tas pats herojus paauglys šioje knygoje nužudo visą būrį žmonių, o jums užkliuvo tik tai, kad jis mylisi?
„Gyvename įvairių pokyčių epochoje, tad vertinti dabartinę jaunimo literatūrą iš kokio XIX amžiaus pozicijų ar įsivaizduoti, kad šiuolaikiniai paaugliai nėra matę pornografijos ir juos reikia nuo kažko apsaugoti, būtų truputį juokinga ar veidmainiška. Jų jau tikrai nepriblokši necenzūriniu žodeliu ar atviresne scena. Žinoma, galima aplink jaunus žmonės pūsti puritoniškos moralės prisodrintos literatūros burbulą, bet vargu ar tai padarys poveikį – jie turi daugybę alternatyvų kitaip leisti laiką. Pavyzdžiui, dar kartą peržiūrėti senus „Sex education“ sezonus ir laukti naujo“, – mintimis dalinasi A. Jurašius.
Paklaustas, su kokiais iššūkiais susiduria versdamas knygas jaunesniems skaitytojams, A. Jurašius pripažįsta, kad kartais vis dar jaučia pagundą originalųjį tekstą švelninti ar pateikti aptakiau, kai susiduria su scenomis ar temomis, tradiciškai laikomomis nederamomis vaikų ar paauglių auditorijai. Šiuo metu A. Jurašiaus leidyklos „Nieko rimto“ užsakymu verčiamoje P. Pullmano knygoje „Slaptoji sandrauga“ (orig. „The Secret Commonwealth“) veikėjai kartais riebiai nusikeikia, „ir tada kyla klausimas: palikti lygiavertį atitikmenį ir papiktinti kai kuriuos tėvelius ar pakeisti į kokį nors „velniai rautų“, kuris dabartiniam paaugliui turbūt skambės komiškai, bet užtat tėveliai bus ramūs?“
Su vaikais ir paaugliais dirbanti psichologė Laura Narbutė sako, kad literatūra, kaip ir bet kuris kitas paauglius pasiekiantis turinys, niekada nebūna sukurtas tuščioje terpėje, neatsižvelgiant į laikmečiui būdingas bendras aktualijas ar „skaudulius“. Kalbant apie tokias temas (žiaurumą, smurtą, intymumą ir kt.) svarbiomis čia tampa ne tik pačios temos, bet ir tai, kaip keičiasi mūsų visuomenės tradicijos jas viešinti, kalbėti, informuoti, diskutuoti ir pan.
Kaip sako L. Narbutė, „niekam, matyt, nekiltų minčių, kad jei tokių temų nebūtų paauglių literatūroje, jie bent kurį laiką būtų nuo šių klausimų apsaugoti“. Pagal psichosocialinės raidos teorijas paauglystė dažnai apibūdinama kaip sumaišties ir tapatybės paieškų laikotarpis, jame vyksta nuolatiniai svarstymai apie tai, kas mano, kas man priimtina, kas aš esu ir koks, kokie mano interesai, siekiai, lytinė orientacija, kokia mano vieta visuomenėje ir pan. Akivaizdu, kad šioje sumaištyje atsakymų ieškoma ir į klausimus, susijusius su psichoaktyviomis medžiagomis, lytiškumu, seksualumu, tam tikrais savęs įtvirtinimo bendraamžių grupėje elgesio modeliais.
Ar tos temos gali sutrikdyti? Nėra vienareikšmio atsakymo. Veikiau: gali sutrikdyti, gali nesutrikdyti. Galimos reakcijos veikiausiai priklausys ne nuo vieno veiksnio, tačiau svarbu ir tai, kiek paauglys yra paruoštas susidurti su atviresniu turiniu, tarkime, kiek jis turi informacijos ir žinių apie intymius santykius; ar ir kiek jis jau geba atskirti erotiką nuo meilės; ar jau gyvena lytinį gyvenimą; ar jam prieinamas kuris nors iš suaugusiųjų saugiam, atviram ir nenuvertinančiam pokalbiui rūpima tema; ar jis išvis turi įgūdį prireikus kalbėtis rizikingomis temomis, drąsus klausti ir pan. Akivaizdu, kad viena ir ta pati informacija skirtingai bus priimama vienuolikmečio ar penkiolikmečio, dėl to ir informacijos pateikimas šioms amžiaus grupėms turėtų šiek tiek skirtis.
Kalbėdama apie tai, ar nevaikiškos temos literatūroje paaugliams gali sutraumuoti skaitytoją, L. Narbutė pabrėžia, kad pagal „traumos“ apibrėžimą, literatūra negali traumuoti – knygos turinys gali sukelti tam tikras reakcijas ir atsakus. O tokį turinį kuria ne kas kitas, o suaugusieji. „Tai mes pasiūlome paaugliams ir temas, ir jų itin detalizuotą pateikimą. Tuomet baimė ir nerimas dėl šio poveikio turi paradoksalų elementą: mes, suaugusieji, užverčiame paauglius tokiu turiniu (ne vien literatūroje), o tuomet bandome riboti ar drausti naudojimąsi juo, svarstome dėl galimos žalos emocinei savijautai, elgesio formavimo ir pan.
Mūsų užduotis – būti prieinamiems savo vaikams, pažinti juos taip, kad galėtume pastebėti, kuo jie domisi, kaip keičiasi tas domėjimasis ir būti pasiruošusiems kurti lygiavertį dialogą dėl bet kurių temų, taip pat ir rizikingų. Taip pat verta pasvarstyti, ar nerimas, kylantis dėl atvirumo literatūroje iš tiesų yra dėl galimos žalos vaikui, ar labiau susijęs su tuo, kad aš, kaip tėtis ar mama, negaliu atvirai toje temoje išbūti ir tai man, o ne mano vaikui, kils kažkokia grėsmė ir su kuo ji galėtų būti susijusi“.
Jei tėvams kyla abejonių dėl jo pasirenkamos knygos turinio, sako L. Narbutė, tėvai galėtų patys prieš tai susipažinti su paauglį dominančia literatūra, įvertinti, ar tai atitinka jų šeimos vertybes ir pan., tačiau tuo pačiu pasiruošti pasikalbėti apie knygos turinį ar atskiras scenas, perspėti, kad jos gali nugąsdinti, sutrikdyti, tačiau surasti tinkamą laiką ir žodžius atvirai apie tai pasikalbėti iš kelių perspektyvų: kaip tai atrodo tėvams (nevengiant prisipažinimo, kokius jausmus patiems tėvams kelias tam tikras turinys), o kaip pačiam paaugliui. Jei bus įsiveliama į atvirą tėvų ir paauglių kovą, susijusią vien su griežtais draudimais dėl pasirenkamos informacijos, tokia kova iš anksto bus pasmerkta pralaimėjimui. Tėvų pareiga būtų padėti atpainioti informaciją, perteikti savas mintis apie tai, kiek informacijos turinys yra atitinkantis realybę, kiek ne ir pan.
Paklausta, ar, pavyzdžiui, į muštynes linkusiam paaugliui reikėtų vengti knygų, kuriuose yra smurto scenų, L. Narbutė sako, kad kartais toks elgesys nėra sąmoningas noras pakenkti kitam, o veikiau bandymas apginti save, maskuoti savo pažeidžiamumą, trapumą. Jei literatūra su atviromis smurto scenomis jomis neapsiriboja, t. y. pasiūlo ir gilesnę savo elgesio, jo pasekmių, dėl elgesio kylančių emocijų analizę, ji taip pat atlieka tam tikro modeliuotojo vaidmenį. Ir tai, ką paauglys iš jos pasiims, nebūtinai bus susiję tik su dar vienu smurtinio elgesio pavyzdžiu. Priešingai, galbūt, tai pateiks jam įžvalgų dėl tokio elgesio pasekmių arba suteiks erdvės permąstyti savo savijautos situaciją.
Pokalbio apibendrinimui puikiai tinka Antje Babendererde knygos „Sniego šokėjas“ veikėjo žodžiai: „Ar aš norėjau tai pamatyti? <...> Ir taip, ir ne. Buvo bjauru ir miela matyti, kaip ta mergina rūpinasi mūsų maistu. Visą tą procesą, kaip ji išeina, žudo, lupa ir darinėja laimikį, pjausto ir ruošia. Mano pasaulyje dauguma žmonių net nepagalvoja, kas anksčiau buvo kepsniai, mėsos kukuliai ar dešros.“
Jeigu šiais laikais nėra tokios informacijos, kurios jaunas žmogus nerastų internete, kodėl knygos turėtų nutylėti klausimus, kurie rūpi paaugliui ar į paauglystę žengiančiam žmogui? Nuo ko mes juos saugome?
